Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Impresionizmas XX a. lietuvių prozoje

Autorius: Aurelija

Impresionizmas (lot. impressio – įspūdis), atsiradęs 19a. 2-oje pusėje prancūzų tapyboje, įteisino regimojo įspūdžio betarpiškumą, trumpalaikių pojūčių fiksavimą, subtilius spalvų niuansus, fragmentišką kompoziciją, pagrįstą subloginėmis mąstymo formomis ir improvizuota melodika.

Lietuvių literatūroje impresionizmas pasireiškė 20a.pr. kaip opozicija pozityvistiniam išorinių aplinkybių determinuoto žmogaus suvokimui, retorinio patoso ir nuoseklaus fabulinio dėstymo tradicijoms. Š.Raganos apysakoje “Viktutė” (1902), K.Puidos knygoje “Ruduo” (1906) vaizduojama judri, pagal savo pačios vidinius impulsus besikaitaliojanti žmogaus psichika, charakteringa impresionistiniam menui. Išgyvenimo dinamika, nepriklausoma nuo išorinių įvykių sekos ir nepajungta socialinio tipizavimo tikslams, įsigalėjo žurnalo “Aušrinė” (1910-1914) prozoje (J. Nemeikša, M. Šveikauskaitė). Paplito eilėraščiai proza, etiudai, poetiniai vaizdeliai, impresijos, išsižadėję apriorinio konstrukcijos plano ir pastovių žanro kontūrų (V.Krėvės ciklas “Sutemose”, I.Šeiniaus rinkinys “Nakties žiburiai”, 1914). Lietuvių poezijoje impresionistai vientisą ir ryškų išgyvenimą pakeitė emocijų pustoniais, lengvais nuotaikos štrichais, aiškų vaizdą – akvareline tapyba, asociatyviniais perėjimais, susilpnino loginį ryšį (B.Sruogos “Saulė ir smiltys”, 1920). Šeiniaus romane “Kuprelis” (1913), apysakoje “Vasaros vaišės” (1914) gamta suvokiama kaip vientisas vyksmas; žmogus – tik jo dalelė. Dėl to perėjimai nuo aplinkos prie vidinės būsenos darosi nepastebimi. Šeinius įteisino greitą situacijų kaitą, ritmiškai pulsuojantį sakinį, muzikinę epizodų slinktį kaip naują pasakojimo būdą. Inteligentas klajūnas, bėgąs nuo pastovių buities formų į gamtą, K.Jankausko romanuose “Vieškely plytų vežimai” (1938), “Žygyje” (1940) poetizuojamas kaip antimiesčioniško nerimo ir romantinio rusizmo reiškėjas. Impresionizmo stilistikos atgarsių būta J.Jankaus, N. Mazalaitės kūriniuose. Lietuvių impresionistinėje prozoje vyravo poetizuoti ir detalizuoti gamtos aprašymai, melancholiškas lyrizmas, muzikalus, dažnai puošnus bei rafinuotas stilius. Mūsų impresionistams įtakos turėjo rusų (K.Balmonto) ir norvegų (Knuto Hamsuno) impresionistų kūryba. Lietuvių literatūroje impresionizmas, susijęs su romantizmo ir simbolizmo tendencijomis, į savarankišką srovę nesusiformavo.

Ekspresionizmas (lot. e.Tpressio – išraiška), iškilęs IPK išvakarėse vokiečių dailėje ir literatūroje kaip nevilties ir protesto išraiška, sutelkė dėmesį į vidinę žmogaus įtampą, kuri sprogdina išorinio determinizmo logiką, rišlų pasakojimą, nuoseklią sakinio eigą. Katastrofiškoje pasaulio griūtyje išyra vizualus daikto ir žmogaus vientisumas, todėl šiuolaikiniame mene, ekspresionistų supratimu, turi įsigalėti intensyvaus ritmo valdomos kintančių linijų, geometrizuotų vaizdų, disonansiškų samplaikų, brutalaus suprastinimo ir rėkiančio plakatiškumo kompozicijos, išreiškiančios maištaujančio kūrėjo antikonformizmą.

