Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Įmonė

Autorius: Eligijus

1. ĮMONĖ- EKONOMINIO PROCESO PAGRINDAS

1.1 Įmonė kaip sistema
Įmonė dažniausiai apibūdinama kaip gaminanti produkciją arba teikianti paslaugas techninė, organizaciniu ir ūkiniu požiūriu vientisa sistema. Remiantis sistemų teorija, sistemą turi sudaryti daugiau kaip vienas elementas, tam tikrais ryšiais susijęs su kitais elementais, joje turi buti kiti procesai ir ji turi turėti savybių, kurių neturi atskiri elementai. Dėl įmonę sudarančių elementų bei jų tarpusavio ryšių įvairovės į įmonę galima žiūrėti kaip į mechaninę, informacinę, socialinę ar net energetinę sistemą. Paprastai čia skiriamas socialinis, techninis ir ekonominis posistemis (1.1 pav.).[2]

1.1 pav. Vidinės įmonės struktūra.
Pagal Lietuvos Respublikos Įmonių įstatymą įmonė- tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų numatyta tvarka tam tikrai komercinei- ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiaginių- daiktinių, finansinių ir nematerialinių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas. Ji dažniausiai apibūdinama kaip gaminanti produkciją arba teikianti paslaugas techniniu, organizaciniu ir ūkiniu požiūriu vientisa sistema. Kiekvieną įmonę galima nagrinėti kaip socialinę, ekonominę sistemą, nes ji yra:

• socialinė grupė, nes suburia žmones ir organizuoja jų darbą;

• gaminanti ar teikianti paslaugas ir paskirianti uždirbtas pajamas;

• atvira aplinkai, tai yra bendraujanti su kitomis įmonėmis, savivaldybe, bankais ir pan.;

• turi tikslus veikti, išgyventi, didinti pelnus ir t.t.

Pagal šiuos bendrus bruožus galime sakyti, kad įmonė- tai ekonominė, savarankiška, gaminanti prekes ar teikianti rinkai organizacija. Įmonė, kaip organizacija, tenkina tris kriterijus:

1. Ji yra socialinė grupė, nes čia susiburia žmonės, turintys vieną tikslą- veikti bendrai.

2. Ji yra racionaliai sutvarkyta grupė, nes kiekvienas žino, kokius darbus reikės dirbti, už ką jis atsako, kas yra vadovas, o kas tik pavaldinys.

3. Ji yra patvari grupė, nes priemonės (pastatai, įrengimai, baldai, automašinos, ir visa kita, kas reikalinga gamybai ar paslaugai suteikti), kurias ji nusipirko, tarnaus ilgai, o tikslai, kurių siekia, neįgyvendami akimirksniu. Įmonė, panašiai kaip gyvas organizmas, gimsta, rutuliojasi, ir išnyksta.

Įmonė taip pat yra atvira sistema, priklausanti nuo kitų su ją susijusių sistemų, ir sąlygojanti jų raidą. Įmonės vaidmuo nesibaigia produktų gamyba ir pardavimu. Iš išorinių įmonės ryšių schemos matyti, kad įmonė yra atvira sistema. Jos veikla priklauso nuo aplinkos ir kartu daro įtaką aplinkai (1.2 pav.). [2]

1.2 pav. Įmonės aplinka

1.2 ĮMONĖS TIKSLŲ SISTEMA
Kiekviena įmonė turi tikslu- tai veiklos orientyras ir vertinimo kriterijus, kuriems pasiekti nukreipta visa įmonės veikla, taikomos priemonės. Įmonės tikslus sąlygoja ir rinkos partneriai- tiekėjai, pirkėjai, socialinės grupės, visuomenė. Vieni reikalauja laiku tiekti, kiti- gaminti kokybiškai, treti- rūpintis gamtos apsauga, ketvirti- teikti labdarą ir pan. Visi įmonės tikslai skirstomi į dvi grupes: ekonominius ir socialinius. Pirmiausia įmonė siekia ekonominių tikslų, kurie susideda iš gamybos, finansavimo ir pasiekimo tikslų. Gamybos ir finansavimo tikslai yra daiktiniai, pasisekimo tikslai aprašomi formaliais vertinimo dydžiais, kurių padidėjimas ar sumažėjimas rodo, kad daiktinei tikslai jau pasiekti. Socialiniai tikslai turi padėti teisingai atlyginti už įmonės interesus atitinkantį darbą; užtikrinti ir garantuoti saugias darbo sąlygas; suinteresuoti darbuotojus pelno didėjimu; suteikti jiems teisę į pelno dalį; įtraukti darbuotojus į įmonės tikslų formavimą ir jų įgyvendinimo procesą.

