Studijoms.lt

Referatai, konspektai

ilgalaikio materialiojo turto apskaita

Autorius: Veronika

Įvadas

Įmonės veikla neįmanoma be tam tikro turto.Turtas – tai ekonominiai ištekliai, kurie turi savininką ir, kuriais disponuodama, įmonė tikisi gauti tam tikrą naudą ateityje .

Turtas gali būti įvairių rūšių.Visų pirma, turtas yra materialusis(pagamintas iš tam tikros medžiagos ir yra apskaičiuojamas, pvz ; pastatai, įrengimai, medžiagos, prekės) ir nematerialusis ( neturi materialiosios substancijos, pvz ; patentas ) .

Pagal tai, kaip planuojama panaudoti turtą įmonės veikloje, skiriamos dvi formos :ilgalaikis ir trumpalaikis. Ilgalaikiu turtu laikomas tas turtas, kuris naudojamas uždirbant pajamas ilgiau kaip vienerius metus.

Ilgalaikį turtą sudaro :

1. Formavimo savikaina. Jai priskiriamos visos išlaidos, padarytos įmonės steigimo metu, taip pat atliekant plėtojimo ar organizavimo darbus, kurie įmonei duos naudos ateityje daugiau kaip vienerius metus.

2. Ilgalaikis materialusis turtas. Šis turtas gali būti skirstomas į pasyvųjį ( nekilnojamąjį ) ir aktyvųjį ( kilnojamąjį ) .

3. Ilgalaikis nematerialusis turtas ( patentai, firmos prestižas ) .

4. Ilgalaikis finansinis turtas. Tai ypatingos rūšies turtas, atspindintis tam tikras įmonės teises bei privilegijas, kurios atsiranda jai dalyvaujant kitų įmonės veikloje .


Ilgalaikis materialusis turtas, jo sudėtis

Ilgalaikis materialusis turtas ( IMT ) sudaro svarbiausią ilgalaikio turto dalį. IMT priskiriamas įmonnei nuosavybės ( pasitikėjimo ) teise priklausantis bei pagal nuomos su išpirkimu sutartį valdomas turtas, kuris daugelį kartų dalyvauja gamybos ir aptarnavimo procese ir, išsaugodamas savo natūrinę formą, nusidėvi naudojamas ne trupiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo ( pasigaminimo ) vertė yra ne mažesnė už įmonės nustatytą minimalią IMT vertę .

IMT priskiriama:

1. Žemė ;

2. Pastatai ( gamybiniai, administracijos pastatai ) ;

3. Statiniai ir mašinos ( keliai, bokštai, staklės, elektros generatoriai, kompresoriai );

4. Transporto priemonės ( automobiliai, elektriniai vežimėliai, konvejeriai ) ;

5. Kiti įrengimai, įranga ir įrankiai ;

6. Pagal nuomos su išsipirkimu sutartį valdomas turtas ( išsinuomotas turtas, pasibaigus nuomos terminui, pereina nuomininko nuosavybėn arba jam suteikiama teisė nusipirkti šį turtą ) ;

7. Kitas materialusis turtas ( laikinai atitrauktas iš įmonės veiklos bei rezervuotas ilgalaikis turtas, įmonės gyvenamieji namai ir. ) ;

8. Nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai.


Ilgalaikis nematerialusis turtas

Įmonės savo veikloje gali disponuoti ne tik materialiuoju, bet ir nematerialiuoju

ilgalaikiu turtu. Ilgalaikis turtas, kuris nėra fiziškai apčiuopiamas, o pagrįstas teisė

mis ar privilegijomis, vadinamas ilgalaikiu nematerialiuoju turtu ( INT ). Naudodamasi tomis teisėmis ar privilegijomis savo veikloje įmonė tikisi gauti naudą.

Pagrindiniai INT požymiai yra šie :

1. šis turtas neturi materialaus ( daiktinio ) turinio ;

2. šis turtas turi vertę, kadangi suteikia jo savininkui tam tikras teises ir privilegijas ;

3. šio turto naudojimas turi teikti įmonei naudos ;

4. šis turtas naudojamas ilgą laiką ( ilgiau nei vienerius mtus ).

Prie nematerialiojo turto priskiriama :

1. Teisės į išradimus ( patentai ) ;

2. Autorinės teisės ;

3. Licencijos ;

4. Prekės ( firmos ) ženklas ;

5 .Firmos reputacija ( presižas ) ;

6. Informacijos apdorojimas programos bei techninė dokumentacija ir kt .


IMT įkainojimas. Turto vertės pasikeitimo funkcija .

Turto piniginis įkainojimas reikalingas įvairiems ekonominiams skaičiavimams : IMT nusidėvėjimui apskaičiuoti, jo visai apimčiai, dinamikai nustatyti ir kt .Kiekviena turto sudėtinė dalis turi būti įkainojama atskirai

.

IMT įkainojimo rūšys yra šios :

Įsigijimo vertė ( pradinė ), o jeigu įmonė ilgalaikį turtą pasigamna pati, – pasigaminimo vertė .IMT įsigijimo vertė turi būti nustatoma pre pardavėjui sumokėtos arba mokėtinos už šį turtą pinigų sumos pridedant muitą, akcizą, kitus mokesčius ( išskyrus pridėtinės vertės mokestį ) ,susijusios su šiuo turti įsigijimu, atsivežimo bei šio turto parengimo naudoti išlaidas ( instaliavimo, bandymo, derinimo ir panašias ), padarytas iki jo naudojimo pradžios .

Į nekilnojamojo turto įsigijimo ( pradinę ) vertę įskaitomas turto registravimo mokestis ir remonto sąnaudos patirtos iki jo naudojimo pradžios .IMT pasigaminimo vertė turi būti nustatoma prie pagrindinių medžiagų, sunaudotų gaminant ilgalaikį turtą, įsigijimo savikainos pridedant tiesioginio darbo ir netiesioginės ( pridėtinės ) gamybos išlaidas, padarytas gaminantis šį turtą iki jo naudojimo pradžios .INT įsigijimo vertė yra to turto pirkimo kaina arba akcinių susirinkimo ( savininkų ) patvirtinta vertė .

