Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Imanuelis Kantas

Autorius: Aurelija

[pic]
1724 metų balandžio 22 dieną penktą valandą ryto Karaliaučiaus pentinų
dirbėjo Johano Georgo Kanto šeimoje gimė sūnus. Pagal senąjį Prūsijos
kalendorių buvo švento Imanuelio diena ir berniuką pavadino šiuo biblinių
vardu, kuris išvertus reiškia „dievas su mumis“.
I. Kantas manė, kad jo protėviai buvo kilę iš Škotijos. Tačiau, kaip
visai neseniai nustatė skrupulingi tyrinėtojai, filosofas klydo: jo
prosenelis Richardas Kantas – baltų kraujo, atkilėlis nuo Priekulės, kuri

yra dabartinėje Lietuvoje. Sprendžiant iš išlikusių dokumentų, prosenelis
nemokėjo vokiečių kalbos. Richardo sūnus įsikūrė Klaipėdoje, pasidarė
pentinų dirbėju ir perdavė profesiją savo sūnui Johanui Georgui, kuris
persikėlė į Karaliaučių. Dvi Richardo Kanto dukterys ištekėjo už škotų,
galimas daiktas, dėl to ir atsirado legenda apie škotišką kilmę. Būsimojo
filosofo motina Ana Regina, pentinų dirbėjo duktė, buvo kilusi iš
Niurnbergo.
Berniukas augo miesto pakraštyje tarp smulkių amatininkų ir
prekiautojų. Darbo, sąžiningumo, puritoniško griežtumo aplinkoje. Šeimoje
jis buvo ketvirtas vaikas. Iš viso Ana Regina pagimdė devynis vaikus.
Užaugo penki. Imanuelis Kantas turėjo vyresnę seserį, dvi jaunesnes ir
jaunesnį broli Johaną Henrichą. Imanuelis buvo silpnos sveikatos. Tuo metu
jau netekusi dviejų vaikų, Ana Regina kiek galėdama stengėsi išugdyti
sūnaus fizinę ir dorovinę sveikatą, sužadinti jo smalsumą ir vaizduotę.
„Niekada neužmiršiu savo motinos. Ji išpuoselėjo manyje pirmuosius gėrio
daigus, atvėrė mano širdį gamtos įspūdžiams, ji sužadino ir išplėtė mano
vaizdinius, ir jos pamokymai nuolat darė išganingą poveikį mano gyvenimui“
– šitai Kantas pasakė senatvėje.
Johano Georgo namuose viešpatavo pietizmo dvasia. Tegu sako apie
pietizmą ką nori, bet žmonės, kurie žiūrėjo į jį rimtai, – teigė Kantas, –
elgėsi kuo geriausiai. Jie pasižymėjo kilniomis žmogiškomis ypatybėmis:
romumu, linksmu būdu, jokių aistrų nesutrikdomu vidiniu pasauliu. Jie
nebijojo nei skurdo, nei persekiojimų; jokie vaidai negalėjo sukelti jų
priešiškumo ir pykčio. Kantas prisimindavo, kaip kartą kilo byla tarp
dviejų amatininkų cechų – pentinų dirbėjų ir balnių. Jo tėvas dėl to
smarkiai nukentėjo, bet nė karto neleido sau pasakyti pikto žodžio apie
tuos, kurie pridarė jam nuostolių. Ar taip buvo iš tikrųjų, sunku pasakyti;
svarbu tai, kad taip manė Kantas, kad tai įstrigo jam į atmintį ir tapo
viena iš pirmųjų dorovinių pamokų, kurią įsidėmėjo būsimasis didysis
moralistas. Iš tėvo jis perėmė ir meilę darbui.
Pastoriaus Franco Alberto Šulco, kaip savo parapijiečius lankiusio ir
meistro Kanto šeimą, patarimu aštuonmetį Imanuelį atidavė į „Frydricho
kolegiją“, valstybinę gimnaziją, kurios direktoriumi buvo paskirtas pats
Šulcas. Čia būsimasis filosofas praleido aštuonerius metus. Jis mokėsi
lotynų kalbos skyriuje. Svarbiausi dalykai buvo lotynų kalba (iki
dvidešimties valandų per savaitę) ir teologija (katekizmo „kalimas“). Iš
gimnazijos Kantas išsinešė meilę romėnų poezijai ir antipatiją išorinėms
religinio kulto apraiškoms. Tėvai savo atžalą norėjo matyti pastoriumi,
tačiau berniukas, susižavėjęs talentingomis lotynų kalbos dėstytojo
Heidenreicho pamokomis, svajojo atsidėti senajai literatūrai.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->