Ekonominiams ir socialiniams tikslams būdinga ir vienovė, ir prieštaravimas. Viena, ignoruojant socialinius tikslus, blogėja ekonominei rezultatai, nes nepatenkinti prasčiau dirba. Antra, socialinių tikslų tenkinimas reikalauja lėšų, kurių lengviau randama, kai yra geri ekonominei rezultatai.

Socialiniai įmonės tikslai ne visada išreiškiami konkrečiais dydžiais; jie dažnine visiškai parodo socialinio proceso esmę, nors tokie rodikliai, kaip vidutinis darbo užmokestis, darbuotojams skiria pelno sumą. Lėšos, skirtos labdarai, darbo vietų su kenksmingomis sąlygomis skaičius ir kt. yra kartu socialiniai rodikliai.

Ekonominiai ir socialiniai tikslai ir sudaro įmonės tikslų sistemą, kuri išreiškiama konkrečiais rodikliais, loginėmis užduotimis. Formuojant tikslų sistemą reikia vadovautis šiais principais:

• Tikslai turi būti realūs;

• Tikslų sistema turi būti suderinta, neprieštaringa ir pilna;

• Tikslų sistema turi būti suderinta laiko požiūriu: strateginiai, vidutinio laikotarpio ir trumpalaikiai tikslai;

• Tikslai turi atlikti įmonės organizacinę struktūrą (turi būti galimybė nustatyti konkrečius vykdytojus);

• Turi būti užtikrinta tikslų vykdymo kontrolė.

Galima išskirti šiuos tikslų formavimo etapus:

• Tikslų paieška;

• Tikslų diferencijavimas;

• Tikslų analizė ir sisteminimas;

• Tikslų realumo patikrinimas;

• Tikslų įgyvendinimo alternatyvų atranka;

• Tikslų įgyvendinimo organizavimas ir tikslų siekimo vykdymo kontrolė.

2.ĮMONIŲ TIPAI IR KLASIFIKAVIMAS
2.1 Įmonių klasifikavimas
Įmonių grupavimas leidžia sujungti pagal vieną ar kelis klasifikavimo kriterijus panašias įmones ir tuo būdu palengvinti kai kurių ekonominių organizacinių klausimų sprendimą. Įmonių klasifikavimas vykdomas pagal įvairius kriterijus. Galima skirti dalinius- vieno požymio- kriterijus ir kriterijų sistemas, kuriose įmonės grupuojamos pagal visą rodiklių kompleksą.

Įmones galima apibūdinti elementariai pagal gaminamos produkcijos paskirtį, administracinį pavaldumą ir gaminamos produkcijos technologiją, koncentravimo bei specializavimo lygį ir pan.

Pagal naudojamos žaliavos pobūdį įmonės skirstomos į gamybinės ir apdirbamosios pramonės įmones.

Pagal gatavos produkcijos paskirtį- į gamybos priemones (A grupė) ir vartojimo reikmenis (B grupė) gaminančias įmones.

Pagal naudojamos technologijos panašumą įmonės priskiriamos tam tikrai pramonės šakai, skiriama: “grynosios pramonės šakos”, kurioms įmonės produkcija skiriama tik pagal paskirtį, apdirbimo technologiją; administracinės pramonės šakos, kurioms įmonės priskiriamos administracinio pavaldumo požiūriu.

Pagal įmonės dydį skiriamos mažos, vidutinės, didelės ir labai didelės įmonės.