2. Likutinė vertė. Ji apskaičiuojama iš pradinės turto vertės atėmus nudėvėtą turto sumą. Likutinė ilgalaikio turto vertė rodo, už kokią sumą ilgalaikio turto įmonė turi tam tikru laikotarpiu .

3. Likvidacinė vertė. Tai tokia vertė, kurios nereikia nudėvėti. Tai tokia suma, kurią įmonė tikisi gauti likviduodama turtą, pvz ; atiduodama į metalo laužą .

4. Atstatomoji vertė. Ji parodo, kiek kainuotų atkurti esamos fizinės būklės ir esamų eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas .

Tam, kad būtų galima teisingai apskaičiuoti nusidėvėjimą, reikia žinoti, kaip turto vertė keičiasi per visą šio turto naudojimo laiką. Tai daroma, panaudojant matematinį modelį, kuris funkcijos pavidalu rodo turto vertės pasikeitimą priklausomai nuo laiko .

Kaip matyti iš grafiko, pradiniu laiko momentu turto vertė lygi įsigijimo vertei, o periodo gale nukrenta iki likvidacinės. Naudodamiesi šiuo grafiku, galime apskaičiuoti turto nusidėvėjimą bei jo likutinę vertę bet kuriuo laiko momentu .

Pradinė turto vertė

Likutinė turto vertė

3 – ių metų pabaigoje


Likvidacinė vertė


0

1 2 3 n – 1 n


IMT nusidėvėjimas. Nusidėvėjimo rūšys .

Gamybos ir aptarnavimo procese IMT dėvisi. Nusidėvėjimas – tai turto vertės praradimas dėl fizinio moralinio senėjimo proceso .Fizinis nusidėvėjimas pasireiškia per tam tikro turto nesugebėjimą atlikti jam skirtas funkcijas dėl fizinių proceso poveikio, pvz ; rūdijimo, metalo dilimo dirbant staklėms, cheminių medžiagų poveikio ir pan. Fizinio nusidėvėjimo laipsnis priklauso nuo medžiagų, iš kurių pagamintos IMT kokybės, technologinių procesų specifikos, įrengimų darbo laiko ir kt .

Moralinis nusidėvėjimas pasireiškia tuo, kad keičiasi poreikis toms funkcijoms, kurioms atlikti yra skirtas technologijos vystymasis : atsiranda nauja technika, kuri yra panašesnė už ankstesnę savo techniais ekonominiais parametrais. Būtent, moralinis nusidėvėjimas sąlygoja ankstyvą dar fiziškai nenusidėvėjusio turto pakeitimą nauju, siekiant veiklos rezultatų .


ILGALAIKIO TURTO NUSIDĖVĖJIMO APSKAITA MOKESČIŲ APSKAIČIAVIMO TIKSLAIS.

Daugelio šalių valdžia, skatindama techninę įmonių pažangą, apmokestinamajam rezultatui apskaičiuoti leidžia taikyti pagreitintus ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaitos metodus. Šį teiginį toliau pagrįsiu konkrečiu pavyzdžiu. Tokių metodų esmė ta, kad išvedant apmokestinamąjį (bet ne apskaitinį, t. y. tikrąjį!) pelną valdžia tam tikrais turto naudojimo laikotarpiais leidžia įmonėms įskaičiuoti į sąnaudas didesnę negu iš tikrųjų patiriama ilgalaikio materialiojo turto nudėvėjimo sumą.

Pateiksiu du pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodus: mažėjančios vertės ir metų skaičiaus. Juos taikydama, įmonė gali didesnę materialiojo turto dalį nudėvėti ankstesniais turto naudojimo laikotarpiais.

Metų skaičiaus metodas

Metų skaičiaus metodu skaičiuojant nusidėvėjimą, per nusidėvėjimo laikotarpį į sąnaudas nurašoma visa nudėvėtina turto suma, kaip ir taikant anksčiau aptartus tiesinį bei produkcijos metodus. Tačiau šiuo atveju pirmaisiais turto naudojimo (nudėvėjimo) metais į sąnaudas nurašoma didžiausia nudėvimo turto įsigijimo savikainos dalis. Kiekvieną vėlesnį laikotarpį ši dalis proporcingai mažėja. Nusidėvėjimo sąnaudų suma apskaičiuojama dauginant turto nudėvėtina vertę (įsigijimo savikainos ir likvidacinės vertės skirtumą) iš nusidėvėjimo normos, kuri šiuo atveju yra kintanti. Nusidėvėjimo norma kiekvienam laikotarpiui apskaičiuojama atskirai. Ji išreiškiama trupmena, kurios skaitiklyje įrašomas likusių turto naudojimo įmonėje metų skaičius (pirmaisiais metais jis bus lygus visam prognozuojamam turto naudojimo terminui), o vardiklyje metų, per kuriuos numatoma turtą naudoti įmonės veikloje, suma. Pavyzdžiui, turtą numačius naudoti 3 metus, vardiklio reikšmė bus lygi 1+2+3=6. Tokiu būdu skaitiklio reikšmė kiekvieną vėlesnį laikotarpį sumažėja vienetu (vardiklis išlieka pastovus), taip išdalijant nusidėvėjimo sąnaudas atskiriems laikotarpiams. Pavyzdžiui, jau minėtą 3 metų naudojimo laikotarpį pirmaisiais metais į sąnaudas nurašysime 3/6, antraisiais – 2/6, o trečiaisiais – 1/6 šio turto nudėvėtinos vertės. Per ataskaitinį laikotarpį nudėvėtina turto suma gali būti išreikšta tokia matematine formule:

(V1-V2)x(T-i+l)x2

N = , kur

T x(T+l)


N -metinė nusidėvėjimo suma;

V1 -ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina;

V2 -ilgalaikio materialiojo turto likvidacinė vertė;

T -naudojimo laikas metais;

i -metai, kuriems skaičiuojamas nusidėvėjimas, kur i Ј T.