Lietuvių literatūroje ekspresionizmo atgarsiai suskambo po IPK, susipindami su rusų futurizmo ir konstruktyvizmo poveikiu. K.Binkis, grįžęs iš Berlyno, 1922m. skaitė Kaune viešą paskaitą apie ekspresionizmą. “Keturių vėjų” grupėje buvo populiarūs vokiečių ekspresionistų leidiniai – žurnalas “Der Sturm”, antologija “Žmonijos sambrėška”. Kairieji rašytojai, susitelkę “Trečiame fronte”, taip pat. skaitė vokiečių ekspresionistų žurnalą “Aktion”, žavėjosi G.Kaiserio dramomis, K. Edschmido, A. Doblino proza, vertė E.Tollerio, J.R.Becherio poeziją, aptarinėjo E.Piscatoro teatrinius pastatymus. K.Boruta, formuluodamas literatūros aktyvumo programą, J.Šimkus, skelbdamas realizmo ir ekspresionizmo sintezę, svarbiausių argumentų sėmėsi iš vokiečių teoretikų – K.Pinthuso, K.Hillerio, L.Rubinerio – straipsnių. 1922-1938m. į lietuvių kalbą buvo verčiami K.Heynickės, B.Kellermanno, Fr.Werfelio, K.Tucholskio, E.E.Kischo kūriniai, žurnaluose spausdinamos K.Kollwitz, G.Groszo darbų reprodukcijos. Lietuvių literatūroje ekspresionizmas reiškėsi antimiesčioniškais šūkiais, biologizmo akcentavimu, polemika su simbolizmo ir neoromantizmo poetika. S.Seinerio eilėraščių rinkinys “Granata krūtinėj” (1924) deklaravo biologinio žmogaus sampratą, vietoj intelektualinės analizės ir lyrinės potekstės, vyravusios simbolistų kūryboje, teigė brutalaus riksmo, deformuoto vaizdo, alogiškų junginių poetiką. T.Tilvyčio poemoje “Išpardavimas dūšios” (1928) ekspresionistams charakteringa neurozinė būsena išskaidyta į geometrines linijas, kurios sąmoningai griauna tikroviškumo iliuziją. Maištaujančio žmogaus idealas, būdingas kairiajam ekspresionistų sparnui, iškilo K.Borutos eilėraščių rinkiniuose “Alo!” (1925), “Kryžių Lietuva” (1927), kur vyravo energingi šūksniai, šiurkštus potėpis, rėkiantys spalvų deriniai, dramatizuota metaforika. Stilistinė ekspresionizmo maniera, pabrėžtinai viską depoetizuojanti, akcentuojanti groteskines hiperboles, paliko pėdsakų F.Kiršos parodinių eilėraščių cikle (1921), B.Sruogos poemėlėje “Miestas” (1922), K.Binkio eilėraščių rinkinyje “Šimtas pavasarių” (1923), kai kuriuose Butkų Juzės eilėraščiuose. P.Tarulis novelių rinkinyje “Mėlynos kelnes” (1927) įvedė groteskinės schematizacijos ir ironiško traktavimo principą. Ekspresionizmui būdingas absoliučių, nekintamų psichikos dėsnių ieškojimas, šokiruojantis įvykių ir detalių montažas, parodijos elementai ryškūs J.Savickio novelių rinkinyje “Šventadienio sonetai” (1922). Veikėjų depersonalizacija, kraštutinės įtampos situacijos, intensyvaus veiksmo ritmas – V.Ramono novelių knygos “Dailininkas Rauba” (1934) stilistikos požymiai. Jėgos kultas, lydimas retorinių deklaracijų ir metaforinių aprašymų, konstruktyvistinis stilius palietė trečiafrontininkų prozą (K.Borutos apsakymų rinkinys “Drumstas arimų vėjas”, 1928, J.Šimkaus “Kova dėl Dievo”, 1937). Ekspresionistinei dramai būdinga abstrahavimo (veikėjai neturi pavardžių), filosofinių sentencijų, plakatinių simbolių, emocinių šūksnių, decentralizuotos fabulos poetika atsispindėjo A.Tūlio pjesėje “Mūsų kelias. Jau tik per sapną” (1928), P.Gintalo “Dinamo 1000 H. P.” (1930).

IMPRESIONIZMO RAIDA IKI 1917 M. I. ŠEINIUS

Impresionizmą literatūroje pagimdė išoriškai beveik nepastebimas protestas prieš tradicijas – šaltą, ramų, objektyvų aprašinėjimą. Impresionizmas dailėje buvo “pritrenkiąs spalvos, šviesos turtingumu radinys, ir tos tendencijos, perkeltos į apysaką, reiškė kas kartą didesnį suartėjimą su gamta, kas kartą tobulesnį aprašomojo vaizdavimo nuotaikingumą”. Impresionizmas nepaneigė literatūros kūrinyje stebėtojo, konkretaus pojūčio ar apčiuopiamo įvykio, bet žymiai sutrumpino distanciją tarp autoriaus ir kūrinio vyksmo, įteisindamas subjektyvų traktavimą ir nuotaikingumą.

Negausi lietuvių proza iki 19a.pb. ištisai rėmėsi objektyvaus pasakotojo pozicija, būdinga epiškajam realizmui. Pirmasis ryškesnis išpažintinis pasipasakojimas, kuriame pirmuoju asmeniu reiškiamos intymios emocijos, buvo M.Pečkauskaitės-Š.Raganos vaizdelis “Dėl ko tavęs čia nėra?” (1898 m. “Varpe”). Vaizdelis turi beveik visas impresionizmo, kaip stiliaus, žymes: grakščiai ir laisvai moduliuojama viena siužetiškai ne itin apibrėžta tema, jaučiamas betarpiškas stebėjimas, nuoširdi intonacija. Lietuvių prozoje Š.Ragana kartu su J.Biliūnu, A.Vienuoliu sulaužė objektyvaus vaizdavimo tradiciją, ėmė jausmingiau suvokti vaizduojamąją medžiagą, nubrėžė ribą, nuo kurios prasidėjo nežymus, bet nuoseklus vaizdo psichologizavimas.

Žemaitė pasakojo taip, tarsi viską žinotų ir matytų iš anksto. Ji pati nedalyvavo kūrinio veiksme, nereiškė nuomonės. Apie veikėją skaitytojas turėjo spręsti iš jo poelgių. Žinoma, mene neįmanoma visiškai paslėpti autoriaus pozicijos. Žemaitės, kaip ir kitų beletristų epikų, objektyvumas buvo tik tariamas. Savo simpatijas ir antipatijas rašytoja reiškė charakterių priešpastatymais, didaktiniais sprendimais, pritarimo ar smerkimo intonacija, kartais perdėm atvira. Tačiau, šiaip ar taip, savo vardu rašytoja nekomentavo įvykio, tuo tarpu Š.Raganos vaizdelis sukomponuotas kaip emocinis prisipažinimas. Kalbama 1-uoju asmeniu, labai intymiai, sukuriama visiško pasitikėjimo skaitytoju atmosfera.