Pagal specializacijos lygį išreiškiamas technologinis, daiktinis ir detalinis specializacijos lygį.

Europos komisija išskyrė trijų kategorijų įmones: “mikro įmonės”, “smulkios”, “vidutinės”.

Mikro įmonėmis laikomos tos, kurios turi mažiau kaip 10 darbuotojų, nepriklausomai nuo apyvartos.

Smulkių (mažų) įmonių kategorijai priskiriamos tokios įmonės, kurios turi daugiau kaip 10ir mažiau kaip 50 darbuotojų. Metinė apyvarta- iki 7 mln. ECU. Įmonės balansinis turtas neviršija 5 mln. ECU.

Vidutinio dydžio įmonėmis laikomos tokios, kuriose dirba iki 250 darbuotojų. Metinė apyvarta- iki 40 mln. ECU. Įmonės metinis balansinis turtas- iki 27 mln. ECU.[2]

2.2 Įmonių tipai
Rinkos ekonomikos šalyse skiriami tokie svarbiausieji firmų organizavimo tipai:

1. Individuali įmonė.

2. Ūkinė bendrija.

3. Akcinė bendrovė (arba korporacija).

4. Valstybinė įmonė.

5. Bendra (arba mišri) įmonė. [4]

2.2.1 Individuali įmonė
Individuali įmonė- tai tokia ūkinės veiklos organizavimo forma, kai yra vienintelis savininkas, kuris priima visus sprendimus ir prisiima atsakomybę už gautus rezultatus.[3]

Šios įmonės neturi juridinio asmens teisių, savininkams būdinga neribota turtinė atsakomybė. Tai reiškia, kad įmonės gamybinis turtas neatskirtas nuo savininko asmens turto, t.y. skoloms padengti įmonių savininkai naudoja ne tik pradines investicijas į verslą, bet ir savo asmeninį turtą.

Individuali įmonė- paprasčiausia ir populiariausia verslo organizavimo forma. Ji dirba savininko naudai, jai neprivalomos vyriausybės užduotys, savo nuožiūra realizuoja pagamintą produkciją.

Individualios įmonės gali užimti bet kokia gamybine ar komercine veikla, išskyrus tai, kas draudžiama Lietuvos Respublikos įstatymu, pavyzdžiui, gaminti vaistus, narkotikus, ginklus ir pan.[4]

Individualios įmonės, palyginus jas su kitų rūšių įmonėmis, turi pranašumų: tokią įmonę lengva įsteigti, mažai reikia pradinio kapitalo, nedaug tėra juridinių apribojimų; didžiulė veiklos laisvė, visus sprendimus priima pats savininkas; didelės ekonominės paskatos, nes visos grynosios pajamos atitenka įmonės savininkui; įmonės pajamos apmokestinamos tik vieną kartą, ko, kaip matysime, nėra akcinėse bendrovėse.

Tačiau tokios įmonės turi ir trūkumų; jų riboti finansiniai ir fiziniai ištekliai (įmonės nedidelės, o kreditus gauti sunku, todėl įmonei sunkiai pasiekiama masto ekonomija); įmonei būdinga neribota atsakomybė, tai reiškia, kad savininkas bankroto atveju gali prarasti ne tik į įmonę įdėtą kapitalą, bet ir visą turtą; įmonėje nėra valdymo specializacijos, todėl savininkas turi sugebėti atlikti daug funkcijų. Tai riboja firmos dydį. [3]

Kadangi individualios įmonės savininkas ne visada gali tinkamai atlikti ir darbuotojo, ir valdytojo funkcijas, jo sprendimas susirasti partnerį, kuris dalytųsi atsakomybe už verslo vedimą, lemia tai, kad atsiranda partnerinė firma.[4]

2.2.2 Ūkinė bendrija
Ūkinė bendrija- tai kelių žmonių ar juridinių asmenų bendra komercinė- ūkinė veikla su bendru įmonės vardu ir sujungtu savo turtu.[4]

Ūkinė bendrija kuriama, kai firmos savininkais tampa keletas asmenų, kurie kartu tvarko ir valdo verslą. Pagrindinės teisės čia priklauso visiems partneriams. Jie efektyviai kontroliuoja vienas kitą. Ūkinė bendrija būdinga įvairių krypčių veikloje- mene, jurisprudencijoje, medicinoje. [3]

Bendrijoje gali būti nuo 2 iki 20 narių. Kadangi bendroje veikloje naudojamasi daugiau nei vieno asmens turtų, tai partneriai turi didesnes galimybes gauti kreditą ir didinti kapitalą. Ūkinė bendrija taip pat nėra juridinis asmuo.