Įmonės, sudarančios tarpines atskaitomybes ir dėl to priverstos skaičiuoti ilgalaikio turto nusidėvėjimą trumpesniems periodams (pavyzdžiui, ketvirčiams), aukščiau pateiktos formulės negali modifikuoti, rodiklį T išreikšdamos ne metais, bet mėnesiais ar ketvirčiais. Šitaip jos dar labiau, nei numato aptariamas metodas, padidintų pirmųjų ataskaitinių laikotarpių nusidėvėjimo sąnaudas. Taikant metų skaičiaus metodą, turto eksploatacijos laikotarpis gali būti išreikštas tik metais. Be abejo, tai yra šio metodo ribotumas. Tačiau jį taikant, bet kuriuo atveju neatspindimas tikrasis (ar bent apytikris) ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas. Jo, kaip ir dvigubai mažėjančios vertės ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo metodo, esmė ir pasireiškia ne siekimu tiksliai ir teisingai atspindėti įmonėje vykstančius procesus. Pagreitinti nudėvėjimo metodai skirti vien tik valdžios suteiktoms mokestinėms lengvatoms realizuoti. Tuo tarpu finansinėje apskaitoje

Paskelbtas
prieš
na gal darbas butu ir noramlus bet jo neina parsisiusti nebent nukopijuoti bet negerai gaunas nes pinigus sumokejau o vat visos lenteles kreivos gavos na administratoriai galetu kanors daryt ne vien litus melzt.

Paskelbtas
prieš
nieko gero

ilgalaikis materialusis turtas bus nudėvimas tiesiniu ar produkcijos metodu, taigi ir šio turto būklė bei jo naudojimas finansinėje atskaitomybėje bus atspindėti teisingai. Jeigu reikia, trumpesniems laikotarpiams tenkančios nusidėvėjimo sąnaudos apskaičiuojamos metinę nusidėvėjimo sumą dalijant iš šių laikotarpių skaičiaus per metus:

N

N1 = , kur

T

N1 – tarpinio, trumpesnio nei metai, laikotarpio (pvz., ketvirčio ar mėnesio) ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo suma;

N – metinė nusidėvėjimo suma;

t – finansinius metus sudarančių tarpinių laikotarpių (pvz., ketvirčių ar mėnesiu) skaičius.

Tarkime, įmonė įsigijo tekinimo stakles už 11 000 Lt. Įmonės ekspertai nustatė, kad šių staklių naudojimo trukmė bus 5 metai, o jų likvidacinė vertė -1000 Lt. Pateikiame staklių nusidėvėjimo duomenis per visą jų naudojimo įmonėje laikotarpį:


Lentelė 4

Metai Nudėvėtina suma Likę naudoti metai Metinio nusidėvėjimo skaičiavimas (Lt) Metinis nusidėvėjimas (Lt) Likutine verte metų pabaigoje (Lt)

pirmieji 10000 5 10 000 x 5/15 3333 7667

antrieji 10000 4 10 000 x 4/15 2667 5000

tretieji 10000 3 10 000 x 3/15 2000 3000

ketvirtieji 10000 2 10 000 x 2/15 1333 1667

penktieji 10000 1 10 000 x 1/15 667 1000


Metų skaičiaus metodas geriausiai tinka tam ilgalaikiam materialiajam turtui, kuris pirmaisiais eksploatavimo metais praranda daugiausia savo naudingųjų savybių, pavyzdžiui, tikslioji mechanika, greitai moraliai senstanti kompiuterinė technika, kai kurie prabangos objektai.

Dvigubas – mažėjančios vertės metodas.

Dvigubas-mažėjančios vertės metodas – antrasis iš pagreitintų ilgalaikio materialiojo turto nudėvėjimo būdų, kurį taikant pirmaisiais turto eksploatavimo metais, į sąnaudas nurašoma didžiausia įsigijimo savikainos dalis, o kiekvienais vėlesniais – atitinkamai mažėjanti dalis. Šis metodas išskirtinis tuo, kad nusidėvėjimas skaičiuojamas ne nuo turto nudėvėtinos vertės (įsigijimo savikainos ir likvidacinės vertės skirtumo), bet nuo jo likutinės vertės. Nusidėvėjimo koeficientas apskaičiuojamas dvejetą dalijant iš numatomo turto naudojimo laikotarpio (išreikšto metais):

2

n = , kur

T

n – nusidėvėjimo koeficientas;

T – turto naudojimo laikas metais.

Procentais išreikšta nusidėvėjimo norma apskaičiuojama taip:

2

n = , kur

T


n – nusidėvėjimo procentas;

T – naudojimo laikas metais.

Metinė ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo suma šiuo atveju išreiškiama kaip to turto dar nenudėvėtos likutinės vertės ir nusidėvėjimo koeficiento (procento) sandauga. Šiuo atveju, skirtingai nuo metų skaičiaus metodo, nudėvėjimo koeficientas (procentas) išlieka nepakitęs, o nudėvėtina (likutinė) turto vertė kiekvienais metais mažėja:

– pirmaisiais metais:

N1 = L1 x n, kur

N – ilgalaikio materialiojo turto metinė nusidėvėjimo suma;

L1 – ilgalaikio materialiojo turto likutinė (nudėvėta) suma. Pirmaisiais metais ji lygi likutinei

vertei;

n – nusidėvėjimo koeficientas (procentas).

-antraisiais metais:

N2 = L2 x n, kur L2 = L1 – N1, nes

N1 – pirmaisiais metais jau nudėvėtina turto suma.

-trečiaisiais metais:

N3 = L3 x n, kur L3 = L2 – N2

ir t.t.