Laisvas, intymus, nuoširdus tonas buvo ryškiausias pasikeitusio pasakojamojo meno bruožas, kuris prilygsta impresionistų tapybos jautriai atšešėlių poetikai. Tokį kamerinį pasakojimą vaizdelyje “Dėl ko tavęs čia nėra?” S.Čiurlionienė laikė jausminio tikrovės traktavimo pergale prieš racionalistinę schemą. S.Čiurlionienė buvo teisi, nurodžiusi su Š.Raganos kūrinėliu prasidėjusį lietuvių prozoje emocingą, sujausmintą tikrovės vaizdavimą.

Su vaizdavimo niuansais, sąlygotais emocijos kaitos, siejasi komponavimo asimetriškumas – ryškus impresionizmo požymis. Š.Raganos vaizdelis kupinas kažkokio beformio dvasinio virpesio, neturinčio eigos jaudinimosi. Tik atidžiau įsižiūrėjus, galima pastebėti, kad mylimo žmogaus prisiminimą gaubia šiokie tokie išorinio vyksmo rėmai: ankstyvas pavasaris, pasakojimo herojė vaikšto paupiu, atsisėda ant akmens, skaito knygą, aukštai pakyla saulė ir primena, kad “laikas prie darbo”, pagaliau vakaras, prisiminimai, nežinia kelintą kartą besikartojantis sušukimas: “Dėl ko, dėl ko tavęs čia nėra?!”. Nežymiai paženklintas vaizdelio laikas – nuo ryto iki vakaro – primena, kad visą dieną, kiekvieną minutę buvo ilgėtasi mylimojo. Paklusdama menininkės intuicijai, Š.Ragana vaizdelį sukomponavo tarsi neapgalvotai, padrikai, bet iš tikrųjų tiksliai, taupiai, išlaikydama patrauklų emocijos vientisumą.

Š.Ragana vaizdelio “Dėl ko tavęs čia nėra?” poetikos nebeplėtoja kituose savo kūriniuose. Tačiau iš lietuvių prozos, ši poetika nebeišnyko. Ją toliau vystė J.Biliūnas, A.Vienuolis, iš dalies K.Puida, V.Krėvė, B.Sruoga.

Iš jausmų pertekliaus gimęs psichologizmas ir nulėmė lietuvių prozos profilį pirmaisiais dviem 20a. deš. Jauni prozaikai, skatinami užsienio teoretikų pagarbos saviraiškai, ypatingai pažinties su vadinamąja poezija proza lenkų, rusų ir vokiečių kalbomis, stačia galva metėsi i emocingumą, į momentinių įspūdžių fiksacijas, žinoma, tik retais atvejais subjektyvų pergyvenimą apipindami būtinu beletristikai tapybiškumu. Apytikriai nuo 1907m., nuo almanacho “Gabija” pasirodymo, lietuvių prozoje įsigalėjo laisvas, besiužetiškas išsipasakojimas, kur impresionizmo bruožai gana ryškūs, bet jie siejasi daugiau su stiliumi, su išraiška. Tokio “išraiškinio”, gaivališko impresionizmo yra beveik visų 20a. pr. lietuvių beletristų kūriniuose. Jo neišvengė ir žymieji to laikotarpio realistai J.Biliūnas ir A. Vienuolis. Pirmojo kūrybai būdinga švelni, supoetinta sakinio bei komponavimo tėkmė, įgimtas autoriaus jautrumas aplinkai, antrojo – minoriška, graudoka nuotaika, gausios plastiškos detalės.

Impresionizmą – stiliaus ir pasaulėjautos vienovę – lietuvių prozoje pirmasis akivaizdžiau įgyvendino K. Puida. Jo nedidelių apsakymų rinkinys “Ruduo” – impresionizmo, simbolizmo, neoromantizmo samplaika. Autorius pasakoja egzaltuotai, pretenduodamas į gilumą, tačiau dažniausiai lieka sentimentalus, patetiškas. K.Puidos nuopelnai lietuvių impresionizmui nedideli. Tęsdamas Š.Raganos pradėtą jausmingų reagavimų ir pergyvenimų vaizdavimą, jis dar kartą įrodė impresionizmo polinkį į lyrines, minoriškas, nuotaikas. Bet liūdesys dėl 1905m. revoliucijoje sudužusių vilčių lietuvių impresionizme iš esmės baigėsi su K.Puidos rinkiniu. Turiniu bei idėjomis jų impresionizmas artimas realizmui, nuo kurio daugeliu atvejų tesiskiria jausmingesne išraiška. “Stilistiniam” impresionizmui priskirtina ir didelė dalis 1-oje lietuvių literatūrinėje periodikoje spausdintos prozos.

“Aušrinės” žurnalas savo programa teigė meno autonomiškumo idėją, krypo į mistiką ir simbolizmą, rečiau skelbiamais kūriniais ištisai prieštaravo teorijai. Žymus “Aušrinės” prozininkas – J.Žainys (J.Nemeikša).J.Žainys nesukūrė ryškesnio impresionistinės poetikos pavyzdžio.

