Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Impresionizmas XX a. lietuvių prozoje

Autorius: Aurelija

Impresionizmas (lot. impressio – įspūdis), atsiradęs 19a. 2-oje pusėje prancūzų tapyboje, įteisino regimojo įspūdžio betarpiškumą, trumpalaikių pojūčių fiksavimą, subtilius spalvų niuansus, fragmentišką kompoziciją, pagrįstą subloginėmis mąstymo formomis ir improvizuota melodika.

Lietuvių literatūroje impresionizmas pasireiškė 20a.pr. kaip opozicija pozityvistiniam išorinių aplinkybių determinuoto žmogaus suvokimui, retorinio patoso ir nuoseklaus fabulinio dėstymo tradicijoms. Š.Raganos apysakoje “Viktutė” (1902), K.Puidos knygoje “Ruduo” (1906) vaizduojama judri, pagal savo pačios vidinius impulsus besikaitaliojanti žmogaus psichika, charakteringa impresionistiniam menui. Išgyvenimo dinamika, nepriklausoma nuo išorinių įvykių sekos ir nepajungta socialinio tipizavimo tikslams, įsigalėjo žurnalo “Aušrinė” (1910-1914) prozoje (J. Nemeikša, M. Šveikauskaitė). Paplito eilėraščiai proza, etiudai, poetiniai vaizdeliai, impresijos, išsižadėję apriorinio konstrukcijos plano ir pastovių žanro kontūrų (V.Krėvės ciklas “Sutemose”, I.Šeiniaus rinkinys “Nakties žiburiai”, 1914). Lietuvių poezijoje impresionistai vientisą ir ryškų išgyvenimą pakeitė emocijų pustoniais, lengvais nuotaikos štrichais, aiškų vaizdą – akvareline tapyba, asociatyviniais perėjimais, susilpnino loginį ryšį (B.Sruogos “Saulė ir smiltys”, 1920). Šeiniaus romane “Kuprelis” (1913), apysakoje “Vasaros vaišės” (1914) gamta suvokiama kaip vientisas vyksmas; žmogus – tik jo dalelė. Dėl to perėjimai nuo aplinkos prie vidinės būsenos darosi nepastebimi. Šeinius įteisino greitą situacijų kaitą, ritmiškai pulsuojantį sakinį, muzikinę epizodų slinktį kaip naują pasakojimo būdą. Inteligentas klajūnas, bėgąs nuo pastovių buities formų į gamtą, K.Jankausko romanuose “Vieškely plytų vežimai” (1938), “Žygyje” (1940) poetizuojamas kaip antimiesčioniško nerimo ir romantinio rusizmo reiškėjas. Impresionizmo stilistikos atgarsių būta J.Jankaus, N. Mazalaitės kūriniuose. Lietuvių impresionistinėje prozoje vyravo poetizuoti ir detalizuoti gamtos aprašymai, melancholiškas lyrizmas, muzikalus, dažnai puošnus bei rafinuotas stilius. Mūsų impresionistams įtakos turėjo rusų (K.Balmonto) ir norvegų (Knuto Hamsuno) impresionistų kūryba. Lietuvių literatūroje impresionizmas, susijęs su romantizmo ir simbolizmo tendencijomis, į savarankišką srovę nesusiformavo.

Ekspresionizmas (lot. e.Tpressio – išraiška), iškilęs IPK išvakarėse vokiečių dailėje ir literatūroje kaip nevilties ir protesto išraiška, sutelkė dėmesį į vidinę žmogaus įtampą, kuri sprogdina išorinio determinizmo logiką, rišlų pasakojimą, nuoseklią sakinio eigą. Katastrofiškoje pasaulio griūtyje išyra vizualus daikto ir žmogaus vientisumas, todėl šiuolaikiniame mene, ekspresionistų supratimu, turi įsigalėti intensyvaus ritmo valdomos kintančių linijų, geometrizuotų vaizdų, disonansiškų samplaikų, brutalaus suprastinimo ir rėkiančio plakatiškumo kompozicijos, išreiškiančios maištaujančio kūrėjo antikonformizmą.