Taigi apskaičiuojant ataskaitinių metų nusidėvėjimo sąnaudas, šis fiksuotas koeficientas (procentas) dauginamas iš turto likutinės vertės. Pavyzdžiui, turtą numatant nudėvėti per 5 metus, nusidėvėjimo koeficientas bus:

2/5 = 0,4 arba 40%

2 x 100 2 x 100

n= = =

40%

T 5

Tarkime, įmonė įsigijo tekinimo stakles už 11 000 Lt, Įmonės ekspertai nustatė, kad šių staklių naudojimo trukmė bus 5 metai, o jų likvidacinė vertė – 1000 Lt. Įsigytų staklių nusidėvėjimui skaičiuoti pasirinkta 40% metinė nusidėvėjimo norma. Pateikiame staklių nusidėvėjimo duomenis per visą jų naudojimo įmonėje laikotarpį:

Lentelė 5

Metai Likutinė vertė metų pradžioje (Lt) Metinio nusidėvėjimo skaičiavimas Metinis nusidėvėjimas(Lt) Bendranusidėvėjimo suma (Lt) Likutinė vertė metų pabaigoje (Lt)

pirmieji 11000 11000×40% 4400 4400 6600

antrieji 6600 6600 x 40% 2640 7040 3960

tretieji 3960 3960 x 40% 1584 8624 2376

ketvirtieji 2376 2376 x 40% 950 9574 1426

penktieji 1426 1426 – 1000 426 10000 1000

Penktaisiais (paskutiniaisiais) metais nusidėvėjimo sąnaudoms priskiriama visa turto likutinė vertė, atskaičius jo likvidacinę vertę (mūsų atveju: likutinė vertė (1426 Lt) – likvidacinė vertė (1000 Lt) = 426 Lt).

Taikant dvigubą-mažėjančios vertės metodą, kaip ir skaičiuojant metų skaičiaus metodu, rodiklis T gali būti išreikštas tik metais. Kaip ir metų skaičiaus metodo taikymo atveju. Šis netikslumas reiškia, kad paprasčiausiai valdžia mokesčių taupymo sąskaita pirmaisiais turto naudojimo metais leidžia nurašyti į nusidėvėjimo sąnaudas itin dideles sumas netgi neatsižvelgdama į tai, kiek mėnesių šis turtas pirmaisiais metais bus naudojamas.

Finansinėje apskaitoje ilgalaikis materialusis turtas dažniausiai nudėvimas tiesiniu arba produkcijos metodais, todėl finansinė atskaitomybė paprastai nebūna iškraipoma. Nors gali pasitaikyti atvejų, kai turtas realiai jo naudojimo pradžioje nusidėvi labai greitai, o vėliau naudojamas kaip įprastinė pajamų uždirbimo priemonė (pavyzdžiui, itin tikslios staklės, prabangių viešbučių įranga ir pan.). Įmonės, skaičiuojančios nusidėvėjimą trumpesniems nei metai laikotarpiams, šiems laikotarpiams tenkančias sąnaudas turės nustatyti metinę nusidėvėjimo sąnaudų sumą dalydami iš šių trumpesnių laikotarpių skaičiaus per metus:


N

n1= , kur

t

n1 – tarpinio, trumpesnio nei metai, laikotarpio (pvz., ketvirčio ar mėnesio) nusidėvėjimo suma;

N – metinė nusidėvėjimo suma;

t – finansinius metus sudarančių tarpinių laikotarpių (pvz., ketvirčių ar mėnesių) skaičius.

Su tokia problema susidurs įmonės, sudarančios tarpines atskaitomybes bei naudojančios turtą ne visus finansinius metus (pvz., metų viduryje pradedančios eksploatuoti naują arba likviduojančios seną turtą). Kaip minėta, dvigubas-mažėjančios vertės metodas, kaip ir metų skaičiaus metodas, geriausiai tinka tam ilgalaikiam materialiajam turtui, kuris pirmaisiais naudojimo metais praranda ypač daug savo naudingųjų savybių (todėl ir vertės), o su kiekvienais paskesniais – proporcingai mažiau. Tačiau netgi ir tuo atveju šį ilgalaikio materialiojo turto nudėvėjimo būdą reikia rinktis labai atsargiai, įvertinus, ar paskutiniaisiais naudojimo metais (kai turto nusidėvėjimas, taigi ir nusidėvėjimo sąnaudos bus labai mažos) įmonė turės už ką mokėti didelį pelno mokestį arba galės įsigyti naują ilgalaikį turtą, kurį pagreitintai nudėvėdama sutaupytų pagreitinto nusidėvėjimo sąnaudų sąskaita. Tačiau taikydami pagreitintus nusidėvėjimo skaičiavimo metodus, visada gausime didžiausią nusidėvėjimą ilgalaikio turto naudojimo pradžioje, o mažiausią – naudojimo pabaigoje, taip pat mažiausią apmokestinamą į pelną ilgalaikio turto naudojimo pradžioje ir didžiausią – pabaigoje. Vadinasi, ir pelno mokestį įmonės moka mažesnį ilgalaikio turto naudojimo pradžioje, o didesnį – pabaigoje. Šitaip valstybė, atsisakydama dalies mokesčių, skatina plėtoti gamybą, nes apdairios įmonės, įsigijusios įrengimų ar kito ilgalaikio turto ir nusidėvėjimą skaičiuodamos pagreitintais būdais, greičiau pakeis naudotus įrengimus naujais, priešingu atveju vėlesniais įrengimų naudojimo laikotarpiais jos bus priverstos mokėti nepaprastai didelius pelno mokesčius. Pagreitintais nusidėvėjimo metodais, tik jau su naujais įrengimais, jos galės vėl didinti nusidėvėjimo sąnaudas ir mažinti pelno mokesčius. Šitaip daugumą įmonių galima įtraukti aktyviai plėtoti ekonomikos procesą: juk suinteresuotos nuolat tobulinti ir keisti savo ilgalaikį materialųjį turtą įmonės teigiamai veikia ir gamybos priemones gaminančias įmones.