Palyginus su “Aušrinės” prozos impresionistine dalimi, “Vaivorykštės” indėlis į impresionizmą žymiai didesnis, svaresnis. “Vaivorykštėje” susitelkė žymiausi ankstyvojo lietuvių impresionizmo atstovai: I.Šeinius, V.Krėvė, L.Gira, B. Kaunis (B.Sruoga), Pušaitė (M. Šveikauskaitė).

Krėvės 2-jų impresijų ciklas “Nedasapnuoti sapnai” (1913) – retas stiliaus ir savijautos harmoningumo pvz.

L.Gira “Vaivorykštės” pirmojoje knygoje išspausdino 2-jų trumpų impresijų ciklą “Disonansai”.

Ankstyvasis impresionizmas lietuvių prozoje būtų likęs nedidelių bandymų suma, jeigu ne I.Šeiniaus (1889-1959) kūryba. Lietuviškasis impresionizmas itin trapus, beje, kaip visi sąjūdžiai buvo konfliktas tarp ateinančiųjų ir nueinančiųjų (“…iki mūsų nieko nebuvo literatūroje, mes genialūs,” – teigė impresionistai).

I.Šeinius atėjo į literatūrą su pirmąja lietuvių modernizmo banga, jos pažadintas ir iškeltas svarbioms pasakojimo meno atnaujinimo užduotims. Kaip B.Sruoga lyrikoje, taip jis prozoje turėjo įteisinti dinamišką emocinių būsenų kaitą, intymaus atvirumo informaciją, fragmentiško komponavimo principą. Reikėjo išmokti fiksuoti įspūdžio akimirkas visiškai iš arti, nes tik jose slypi žmogiškos patirties tikrumas, subyrėjus pozityvistų nukaltoms racionalistinėms pažinimo schemoms. Šeinius perėmė impresionizmo pamokas – lengvą ir trapų piešinį, paprastą ir nuoširdų toną, greitą slinktį, atskiro vaizdo intensyvumą, pagrįstą jutimų vibracija. Daugelį savo prozos scenų jis piešė gamtoje (plenere), klausydamasis medžių šniokštimo ir žiogų čirškėjimo. Menas, jo supratimu, – tai “gyvybės troškimas”, tai žodžio pavertimas “gyvybine energija” Šeinius, emocinga, judri, didelių polėkių asmenybė, jautėsi pašauktas naujajam menui, kuris teigia vitališkumą kaip stebuklingą gyvenimo paslaptį ir paverčia statišką medžiagą pulsuojančia srove. Tačiau istorijos virsmas (imperijų griūtis ir nepriklausomų tautinių valstybių gimimas) jį, kaip ir ne vieną 20a.pr. lietuvių rašytoją, įtraukia į savo verpetus, įkinko į politiko ir diplomato pareigas. Smagiai įsibėgėjusi kūrėjo plunksna sustabdoma 14m., regis, be jokio gailesčio. Pusę savo amžiaus pragyvena Švedijoje, įauga į tenykštę gerovę, įgyja didelio pono manierų (dėvi “cilinderį” ir baltas pirštines). Persiima skandinaviškojo mentaliteto skeptiška ironija. Rašo poetinės, dokumentinės ir beletristinės prozos knygas švedų kalba ir didžiuojasi sėkme.

Šeiniaus kūryba neturi vientisos, aukštyn kylančios linijos, o šakojasi į atskiras atkarpas, skirtingų žanrų ir skirtingų kalbų plotus. Po ilgesnės ar trumpesnės pauzės ji prasideda tarsi iš naujo – namas statomas vis kitoje vietoje iš nežinomos medžiagos. Autorius lenktyniauja pats su savimi, su savo ankstyvesniąja kūryba, neretai pralaimėdamas. Jis nebenori būti toks, koks buvo vakar. Tai pirmosios lietuvių modernizmo bangos priesakas – nuolat keistis. Pirmosios bangos atoslūgis ir išsiskaidymas lėmė ir Šeiniaus kūrybos aritmiją.

Pirmieji Šeiniaus kūriniai parašyti poetinės prozos stilistika, prigijusią “Aušrinės” žurnale. Pakilus ir jausmingas tonas. Puošnūs epitetai ir mažybiniai žodeliai (“Gražutė Aušrinė, žiūrėdama pro raudonus ryto rūkus, mirkčiojo savo deimantiniais spindulėliais, šypsojosi meilučiu veideliu”). Simbolių ir alegorijų įtarpai (Likimas, Sapnas). Aprašinėjimų statika, neskaidoma fabulos, kuri trupa ir gęsta. Psichologinė situacija išsineria iš konkrečių aplinkybių kaip uždaras dydis, nepaklūstantis aiškiems socialiniams ir politiniams determinantams. Ji pakeliama ir virš individualios patirties, kad įgautų bendražmogišką prasmę – labai apibendrintą ir neapčiuopiamą, kaip ir simbolistų lyrikoje.