Lietuvių literatūroje ekspresionizmo atgarsiai suskambo po IPK, susipindami su rusų futurizmo ir konstruktyvizmo poveikiu. K.Binkis, grįžęs iš Berlyno, 1922m. skaitė Kaune viešą paskaitą apie ekspresionizmą. “Keturių vėjų” grupėje buvo populiarūs vokiečių ekspresionistų leidiniai – žurnalas “Der Sturm”, antologija “Žmonijos sambrėška”. Kairieji rašytojai, susitelkę “Trečiame fronte”, taip pat. skaitė vokiečių ekspresionistų žurnalą “Aktion”, žavėjosi G.Kaiserio dramomis, K. Edschmido, A. Doblino proza, vertė E.Tollerio, J.R.Becherio poeziją, aptarinėjo E.Piscatoro teatrinius pastatymus. K.Boruta, formuluodamas literatūros aktyvumo programą, J.Šimkus, skelbdamas realizmo ir ekspresionizmo sintezę, svarbiausių argumentų sėmėsi iš vokiečių teoretikų – K.Pinthuso, K.Hillerio, L.Rubinerio – straipsnių. 1922-1938m. į lietuvių kalbą buvo verčiami K.Heynickės, B.Kellermanno, Fr.Werfelio, K.Tucholskio, E.E.Kischo kūriniai, žurnaluose spausdinamos K.Kollwitz, G.Groszo darbų reprodukcijos. Lietuvių literatūroje ekspresionizmas reiškėsi antimiesčioniškais šūkiais, biologizmo akcentavimu, polemika su simbolizmo ir neoromantizmo poetika. S.Seinerio eilėraščių rinkinys “Granata krūtinėj” (1924) deklaravo biologinio žmogaus sampratą, vietoj intelektualinės analizės ir lyrinės potekstės, vyravusios simbolistų kūryboje, teigė brutalaus riksmo, deformuoto vaizdo, alogiškų junginių poetiką. T.Tilvyčio poemoje “Išpardavimas dūšios” (1928) ekspresionistams charakteringa neurozinė būsena išskaidyta į geometrines linijas, kurios sąmoningai griauna tikroviškumo iliuziją. Maištaujančio žmogaus idealas, būdingas kairiajam ekspresionistų sparnui, iškilo K.Borutos eilėraščių rinkiniuose “Alo!” (1925), “Kryžių Lietuva” (1927), kur vyravo energingi šūksniai, šiurkštus potėpis, rėkiantys spalvų deriniai, dramatizuota metaforika. Stilistinė ekspresionizmo maniera, pabrėžtinai viską depoetizuojanti, akcentuojanti groteskines hiperboles, paliko pėdsakų F.Kiršos parodinių eilėraščių cikle (1921), B.Sruogos poemėlėje “Miestas” (1922), K.Binkio eilėraščių rinkinyje “Šimtas pavasarių” (1923), kai kuriuose Butkų Juzės eilėraščiuose. P.Tarulis novelių rinkinyje “Mėlynos kelnes” (1927) įvedė groteskinės schematizacijos ir ironiško traktavimo principą. Ekspresionizmui būdingas absoliučių, nekintamų psichikos dėsnių ieškojimas, šokiruojantis įvykių ir detalių montažas, parodijos elementai ryškūs J.Savickio novelių rinkinyje “Šventadienio sonetai” (1922). Veikėjų depersonalizacija, kraštutinės įtampos situacijos, intensyvaus veiksmo ritmas – V.Ramono novelių knygos “Dailininkas Rauba” (1934) stilistikos požymiai. Jėgos kultas, lydimas retorinių deklaracijų ir metaforinių aprašymų, konstruktyvistinis stilius palietė trečiafrontininkų prozą (K.Borutos apsakymų rinkinys “Drumstas arimų vėjas”, 1928, J.Šimkaus “Kova dėl Dievo”, 1937). Ekspresionistinei dramai būdinga abstrahavimo (veikėjai neturi pavardžių), filosofinių sentencijų, plakatinių simbolių, emocinių šūksnių, decentralizuotos fabulos poetika atsispindėjo A.Tūlio pjesėje “Mūsų kelias. Jau tik per sapną” (1928), P.Gintalo “Dinamo 1000 H. P.” (1930).

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8

Rašykite komentarą

-->