Svarbu pažymėti, kad pagreitinti ilgalaikio turto nusidėvėjimo būdai skirti taikyti ne bendrojoje finansinėje apskaitoje, o apskaičiuojant apmokestinamąjį veiklos rezultatą. Tačiau praktiškai gana dažnai susiduriama su aplinkybėmis, kai pagreitinto nudėvėjimo metodus tikslinga taikyti ir finansinėje apskaitoje. Pirmiausia dėl to, kad nereikėtų daryti labai sudėtingų perskaičiavimų, nustatant finansinėje apskaitoje išvestų ir apmokestinimo tikslais apskaičiuojamų rezultatų skirtumus. Jeigu įmonė, kurios ilgalaikis turtas nusidėvi tiesioginiu būdu, mokesčių optimizavimo tikslais imtų naudoti pagreitintus to turto nudėvėjimo metodus, jos buhalterijai praktiškai tektų vesti dvigubą ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir nusidėvėjimo sąnaudų apskaitą. Tačiau gana dažni atvejai, kai ir finansinėje apskaitoje pagreitinti nusidėvėjimo skaičiavimo metodai atitinka arba beveik atitinka tikrąjį ilgalaikio turto nusidėvėjimą, pavyzdžiui, pradėjus eksploatuoti prabangų viešbutį, pirmaisiais metais už jo kambarių nuomą uždirbama labai daug pajamų. Po kelerių metų šie apartamentai nutriūšta, ir už gyvenimą juose nuomininkai sutiktų mokėti daug mažiau, – kaip vidutiniame viešbutyje. Tačiau paskui juos nemažai metų galima nuomoti nebrangiai. Tai paprasčiausias ilgalaikio turto pagreitinto nusidėvėjimo pavyzdys, kai turtas naudojimo pradžioje nusidėvi daug greičiau nei per visą likusį naudojimo laiką. Panašiais atvejais pagreitintus jo nusidėvėjimo būdus tikslinga naudoti tiek finansinėje, tiek mokesčiams skirtoje apskaitoje. Tačiau neretai pasitaiko, kad, siekdamos taupyti ne tik mokesčių, bet ir apskaitos vedimo sąskaita, įmonės pagreitinto nudėvėjimo būdus ima taikyti net ir tuomet, kai jų turtas nusidėvi tolygiai per visą naudojimo laiką. Ši nuostata neteisinga, nes tokiu atveju (nors ir sutaupant mokesčių sąskaita pirmaisiais turto eksploatavimo metais) iškraipomi finansinės apskaitos duomenys, todėl įmonės vadovai gali priimti klaidingus sprendimus ir nepasirengti mokėti ateityje neišvengiamas dideles mokesčių sumas.

Atkreipime dėmesį: nudėvimas tik eksploatuojamas turtas. Jeigu turtas užkonservuojamas arba nenaudojamas dėl ilgalaikio remonto, nėra jokio pagrindo skaičiuoti nusidėvėjimo, juk toks turtas neuždirba ir pajamų. Kita vertus, remontuojant

Paskelbtas
prieš
na gal darbas butu ir noramlus bet jo neina parsisiusti nebent nukopijuoti bet negerai gaunas nes pinigus sumokejau o vat visos lenteles kreivos gavos na administratoriai galetu kanors daryt ne vien litus melzt.

Paskelbtas
prieš
nieko gero

jis ne tik nesusidėvi, bet jo vertė netgi didėja. Todėl labai svarbu tiksliai dokumentuoti ilgalaikio turto naudojimo pradžią, taip pat ir jo naudojimo nutraukimą. Čia nepakanka Ilgalaikio turto perdavimo-priėmimo ar ilgalaikio turto likvidavimo aktų, nes priimtas ilgalaikis turtas nebūtinai tuoj pat pradedamas naudoti. Jo nusidėvėjimo apskaita pradedama vesti tuomet, kai surašomas Ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją aktas. Tuomet nuo kito mėnesio pirmosios dienos pradedamas skaičiuoti nusidėvėjimas, ir tokio apskaičiavimo pagrindas – buhalterijos parengta atitinkama Buhalterinė pažyma. Beje, remdamasi įmonės vadovo įsakymais, kiekvieną kartą apskaičiuodama ilgalaikio turto nusidėvėjimo sumą, buhalterija privalo parengti atitinkamą dokumentą, kitaip po kiek laiko būtų neįmanoma nustatyti, kodėl būtent tokia, o ne kitokia ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir atitinkamų nusidėvėjimo sąnaudų suma apskaičiuota. Tačiau tai nereiškia, kad neturi būti skaičiuojamas kiekvieno fiziškai įmonėje nesančio ilgalaikio turto nusidėvėjimas ir registruojamos atitinkamos nusidėvėjimo sąnaudos. Pavyzdžiui, įmonė gali ilgalaikį turtą išnuomoti kitai įmonei. Be abejo, jis bus pervežtas nuomininkui, tačiau pastarasis mokės nuomos mokestį, kurį savo sąskaitose ir atskaitomybėje atspindės nuomotojas kaip nuomos pajamas. Todėl jis turės įskaičiuoti į nuomos sąnaudas ir nudėvėtąją nuomojamo turto dalį.

Kai kurios ilgalaikio turto rūšys apskritai nenudėvimos. Pirmiausia, kaip minėjome, nenudėvima žemė. Tačiau yra ir kitokio ilgalaikio turto, kurio vertė metams bėgant ne tik nemažėja, bet netgi didėja. Todėl būtų neteisinga registruoti tokio turto vertės sumažėjimą dėl nusidėvėjimo. Pavyzdžiui, neskaičiuojamas į kultūros vertybių registrą įtraukto ilgalaikio turto, taip pat muziejų eksponatų nusidėvėjimas. Išties juokingai atrodytų Leonardo da Vinčio „Monos Lizos” nusidėvėjimas! Todėl dar kartą akcentuoju, kad buhalterinė apskaita – tik mus supančio pasaulio netobulas vaizdas, ir nėra prasmės tapatinti šių dviejų reiškinių, nes taip galima prieiti iki visiško absurdo, juk sakoma, kad dabartinėmis kainomis žmogaus vertė – apie pusantro dolerio, nes tiek kainuoja jį sudarančios medžiagos. Buhalterinės apskaitos tikslumas ir pati buhalterinė apskaita geri tiek, kiek jie tarnauja žmogui, bet ne atvirkščiai.