Nešamas ornamentuotos stilistikos abstrakcijų link, “Nakties žiburių” autorius vis dėlto užčiuopė savo kūrybos stiprumo šaknį. Gamtos išgyvenimą kaip čia pat alsuojančio pasaulio realumą, gyvybinės energijos pulsą, žmogaus tapatybės su visuma akimirką, kuri yra grožio ir poetiškumo akimirka. Gamtos vyksmas – tai savaiminė, nuolat kintanti esaties galia, niekam nepavaldi. Ji užlieja kone visą pasakojimo horizontą, kaip ir impresionistų drobėse. Upėje lytys daužosi, stojasi piestu viena prieš kitą, treška ir urkščia. Iš anapus miško iškišęs juodą galvą debesis praryja saulę. Žaibai krinta į žemę ilgais liežuviais. Vėjas kaukia, plėšdamas nuo medžio paskutinį lapelį. Gamtos gaivalai nerimsta, kaitaliojasi, plaukia tvinkčiojančia srove. O kadangi tarp krašto gamtos ir to krašto kalbos, Šeiniaus supratimu, yra tiesioginis ryšis (“betveriant žmogui kalbą, gamta daug jam davė savo garsų”), tai ir meninio kūrinio kalba turi pasiduoti tam pačiam kintamumo dėsniui, kaip ir vėjo gainiojami debesys. Pasakojimas skyla į virtinę mažų scenelių, nesukabintų vieno įvykio grandinės. Pastraipa išsitenka viename sakinyje. Kalba paklūsta smulkių svyravimų ir staigių permainų ritmui, kurį autorius girdi gamtoje (“Pamatai tenai paslaptis šito pasaulio, praregi jo reikšmę ir tikslą”).

Per labai trumpą laiką (nuo 1910 iki 1914 ) Šeinius parašo ir paskelbia romaną “Kuprelis” (1913), apysaką “Bangos siaučia” (1914), apysaką “Vasaros vaišės” (1914), poetinės prozos rinkinį “Nakties žiburiai” (1914) ir apysaką “Mėnesiena” (“Pirmajame bare”, 1915m.). Kūrėjo talentas čia pasiekia brandos pilnatvę ir plyksteli visu ryškumu. Tokio staigaus proveržio lietuvių proza dar nebuvo patyrusi.

Į literatūrą atėjo naujas tipažas – ne veiksmo, o jausmo žmogus. Nusivylęs revoliuciniais pasaulio pertvarkymo projektais. Atšalęs “moliniam materializmui” – scientistinėms pažinimo formulėms, kurios negali išaiškinti gyvenimo reikšmės ir tikslo. Kuriančio ir besikeičiančio Dievo ieškantis gamtoje. Žvelgiantis pats į save -raibuliuojantį nuotaikų sūkurį, dar nepaliestą nebūties dvelksmo. Ar nuotaika nėra vienintelis egzistencijos tikrumas, kurį jauti savyje? Ar kūrybos pamatas neturėtų būti nuotaika? Ar apnuoginta emocinė pasaulėjauta nėra vaisingesnė kūrybai negu ugningi revoliucijos metų pamokslai? Taip samprotavo tuo laikotarpiu S. K. Čiurlionienė, K.Jurgelionis, B.Sruoga ir I. Šeinius.

Meilės išgyvenimai, pridengti romantinio idealumo skraiste, yra Šeiniaus intensyviausio kūrybinio periodo pasakojimų branduolys. Tai “nekaltos, rasotos sielos” artėjimas prie Eroso, kuris taip ir lieka nepažintas. Tai meilės ilgesys, užpildantis visą žmogaus būtybę ir išsiliejantis į gamtą, kuri darosi stebuklingai graži. Lietuviško kaimo aplinkoje nebėra socialinių kontrastų ir konfliktų. Bundanti erotika suestetina pasaulį ir įtvirtina jame aš figūrą. Ji neatsiplėšia nuo autentiškos autoriaus patirties: Kuprelyje kaimo malūnininkas skaito Kantą ir Leibnitzą, Mėnesienoje klierikas pabėga iš kunigų seminarijos dėl moters, Vasaros vaišėse studentas grįžta iš Maskvos į tėviškę, genamas ilgesio.

Ryškiai personalizuota meilės jausmo dialektika savo priešingybėmis, svyravimais ir lūžiais motyvuoja pasakojimo eigą, suteikia jai besiskaidančios psichikos pagrindų. Susižavėjimo akimirka: “Aš bijojau, kad ji neišgirstų, kaip man širdis plaka”. Laimės ekstazė: “Mudviejų sielose auga skardi ir galinga daina. Pakils ji virš debesų, aukščiau žvaigždžių tolimųjų. Išeina iš namų mylimoji, ir dingsta ūkanota pasaka”. Haliucinacijos: “Štai daiktai atskyla nuo aslos. Komoda plaukia lėtai, sunkiai, bet nelinguoja”. Sapnai, svajonės, įsiminimai – įstabi erdvė, kur meilės troškimai įgauna virtualios tikrovės pavidalus, o žmogaus buvimas peršoka užbrėžtus krantus, taip atsiranda lietuvių prozoje dar nematytas vidinių būsenų tekamumas, pagrįstas ne seka, o sumaišties įtampa, iracionaliais sprūdžiais, personažo ginču su savimi. Atveriamas visiškai iš arti pats nuotaikos tapsmas, išsaugant intymaus prisipažinimo naivų įprastumą, kuris toks svarbus “išpažintinei” lyrikai. Matomi daiktai jausminių akimirkų tėkmėje virsta kintančiais trapiais dydžiais – “paliesti jį ranka ir papūsti – smarkiai ir – nė vieno nebeliks”.

