Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Individas ir visuomenė

Autorius: Gabija

Žmogaus, kaip gyvūnas, priklauso materialiajai gamtai, bet kaip dvasia yra virš šios gamtos. Žmogaus būtis – tai buvimas pasaulyje. Žmogus nuolat yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas į ateitį . Tik žmogui būdinga laikiniškumo atmaina – istoriškumas . Tik žmogus turi istoriją . Žmogaus buvimas pasaulyje yra buvimas kartu su juo. Žmogaus esmė daro jį visuomenišką .

Žmogaus kūniškumas yra atviras pasauliui. Vertikali eisena išlaisvina nespecializuotas žmogaus rankas ir atveria žvilgsniui platų horizontą, klausa ir rega tampa svarbesni už lytėjimą, uoslę, skonį. Tas nespecializuotumas rodo jį esant tokia gyva būtybe, kuri pati turi susikurti gyvenimo galimybę .

Žmogus su pasauliu santykiauja klausdamas. Iš prigimties susijęs su pasauliu, jis specifiškai informuojamas iš išorės. Žmogaus būtis yra buvimas pasaulyje. Pasaulis egzistuoja tik žmogaus dėka, kadangi tik žmogus sugeba matyti įvairovę. Žmogui erdviškumas įgyja pasaulio prasmę .

Kaip subjekto ryšys su objektais, žmogaus sąmonė yra pasaulio įsisąmonimas, kurį atitinka savimonė. Taip įsisąmoninamas pasaulis atskleidžiamas kaip visuma. Pasaulio atskleidimas, supratimas kaip visumos – sudaro terpę, kurioje egzistuoti pradeda Visuomenė. Nes tik mąstantis Žmogus, kaip individas, kuris vien suprasdamas ar mėgindamas suvokti esamą pasaulį, sugebantis mąstyti, vertinti bei įtakoti reiškinius, gali būti visuomenės dalimi.

Visi žmonės siekia laimės. Laimė yra tai, kas siekiama dėl jo paties, kas pasitenkina pačiu savimi. Tai yra galutinis veikimo tikslas . Bet kokia veikla yra laimės siekimas. Veiklos įprasminimas priklauso nuo to, koks yra žmogus, tai suprantama kad kaip žmogus-individas įprasmina savo veiklą, taip, tokiu pagrindu kuriama visuomenė. Formuojasi visuomeninis laimės siekimas, pasaulietiškumo suvokimas esant bendruomenėje.

Žmogaus buvimas – pasaulyje yra buvimas – kartu, tai yra buvimas su kitais žmonėmis. Žmogus kaip savitikslis gali save atbaigti, išskleisti ir įgyvendinti tik kartu su kitais žmonėmis. Žmogaus dvasia realizuoja save kalbiškai. Žmogaus esmė yra visuomeniškumas. T.y. žmogaus kaip individo priklausymas visuomenei. Žmogaus būtis – buvimas kartu su kitais asmenimis, individais, lemia santykį tarp to koks turi būti norimas pasaulis.

Žmogus iš prigimties yra politinė arba socialinė būtybė, jam lemta gyventi visuomenėje iš prigimties .

Žmogaus buvimas visuomenėje sukelia įtampą ir konfliktus. Tai ne neigiamybė. Savirealizacija nevyksta be krizių.

Visuomenė – socialinio bendradarbiavimo erdvė . Formuojasi, remiantis poreikių sistema. Žmogus pats turi susikurti gyvenimo galimybes, tad jo poreikiai jį verčia bendradarbiauti su kitais, tapti visuomenės dalimi. Kol žmogaus dvasia orentuota į natūralius poreikius, tol ji nėra laisva. Laisva tampa tada, kai suvokia savo giliausią poreikį – kaip dvasią.

Bendruomeninio bendradarbiavimo dvi didelės sritys yra ūkis ir kultūra. Jose ryški darbo jėgos pasidalijimo ir specializacijos tendencija . Pagal interesus ir įsitikinimus formuojasi susivienijimai , kurie sudaro visuomeninių jėgų struktūrą. Vykstant toliau “paties savęs varančiam” procesui, kyla naujų poreikių (“auga turtai”), bet kartu , dėl didėjančios specializacijos, darbas tampa labiau atskiras, ribotas, stiprėja priklausomybė. Socialinis procesas pats savaime nėra protingas. Tariamieji poreikiai trukdo patenkinti tikruosius poreikius; nekontroliuojamas ūkio augimas naikina aplinką; karštligiško bendravimo perteklius slopina pagrindinį žmonių bendravimo poreikį; meilė ir darbas tolsta vienas nuo kito; vartotojiškumas slopina kūrybiškumą.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->