Pagrindinis kiekvienos įmonės ataskaitinis laikotarpis – finansiniai metai. Tačiau neteisinga ilgalaikio turto nusidėvėjimą skaičiuoti tik metais ir pradėti tik nuo tų metų, kada šis turtas pradedamas eksploatuoti. Pavyzdžiui, kuris nors objektas pradedamas naudoti 20XX m. vasario mėnesį, o kitas – tų pačių metų lapkritį. Akivaizdu, kad pirmasis uždirbs pajamas (ir nusidėvės) beveik ištisus metus, o antrasis – ne visus du mėnesius. Tačiau skaičiuoti nusidėvėjimą dienos tikslumu būtų neracionalu. Todėl pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančias taisykles ilgalaikio turto nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti nuo kito mėnesio po to turto įvedimo į eksploataciją dienos. Tai reiškia, kad buhalterinėje apskaitoje pirmojo mūsų paminėto turto nusidėvėjimas 20XX metais bus skaičiuojamas dešimt mėnesių, o antrojo – tik vieną. Jeigu kuris nors turtas pradedamas eksploatuoti paskutinį metų mėnesį, to turto nusidėvėjimas ir atitinkamos nusidėvėjimo sąnaudos pradedamos skaičiuoti tik nuo kitų ataskaitinių metų pradžios. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimas nutraukiamas nuo kito mėnesio po to, kai turtas baigiamas eksploatuoti. Verstinėje literatūroje dažnai galite susidurti su vadinamąja “5ės mėnesio taisykle”. Reikalas tas, kad beveik visose valstybėse (tačiau ne Lietuvoje)

ilgalaikio turto nusidėvėjimas pradedamas (baigiamas) skaičiuoti nuo to mėnesio, kurį turtas pradėtas (baigtas) naudoti, jeigu jis pradedamas (baigiamas) eksploatuoti pirmojoje to mėnesio pusėje. Jeigu jis eksploatuoti pradedamas (baigiamas) antrojoje mėnesio pusėje, nusidėvėjimas ir atitinkamos sąnaudos pradedamos (baigiamos) skaičiuoti nuo kito mėnesio. Tokia ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir nusidėvėjimo sąnaudų apskaita yra tikslesnė, tačiau ir imlesnė darbui. Tikriausiai kaip atkreipiau dėmesį, kad šiame klausime pateiktuose valdžios patvirtintuose ilgalaikio turto nusidėvėjimo normatyvuose numatyta, jog informacijos apdorojimo programos ir techninė dokumentacija gali būti amortizuojamos per vienerius metus. Gali kilti klausimas, kodėl ši turto rūšis laikoma ilgalaikiu turtu, jeigu gali būti amortizuota per vienerius metus? Yra bent kelios priežastys. Pirmiausia primenu, kad cituoti normatyvai yra maksimalūs. Vadinasi, įmonės gali šį turtą amortizuoti ir per ilgesnį laiką, jeigu mano, kad jis ekonomiškai bus naudojamas ilgiau. Kita vertus, kadangi ilgalaikio turto nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti nuo kito po jo eksploatavimo pradžios mėnesio, tai ir 12 mėnesių naudojamo turto sąnaudų suma gali būti įskaičiuota į dvejų metų sąnaudas, jeigu tas turtas buvo pradėtas naudoti netgi ataskaitinių metų sausio mėnesį.

Ne visuomet pavyksta teisingai nustatyti ilgalaikio turto naudojimo laiką, juk kai šis turtas pradedamas eksploatuoti, tai gali padaryti nebent inžinieriai ir technologai. Tačiau jie gali įvertinti tik fizinį, bet ne ekonominį ilgalaikio turto naudojimo laiką, nes niekas negali tiksliai prognozuoti mokslinės-techninės pažangos netgi keletui ateinančių dešimtmečių. Įmonės turi periodiškai (pagal šiuo metu LR galiojančią tvarką – kas trejus metus) peržiūrėti ir, jeigu reikia, koreguoti pasirinktą ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo laiką, taigi ir ekonominius normatyvus. Pavyzdžiui, įrengimo, kurio pradinė vertė 40 000 Lt, naudojimo pradžioje buvo nustatytas penkerių metų (kaip žinote, maksimalus mašinų ir įrengimų nusidėvėjimo normatyvas – treji metai) jo naudojimo laikotarpis, po kurio buvo manoma šį įrengimą perleisti ir įsigyti naują. Buvo apskaičiuota, kad kiekvienais įrengimo naudojimo metais į sąnaudas bus įskaičiuota po 8000 Lt (40 000 Lt; 5 m.), registruojant ir atitinkamą įrengimo nusidėvėjimo sumą. Taip buvo daroma per pirmuosius trejus jo eksploatavimo metus nudėvint 24 000 Lt ir šią sumą įskaičiuojant į kiekvienų metų sąnaudas. Tačiau per inventorizaciją trečiųjų įrengimo eksploatavimo metų pabaigoje buvo nuspręsta, kad šiais įrengimais įmonė naudosis dar ketverius, bet ne dvejus (kaip buvo manoma įrengimo eksploatavimo pradžioje) metus. Tokia situacija, be abejo, nėra gera, nes tai reiškia, kad per pirmuosius trejus įrengimo naudojimo metus į sąnaudas buvo įskaičiuota per didelė jo nusidėvėjimo suma, be to, klaidingai sumažinta ir likutinė įrengimo suma balanse. Grįžti į praėjusius metus neįmanoma: pajamų, ir sąnaudų sąskaitos seniai uždarytos, o tų metą veiklos rezultatus patvirtino akcininkų susirinkimai, nustatydami kiekvienų metų pelno paskirstymo ar nuostolių kompensavimo tvarką. Tačiau vis dėlto geriau ištaisyti šią klaidą anksčiau nei laukti paskutinės įrengimo naudojimo dienos, kai nebeliks nieko kita, kaip tik atvaizduoti tai buhalterinės apskaitos sąskaitose ir atskaitomybėje atmintine vieno lito verte. Todėl reikia kuo anksčiau peržiūrėti ilgalaikio turto nusidėvėjimo laiką, jeigu manoma, kad jis neatitiks anksčiau numatytos laiko trukmės, ir likusią, dar nenudėvėtą, turto sumą nudėvėti per likusį nudėvėjimo laiką, nustatytą iš naujo. Pavyzdžiui iki įrengimo naudojimo pradžios buvo manoma, kad jis per kitus dvejus metus bus nudėvėtas po 8000 Lt kasmet. Dabar, nusprendus šį įrengimą naudoti ketverius, bet ne dvejus metus, likusią dar nenudėvėtą jo sumą reikės paskirstyti tarp ketverių, bet ne dvejų metų, įskaičiuojant į kiekvienų metų sąnaudas ne po 8000 Lt (kaip buvo manyta įrengimo naudojimo pradžioje), bet po 4000 Lt (16 000 Lt: 4 m.) kasmet. Nusidėvėjimo skaičiavimo metodo, kaip ir nusidėvėjimo normos, nustatymas dažnai būna pagrįstas daugiau ar mažiau subjektyviais įvertinimais ir prognozėmis, todėl, pasikeitus turto eksploatavimo aplinkai ar sąlygoms arba nustačius, kad buvo suklysta dėl pasirinkto turto nusidėvėjimo metodo, jeigu šis metodas neatitinka realaus turto naudingųjų savybių (todėl ir vertės) kitimo, leidžiama nusidėvėjimo metodą pakeisti.