Šeinius modernizavo lietuvių pasakojimo meną. Prabilo trumpais greitais sakiniais, tarsi spontaniškai ištrūkusiais iš “pajautimo, sielos gelmių”. Naujas kalbos ritmas – inversijos, pauzės, pakartojimai – perimtas iš anuo metu paplitusių eilėraščių proza. Bereikšmiai kasdieniniai dialogai, slepiantys nebylią dūžtančių širdžių likiminę įtampą (“Jau vėlu, – atsirėmė adverijos. – Vėloka, – sutinka Jonas”). Chronologinė dienoraščio ar kelionės reportažo seka Vasaros vaišėse suima margaspalvį regimųjų įspūdžių srautą (“Ties vienu daiktu negaliu sustoti. Tarytum pro mano akis visi daiktai sukdamies plauktų”). Ji neturi jokio išankstinio plano, yra perdėm fragmentiška ir vis dėlto pasakoja gana dramatišką vieno išgyvenimo istoriją, kuri impulsyviai atsiveria pati iš vidaus. Kuprelyje kontrapunktiškai kryžiuojasi dvi pasakotojų figūros, du veiksmo laikai, dvi skirtingos veiksmo aplinkos, dvi vertybių sistemos-bendruomeniškumas, tautiškumas ir individualistinis subjektyvizmas. Gamta čia nuolat įsiterpia į žmogaus gyvenimo išpažintį smulkiomis spalvų ir garsų atkarpomis. Pasakojimas išlaiko harmonijos ir grožio nuojautą.

Pagrindinis „Kuprelio” veikėjas Olesis, vargoninkas, vėliau malūnininkas, nupieštas mylįs itin stipriai ir egzaltuotai. Pamilęs pasiturinčio valstiečio dukrą gražuolę Kazytę, jis nori ją vesti, tačiau jos tėvai pasipriešina šitai dukters draugystei su iš prigimties ligotu ir žemesnės socialinės pakopos žmogumi. Atsiranda Kazytės jaunystės draugas – sulietuvėjęs rusas Jastrebovas. Jis ir paveržia iš Kuprelio merginą, kuri, prieš pabėgdama su nauju mylimuoju, išvilioja iš vaikino 400 auksinių rublių. Olesis kankinasi, meta vargoninkavęs, išmaišo pasaulį, ieškodamas, jo manymu, laimės neradusios Kazytės. Pagaliau apsigyvena malūne ir čia autoriui papasakoja savo nelaimingos meilės istoriją.

Romano siužetas – dramatizmo ir aplinkos aprašinėjimo mišinys. Autorius nuosekliai, detalizuodamas veiksmo aplinkybes, papasakojo Kuprelio pergyvenimų eigą, kurioje nemaža retorikos bei publicistinių samprotavimų, bet kurioje svarbiausią vaidmenį vaidina herojaus emocingumas. Kuprelis – kenčiantis ir savo kančią analizuojantis veikėjas. Tiesa, romane daugiausia vietos užima Kuprelio meilės pergyvenimai, aprašyti su jaunatvišku sentimentalumu bei patetika (rašydamas “Kuprelį”, Šeinius turėjo 20-21m.). Kančios motyvas tarytum neryškūs romano rėmai, daugiau kaip veiksmo užuomazga ir atomazga, tačiau prieštaringų dvasinių būklių pradai, nejučiomis jungdamiesi vienas su kitu, sukuria judesio, fiksavimo be kulminacinių akcentų poetiką. “Kuprelis” – paviršutiniškos introspekcijos, bet nepaprastai judraus komponavimo romanas. Jo atskiras scenas sieja išsipasakojimas – autoriaus ar veikėjo, lengva, improvizuojanti atsitiktinumą nuotaika. Romano veiksmas nupintas iš Kuprelio retrospekcijų, vietomis statiškų ir ilgų, ir atvirai suasmenintų autorinių komentarų. Pastarieji – romano gyvybės pagrindas: “Rašau, galvoju. Skraidau tolimam, plačiam neregėtų vaizdų pasaulyje” (161). Arba: “Eidamas gėriau pavasarį visu kvapu. Platus sodžiaus dangus, aukštu, tik įžiūrimu skliautu, vilioja galvą aukščiau pakelti. Pats pakiltum, jei įmanytum. Noras ima plačiai ir toli pamatyti” (164).

“Kuprelyje” malūno rolė nedaug ką menkesnė už katedros rolę V.Hugo romane “Paryžiaus katedra”.

I.Šeiniaus romanas Kuprelis impresionistiškas yra daugiausia savo stiliaus plastiškumu ir meilės tematika. Tą patį reikia pasakyti ir apie jo apysaką Bangos siaučia, kurioje greta trapiai nutapytų meiles scenų nemaža stilistinės eklektikos. Kaip impresionistas I.Šeinius talentingiausiai .atsiskleidė apysakose Vasaros vaišės ir Mėnesiena (1915). Šie du-kūriniai – impresionizmo lietuvių prozoje tipiškiausia apraiška.