Lietuvoje funkcionuoja tikrosios ir komandinės (arba pasitikėjimo) bendrijos. Jų steigimą, likvidavimą ir veiklą reglamentuoja LR civilinis kodeksas, ūkinių bendrijų įstatymas, bendrosios jungtinės veiklos sutartis. [4]

Tikroji ūkinė bendrija yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi, sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą, bendrą jų dalinę nuosavybę komercinei ūkinei veiklai su bendru firmos vardu. Jos turtas neatskirtas nuo bendrijos narių turto.[1]

Komercinė ūkinė bendrija yra dviejų ir daugiau asmenų (tikrųjų narių ir narių- komanditorių) susivienijimas. Pagal LR ūkinių bendrijų įstatymą už firmos skolas tikrieji jos nariai atsako visu savo turtu, o nariai komanditoriai- tik ta savo turto dalimi, kuri perduota naudotis bendrijai. Tokios firmos vardu sandorius gali sudaryti tik jos tikrieji nariai.[4]

Ūkinės bendrijos turi tuos pačius privalumus, kaip ir individualios įmonės ir dar keletą kitų: turi didesnius finansinius išteklius, nes sujungiami kelių partnerių kapitalai, be to, stambesnei įmonei lengviau gauti kreditą; esant keliems partneriams, galima valdymo specializacija. Labai svarbu tai, kad, kaip ir individualios įmonės, ūkinės bendrijos mokesčius moka vieną kart kaip partnerių asmeninį pajamų mokestį.

Partnerinė įmonė negali įveikti kai kurių individualios įmonės trūkumai:

1. Partnerinės firmos savininkams būdinga neribota turtinė atsakomybė. Be to, kiekvienas iš jų atsako ir už kito partnerio priimtus įsipareigojimus, jei šis neturi lėšų išmokėti savos skolos dalies/

2. Partnerinė firma, turėdama didesnes finansavimosi galimybes, (partnerės asmeninis turtas, verslo pajamos, kreditai, gauti įkeičiant nekilnojamąjį turtą), vis tiek susiduria su kapitalo didinimo sunkumais. Bankai ir kiti kreditoriai nelinkę skolinti mažoms, neapsaugotoms nuo praradimų firmoms.

3. be to, ūkinėse bendrijose iškyla kai kurios naujos, nebūdingos individualioms firmoms problemos: konfliktų pavojus bendrijos viduje, galimos skirtingos nuomonės bei skirtingi interesai, suderintų veiksmų stoka ir pan.[4]

2.2.3 Akcinės bendrovės
Akcinė bendrovė (korporacija)- tai įmonė, turinti juridinio asmens statusą. Priešingai negu individuali įmonė ar ūkinė bendrija, akcinė bendrovė gali sudaryti sutartis, kurios yra akcinės bendrovės, o ne jos savininkų įstatyminiai įsipareigojimai. Taigi savininkas turi ribotą turtinę atsakomybę. Tai reiškia, kad, atsiradus būtinybei, byla gali būti keliama pačiai akcinei bendrovei, o ne jos savininkams. Nesėkmės atveju nuostoliai dengiami iš akcinės bendrovės turto, neliečiant savininkų, kurie turi akcijas, asmeninės nuosavybės. Todėl akcininkai, įsigydami akcijas, rizikuoja tik tokiu kapitalo dydžiu, už kokį jie turi akcijų. Akcinė bendrovė gali gyvuoti pati atskirai nuo jos savininkų- akcininkų. Akcijos yra lengvai perkamos ir parduodamos. Jei jų savininkams nepatinka akcinės bendrovės veiklos politika, jie turi teisę parduoti savo akcijas, bet dažniausiai nebūna pajėgūs likviduoti firmos.