Tas pats ilgalaikis turtas gali būti naudojamas skirtingai. Kuri nors technika gali būti naudojama vadinamojoje agresyvioje terpėje, pavyzdžiui, didelėje drėgmėje. Dėl toji gali rūdyti, taigi susidėvėti anksčiau už analogišką turtą, naudojamą palankiomis jo eksploatavimo sąlygomis. Daugeliui ilgalaikio turto rūšių turi reikšmės ir to turto naudojimo intensyvumas: vienaip nusidėvi mašinos ir įrengimai, kai jie naudojami po aštuonias valandas per dieną, ir visiškai kitaip trimis pamainomis dirbančios priemonės. Be abejo, į šitokias aplinkybes būtina atsižvelgti nustatant ir apskaičiuojant ilgalaikio turto nusidėvėjimą. Šiame klausime pateiktuose valdžios patvirtintuose normatyvuose, kurių negalima viršyti, į tokias aplinkybes neatsižvelgiama. Tačiau atkreipkime dėmesį: šie normatyvai tikrai gana dideli. Vargu ar netgi agresyviomis sąlygomis naudojami įrengimai susidėvės greičiau nei per trejus metus. Praktiškai tą patį galima pasakyti ir apie visas turto rūšis. Tačiau anksčiau ar vėliau kiekvieną ilgalaikį turtą tenka nurašyti, nes jis jau nebegali būti naudojamas įmonės veikloje arba tai daryti tampa nenaudinga. Ilgalaikio materialiojo turto, kuriam atskirai skaičiuojamas nusidėvėjimas, objektu gali būti fiziškai atskiriamas konkretus turto vienetas, tokio vieneto sudėtinė dalis arba ištisa vienarūšių turto vienetų grupė.

Pasirenkant ilgalaikio turto objektų nudėvėjimo apskaitoje būdą (pvz., nudėvėti atskirus turto vienetus, jų grupes ar vienetų sudėtines dalis), reikia vadovautis ne tik pajamų ir sąnaudų kaupimo, bet ir apskaitos optimalumo principu, t. y. turto nusidėvėjimo sąnaudos turi kuo labiau atitikti šio turto ekonominės vertės kitimą, o nusidėvėjimo sąnaudų detalizavimo ekonominė nauda turi viršyti šios informacijos formavimo išlaidas. Be to, reikia atsižvelgti į nusidėvėjimo sąnaudų, apskaičiuotų nudėvint ilgalaikio turto dalis bendrai ir atskirai, skirtumą. Pavyzdžiui, automobilio signalizaciją, kainuojančią 1000 Lt, numatoma eksploatuoti 3 metus, vėliau ją pakeisti į kitą, o patį automobilį numatoma naudoti 5 metus. Automobilio signalizaciją nudėvint atskirai nuo automobilio, gaunama tikslesnė laikotarpio nusidėvėjimo sąnaudų suma. Ji lygi x + 333 Lt (x – viso įmonės turto, išskyrus

Paskelbtas
prieš
na gal darbas butu ir noramlus bet jo neina parsisiusti nebent nukopijuoti bet negerai gaunas nes pinigus sumokejau o vat visos lenteles kreivos gavos na administratoriai galetu kanors daryt ne vien litus melzt.

Paskelbtas
prieš
nieko gero

signalizaciją, nusidėvėjimo sąnaudos) per metus (taikant tiesinį metodą). Tuo tarpu signalizaciją nudėvint kartu su automobiliu, nusidėvėjimo sąnaudos bus x + 200 Lt (x – viso įmonės turto, išskyrus signalizaciją, nusidėvėjimo sąnaudos). Įmonėms, kurios metines sąnaudas skaičiuoja tūkstančiais litų, toks 133 Lt nusidėvėjimo sąnaudų skirtumas bus nereikšmingas, ir dėl to nevertės signalizacijos nudėvėti atskirai nuo automobilio. Tuo tarpu mažose įmonėse, kur metinė sąnaudų suma neviršija 1000 Lt, ta pati 133 Lt suma darys reikšmingą įtaką apskaitos duomenims, ir šiuo atveju signalizacija turėtų būti nudėvima atskirai nuo automobilio. Tačiau būtina patenkinti dar vieną sąlygą – signalizacijos įsigijimo savikainą turi būti įmanoma objektyviai įvertinti. Jeigu ji nėra išskirta automobilio įsigijimo dokumentuose, šį įkainojimą turėtų atlikti atitinkamą kvalifikaciją turintys turto vertintojai. Galima situacija, kai turto vertintojai atskiras vieno objekto dalis įkainoja taip, kad jų visų suma neatitinka bendros objekto likutinės vertės. Tuomet reikėtų perkainoti turtą iki naujai nustatytos vertės.