Dviejų dalių I.Š. apysaka Vasaros vaišės sukomponuota itin savitai. Pasakoja pirmuoju asmeniu ne autorius, bet pagrindinis veikėjas ir pasakoja apie save, sukurdamas betarpiško intymumo atmosferą, kurioje nesunkiai atpažįstami paties I.Šeiniaus biografijos ir savijautos kontūrai. Fiktyvus, išgalvotas veikėjas tik labai nežymiai atriboja autorių nuo išpažinties poetikos, perdėm lyriškos, impresionistiškos ir patrauklios kaip nė viename kitame I.Š. kūrinyje.

Apysakoje Vasaros vaišės Šeinius daugiausia seka tarp dviejų mylimųjų kylančius nesusipratimus, teisingiau pasakius, piešia vieno jų, Karolio, psichikos bangavimus nuo džiaugsmo į pesimizmą, nuo nevilties į šiokį tokį nusiraminimą. Pro skaitytojo akis praslenka daugybė scenų; psichologiškai detaliausios tos, kuriose vaizduojama, kaip Karoliui, atvažiavus į Pelėdiškį, dėl Julijos šaltos laikysenos, netikėta linkme pakrypsta jo emocijos, kaip jos susipainioja, dažnai toje pačioje situacijoje darosi prieštaringos. Karolis Pelėdiškyje – taip būtų galima trumpai pavadinti kulminacinę apysakos atkarpą. Joje Šeinius pademonstravo sugebėjimą mikroskopiškai tyrinėti psichikos virpesius. Drąsiai galima tvirtinti: iki Vasaros vaišių lietuvių prozoje nebuvo kūrinio, kuriame kiekvienas atskiras psichikos subangavimas būtų ištyrinėtas kaip savitikslis, turintis uždarą vidinę eigą ir sykiu kaip darnus visumos komponentas. Gebėjimą niuansuotai vaizduoti aplinką Šeinius pritaikė psichikos sferai, pasirodė esąs beletristas, kuriam psichologinis detalizavimas, organiškas impresionizmui, buvo tarsi įgimtas. Vasaros vaišių veiksmas juda į priekį palengva. Jis daugiausia koncentruojasi ties atskirais pergyvenimais, kuriuos autorius, kaip minėta, analizuoja kruopščiai, nuosekliai ir itin detaliai.

Šeiniaus Vasaros vaišėse aptinkame ir vidinio monologo apraiškų. Antai visą vakarą ir naktį kankinęsis dėl mylimosios nesuprantamo elgesio, net nugalėjęs pagundą nusižudyti, rytą Karolis, vos pakirdęs iš neramaus miego, savęs klausia: “Kur aš dabar?.. Stengiuosi prisiminti ir negaliu. Lyg tik aš vienas pasaulyj. Ir šita kamarytė, nematyta, svetima. Vėl užmerkiu akis. Guliu taip. Galvoj jokios minties, nieko, tuščia. Po truputį, neaiškiai lyg prisimena naktis. Rodos, aš naktį galvojau apie ką. Galvojau visą naktį! Ir, regis, užmigti negalėjau. Ir dabar nežinau, ar buvau užmigęs, ar ne. Mintys bėgo kita paskui kitos, vyniojosi, mezgėsi. Daug kartų buvau norėjęs nutraukti jų padūkusią eiseną, bet mintys ėjo, ūžė kaip išsiveržęs spietis. Jau, rodos, viskas prapuolė, dingo, skęsti tamsioj nežinioj, ir tik vėl staiga viskas aišku, vėl viskas stojasi akyse. Tai nėjo iš galvos praėjęs vakaras, Julija… Gilinaus suprasti kiekvieną jos žingsnį, žodį; rausiaus į priežastis, ieškojau logikos – jau viską supratau, tik iššoko koks spėjimas, ir vėl iš pradžios… Ieškai, rausies, supranti – painiojasi, ir vėl niekas neaišku…” (77).

Betarpiškas sumišusios sąmonės vaizdavimas iš laiko distancijos, nors glaustai atgaminant visą jos neramią, kupiną juodžiausios melancholijos pulsaciją, – nelengvai įvaldomas menas, Lietuvių ankstyvojoje prozoje jis raiškiai įsitvirtino J.Lindės-Dobilo “Blūde” (1912). Tačiau po Vasaros vaišių praėjo beveik 20m., kol V.M. Putinas Altorių šešėly vidiniam monologui paskyrė svarbią dramatinę funkciją. Vasaros vaišių pirmojoje dalyje meilė aprašoma analitiškai, pastebint kiekvieną mažiausią jos stichišką atmainą. Antrojoje dalyje meilė – pergyventas, bet pastoviai tebevaldąs herojų, užuominomis išsiliejantis jausmas. Jis ir autoriui, ir veikėjui brangus filosofiniu būties įprasminimu. Pasakojimo būdu ir stilistika Šeinius tipiškas impresionistas. Apysaka Vasaros vaišės impresionistiškai nuspalvina meilės tematika, psichologiškumas, intymus tonas ir smulkiausios vaizdo struktūros ypatybės.