Palyginti su kitų tipų firmomis, akcinė bendrovė gali lengviau ir greičiau gauti lėšų investicijoms. Vadinasi, akcinė bendrovė per trumpą laiką gali išsiplėšti.

Akcinė bendrovė, norėdama didinti kapitalą, tai gali padaryti dviem būdais: didinti nuosavą ar skolintą kapitalą.

Nuosavą kapitalą didinti ji gali irgi dviem būdais. Pirmasis būdas- papildomas akcijų išleidimas. Mainais už teisę tapti firmos bendrasavininku ir gauti dalį jos pelno, vadinamo dividendu, akcinė bendrovė iš naujų akcininkų gauna reikalingus jos funkcionavimui ir augimui išteklius. Antras nuosavo kapitalo didinimo būdas- dalie pelno investavimas į gamybą. Akcinės bendrovės pelnas gali būti išmokomas akcininkams dividendų pavidalu arba gali likti firmoje kaip neišmokėtas (nepaskirstytasis) pelnas. Kuo didesni dividendai išmokami, tuo mažesnis lieka bendrovės nepaskirstytas pelnas. Bendrovė gali įvairiais būdais panaudoti nepaskirstytąjį pelną: finansuoti naujų įrenginių įsigijimą ar pastatų statybą, įsigyti naują įmonę, padidinti likutį savo sąskaitoje banke, padidinti kitus finansinius aktyvus ir pan.

Skolintą kapitalą irgi galima didinti dviem būdais. Pirmas būdas- paskolos paėmimas iš banko. Akcinei bendrovei daug paprasčiau gauti banko paskolą, negu individualiai įmonei ar ūkinei bendrijai.

Kitas skolinto kapitalo didinimo būdas- obligacijų ar kitokių vertybių popierių leidimas. Obligacija, skirtingai nei akcija, nors ir yra vertybinis popierius, bet neliudija nuosavybės ir balsavimo teisės akcinėje bendrovėje, jos teikiamos pajamos nepriklauso nuo firmos veiklos rezultatų. Obligacijos savininkui firma įsipareigoja periodiškai mokėti nustatyto dydžio palūkanas, o, pasibaigus obligacijos gyvavimo laikui, grąžinti obligacijoje nurodytą jos nominalią vertę.

Stambus akcinės bendrovės trūkumas- dvigubas apmokestinimas. Pirmą kartą yra apmokestinamas visas įmonės gautas pelnas, antrą kartą- akcijų savininkai už gautus dividendus moka asmeninių pajamų mokestį.

Kartais, norint išvengti dvigubo apmokestinimo, kuriamos ypatingo statuso akcinės bendrovės. Jos funkcionuoja akcinės nuosavybės pagrindu, yra nedidelės, turi visus akcinės bendrovės pranašumus, bet nemoka dvigubo pelno mokesčio, t.y. apmokestinamos kaip individualiu savininkų asmeninės pajamos.

Akcininkai paprastai patys firmai nevadovauja, o tik kontroliuoja jos valdymą per jų renkamą direktorių tarybą, kuri, savo ruožtu, skiria valdytoją. Valdytojas dažnai renkasi tokią veiklos kryptį, kuri skatina ne pelno, o pajamų didinimą.[4]
Lentelė Nr, 1. Verslo organizavimo formų privalumai ir trūkumai [1]

ĮMONIŲ TIPAI PRIVALUMAI TRŪKUMAI

Individuali įmonė 1. Paprasta įsteigimo procedūra2. Paprasta organizacija; sprendimus priima pats savininkas.3. Uždarbiai kaip savininko asmeninės pajamos apmokestinami tik vieną kartą. 1. neribota atsakomybė; savininkas rizikuoja netekti asmeninių pajamų.2. Ribotos galimybės skolintis kapitalą firmai plėsti.3. Verslas baigiasi savininkui mirus (nors gali perimti paveldėtojai).