Daugmaž tą patį galima pasakyti ir apie gerokai trumpesne Šeiniaus apysaką Mėnesiena (1915). Joje irgi vaizduojama meilė, pasibaigusi išsiskyrimu, gilinamasi į besimylinčių išskirtinę dvasinę būseną. Svarbus šios apysakos bruožas yra ne akcentuotas, bet ano meto sąlygomis aktualus antiklerikalizmas. Kaip sakėme, Šeinius teoriškai nepripažino utilitarinės meno funkcijos, tačiau retame savo kūrinyje jos išvengė. Apysaka Mėnesiena sociališka ne atskirais vaizdais bei samprotavimais, kaip, pavyzdžiui, Kuprelis ar Vasaros vaišės, o savo visuma. Joje vaizduojamas tėvų ir giminaičių nuteiktas stoti į kunigų seminariją jaunuolis, kuris, nesugebėjęs priešintis svetimai valiai, atsižada jį impulsyviai pavergusios meilės. Bandydamas ją po laiko susigrąžinti, patiria skaudų pralaimėjimą. Apysakos siužetas kiek melodramatiškas, tačiau konkrečios meilės scenos nutapytos ryškiai, subtiliai, sykiu pakankamai aiškiai. Jos nukreiptos prieš antihumanišką klero esme. Jonas – pagrindinis veikėjas – myli iš širdies. Jėgos, kurios jį privertė atsisakyti tikro, gaivaus jausmo, – tamsybiškos ir antihumaniškos. Sudėtinga paralelių – tiesa, labai nežymių – sistema autorius teigė aktualų tuometinėje lietuvių literatūroje antiklerikalizmą, kartu gynė pozityvistinę asmenybės laisvę.

Apysaka Mėnesiena sukonstruota iš vaizdų, kuriuose greta pagrindinių veikėjų svarbią siužetinę funkciją atlieka individualizuota aplinka – mėnesienos nušviesti ir sugyvinti sodas, darželis, kambarys. Psichinė veikėjų būsena atskleidžiama ne tiesiogiai, ne ją detalizuojant, o atkuriant bendriausią keistumo, nepaprastumo nuotaiką, kuri savo ruožtu organiškai atitinka foną. Antai Jonas ir Olė susėdę greta, susiglaudę. Situacija įprasta įsimylėjėliams. Tačiau autoriui ji – neatsikartojanti gyvenime. Sudvasintą, poetišką jaunatviškos meilės grožį kūrinyje labiausiai ir nulemia autoriaus interpretacijos švelnumas. Tik atidžiau įsiskaitę, pastebime, kiek daug nuotaikingumo visai šiai scenai suteikia plastiškai atkurtas nakties ir mėnesienos vaizdas, jų sąveikos ir poveikio meilei aprašymas, rašytojo sugebėjimas lengvą psichologinį niuansavimą įliedinti į laisvai tekančias frazes. Meilė, veikiama aplinkos kurios raiškumą didina akylas stebėjimas.

Šeinius impresionizmą kultivavo ir vėlesniuose, parašytuose beveik po 20m. pertraukos, savo kūriniuose, pateikdamas kartais itin vertingų šios krypties pavyzdžių. Antai kupinas humoro, džiaugsmo ir plastinio vaizdingumo yra jo autobiografinių vaizdelių ciklas iš vaikystės laikų, išspausdintas rinkinyje Tėviškės padangėje (1938). Su impresionistiniu nuotaikingumu atkurta ir kaime atostogaujančio miestiečio savijauta apsakyme Docentas Skalaunas grįžta į kaimą (rink. Aš dar kartą grįžtu 1937). Šeinius ir 4deš. ne vienu atveju pademonstravo impresionistinio braižo skaidrumą ir žaismingumą. Tačiau apskritai šio laikotarpio jo kūryba buvo programiška ir estetizuojanti, praradusi natūralumo žavesį. Joje, turint omenyje net ir geriausius kūrinius (Siegfried Immerselbe atsinaujina, 1934), daug racionalumo, publicistikos. Pažymėtina, kad leisdamas 1932m. naują Kuprelio variantą, Šeinius smarkiai suabstraktino šio romano stilių, kur, paties autoriaus žodžiais, “visi sakiniai buvo pakeisti”.

Apvalęs stilių nuo impulsyvumo elementų, pervedęs jį iš kasdieniškumo bei paprastumo plotmės į išprotautą, rašytojas iš pasakojimo atėmė impresionizmui reikšmingą gyvybę, nuskurdino jį emocionaliai. Šeinius lietuvių impresionizmui ryškiausiai atstovavo iki 1917m. Šiuo laikotarpiu sukurti jo kūriniai lyriški ir plastiški, rodantys artimą impresionizmo ryšį su realizmu. Šeinius kartais supaprastindavo psichiniu pergyvenimų priežastis, bet pačią psichiką vaizdavo pastabiai: psichologinio vyksmo detalizacija jis buvo impresionistas, o determinizmo įgyvendinimu – realistas. Platūs meilės ir gamtos aprašymai, kaip Šeiniaus kūriniuose, nėra nei impresionizmo, nei realizmo specifinė žymė. Ji tik liudijo su impresionizmu padidėjusį individualizacijos siekimą. Teoriškai Šeiniaus neigtas, bet jo kūriniuose ryškus pozityvizmo etikos idealizavimas irgi nebuvo ryškesnė takoskyra tarp impresionizmo ir realizmo.

Literatūra:

Žėkaitė J.. Impresionizmas ir ekspresionizmas lietuvių prozoje // Literatūra ir kalba. T. 14, V.. 1977. P. 9-168.Galinis V. Naujos kryptys lietuvių literatūroje. V.. 1974. P. 181-263.

Kubilius V. Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas. V.. 1983- P. 112-148.Kubilius V. Impresionizmas ir ekspresionizmas // Gimtasis žodis 1997 Nr.,5 p.17

Rašykite komentarą

-->