Ūkinė bendrija 1. Susijungę į bendriją partneriai sutelkia didesnes lėšas.2. Partneriai tai naujos idėjos ir talentai verslui organizuoti.3. Valdymo atsakomybė padidėja, esant keliems savininkams.4. Uždarbiai apmokestinami tik vieną kartą kaip partnerių asmeninės pajamos. 1. Neribota atsakomybė; partneriai bendrasavininkai rizikuoja netekti asmeninių pajamų.2. palyginti su individualia nuosavybe, sudėtingesne organizacija; atsiranda pavojus dėl firmos valdymo, tai gresia jos egzistavimui.3. Palyginti su korporacija, mažesnės kapitalo didinimo galimybės, nes kapitalas, kuriuo naudojas ūkinė bendrija yra ribotas ir priklauso nuo įmonės pajamų, jos narių turto bei galimybių skolintis.4. Firma likviduojasi arba reorganizuojasi, mirus vienam iš partnerių.

Akcinė bendrovė 1. Ribota bendrasavininkių atsakomybė.2. Perleidimo paprastumas, nes akcininkai gali įstoti ir pasitraukti iš akcinės bendrovės kada nori, parduodami ar pirkdami jos akcijas.3. Pakankamai daug finansinio kapitalo didinimo galimybių, pardavinėjant akcijas.4. Lyginant su kitomis firmomis, verslo organizacija yra daug didesnė, todėl gali samdyti profesionalius vadybininkus. Neterminuota veikla, nes mirus bendrovės akcininkui, jo akcijų dalis atitenka paveldėtojui. 1. Įsteigti akcinę bendrovę sunku dėl biurokratinių kliūčių ir daug kainuoja didelės juridinės išlaidos.2. Daug sudėtingesnis valdymas.3. Vadybininkai kartais gali ignoruoti akcininkų interesus ir plėtoti verslą neetiškais metodais, nes akcinei bendrovei esant juridiniu vienetu, vadybininkai gali išvengti asmeninės atsakomybės už savo veiksmus. Dvigubai apmokestinami dividendai: vieną kartą kaip korporacijos pajamos; antrą kartą kaip akcininko asmeninės pajamos.

2.2.4 Valstybinė įmonė
Valstybinė įmonė valstybinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybės ar ar vietos savivaldybei, turi juridines asmens teises, yra ribotos turtinės atsakomybės. Šios įmonės skirstomos į valstybines ir valstybines akcines, priklausomai nuo akcijų investavimo į įstatinį kapitalą.[2]

2.2.5 Bendra (mišri) įmonė
Bendrosios įmonės- ūkinio- teisinio bendradarbiavimo su užsienio partneriu forma, kai sukuriama bendra gamybos bazė ir gaminama produkcija arba teikiamos paslaugos, kurios yra bendra dalyvaujančių partnerių nuosavybė.

Skiriamos tokios bendrų įmonių rūšys:

• Paprastoji, kai dalyviai tvarko bendrovės reikalus ir bendrai atsako už firmos prievoles visu savo turtu.

• Pilnos atsakomybės, kai dalyviai bendrai verčiasi verslu ir atsako už firmos prievoles visu savo įneštu turtu.

• Komandinė, kai vieni dalyviai yra tikri nariai, o kiti- komanditoriai, atsakantys tik savo įnašų ribose.

• Ribotos atsakomybės, kai vieni dalyviai atsako už bendras firmos prievoles tik savo įnašais ir pelną skirsto proporcingai jiem.

Verslo organizavimas sijęs su prekių ar paslaugų paklausa ekonominėmis bei materialinėmis gamybinėmis sąlygomis.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Eugenija Genienė “Verslo ekonomika”

2. KTU “Ekonomikos ir vadybos studijų įvadas”, 2003 m.

3. Vytautas Skominas “Mikroekonomika”, 2000 m.

4. KTU “Mikroekonomika”, 1997 m.

Rašykite komentarą

-->