Pagrindiniai IMT apskaitos pirminiai dokumentai

Pasirenkant pirmini apskaitos dokumentą, svarbi ne tiek turto rūšis, kiek su jo atliekamos operacijos tipas .Todėl ilgalaikio turto apskaitos dokumentus galima sugrupuoti :

1. Ilgalaikio turto įsigijimo ir jo naudojimo pradžios dokumentai .

2. Ilgalaikio turto ekspluatacijos ir remonto dokunentai .

3. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo ( amortizacijos ) dokumentai .

4. Ilgalaikio turto periodinio tikrinimo ir inventorizavimo dokumentai .

5. Ilgalaikio turto perleidimo ar likvidavimo dokumentai .

Svarbu laiku ir teisingai finansinėje atskaitomybėje užfiksuoti operacijas su ilgalaikiu turtu, nes tai turi paveikti įmonės ūkinės veiklos rezultatams .

Pagrindiniai ilgalaikio turto apskaitos dokumentai :

1. Ilgalaikio materialaus turto registracijos knyga .

2. Ilgalaikio turto sąrašas pagal buvimo vietą.

3. Ilgalaikio turto apskaitos kortelė .

4. Ilgalaikio materialiojo turto įvedimas ir ekspluatacija .

5. Ilgalaikio turto perdavimo – priėmimo dokumentas .

6. Ilgalaikio turto likvidavimo dokumentas .

7. Savos gamybos ilgalaikio turtopajamavimo dokumentas .

8. Ilgalaikio turto remonto – sąnaudų kortelė .

9. Ilgalaikio turto inventorizacijos aprašas .

10. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo žiniaraštis ir kiti .


ILGALAIKIO MATERIALIOJO TURTO NETEKIMO APSKAITA


Kai įmonės naudotas ilgalaikis materialusis turtas tampa nebereikalingas, ji gali tą turtą perleisti kitiems. Kitu atveju, kai jis visiškai nudėvėtas, t. y. jo įsigijimo išlaidos perkeltos į sąnaudas, turtas gali būti likviduotas. Gana dažnai susiduriam su problema, kai tam tikras objektas apskaitoje būna visiškas nudėvėtas ( visa jo vertė būna perkelta į sąnaudas), bet realiai jis dar tinkamas naudoti ir galės būti naudojamas ilgą laiką. Iš pirmo žvilgsnio tai, atrodo, nedidelė problema. Ne kartą pabrėžėme, kad nedera pažeisti optimalumo principo ir dešimtmečiais nurašinėti į sąnaudas po keletą litų nudėvimą ilgalaikį turtą. Tačiau, antra vertus, šiuo atveju kyla kita – ilgalaikio turto apsaugos -problema. Jeigu turtas nudėvimas

visiškai, tai Didžiosios knygos sąskaitose bei finansinėje atskaitomybėje būna neįmanoma jo atspindėti. Be abejo, to daikto pavadinimą galima įrašyti į kokią tik nori sąskaitą. Bet negalima pamiršti ir piniginio Įkainojimo principo; jeigu turto vertė apskaitoje lygi nuliui, sąskaitose jis bus vienodai atspindėtas (tiksliau sakant, neatspindėtas), nesvarbu, ar naudojamas įmonėje, ar jį kas nors nugvelbs. Nulis ir yra nulis: ar jį pridėsime, ar atimsime iš balanso turto sumos, ta suma nė kiek nepasikeis. Kad būtų išvengta šios problemos, buhalteriai tokį ilgalaikį turtą nudėvi ne visiškai, o tik iki vieno lito. Tokia ilgalaikio turto vertė vadinama atmintine verte. Ji nedaro jokio esminio poveikio bendrai turto ar sąnaudų sumai, tačiau šia verte toks turtas apskaitomas analitinėse kortelėse ir buhalterinėse sąskaitose, todėl, pradingus turtui iš įmonės, turto ir nuosavybės sumos nesibalansuos, nes jos skirsis vienu litu. Prieš finansinės atskaitomybės sudarymą inventorizuojant ilgalaikį turtą inventorizacijos komisija pradingusio turto „nesuskaičiuos”, nes jo paprasčiausiai neras. Taigi įmonėje esančio turto sumoje jis ir nebus atspindėtas. Kadangi šis objektas oficialiai nebuvo nurašytas, nuosavybės dalyje atsispindės. Iš čia neišvengiamai atsiranda neatitikimas tarp turto ir nuosavybės bendros sumos. Buhalteriui belieka rasti tokio nesutapimo priežastį, o įmonės vadovams – pareikalauti kompensacijos iš asmenų, atsakingų už turto apsauga.

Nurašant turtą iš įmonės (perleidžiant jį tretiesiems asmenims ar naikinant), atsižvelgiama į turto įsigijimo savikainą, jo nusidėvėjimo sumą, likvidacinę vertę, o turtą perleidžiant – dar į jo perleidimo kainą. Skirtingi nudėvėto ilgalaikio turto nurašymo būdai (jį perleidžiant už pinigus ar už kitą turtą tretiesiems asmenims, paprasčiausiai sunaikinant, kai lieka turto naikinimo atliekų ar jų nelieka ir pan.) sąlygoja šio apskaitos baro įvairovę. Aptarkime svarbiausius ilgalaikio materialiojo turto nurašymo atvejus.

Dažniausiai ilgalaikis materialusis turtas nurašomas tada, kai jo nusidėvėjimo suma būna lygi įsigijimo savikainai arba likvidacinei vertei, t. y. kai turtas būna visiškai nudėvėtas. Nagrinėdami ankstesnį klausimą aiškinome: jeigu įmonės ekspertams nepavyksta tiksliai nustatyti turto nusidėvėjimo laikotarpio, tai vėliau šis laikotarpis turi būti tikslinamas, kad būtų galima kuo teisingiau priskirti jo nudėvėtąją dalį atitinkamų ataskaitinių laikotarpių sąnaudoms. Tačiau nurašomas turtas dažniausiai nebūna susidėvėjęs tiek, kad iš jo visiškai nieko nebeliktų. Paprastai lieka tam tikri dar panaudotini mazgai ar detalės arba kitos atliekos, kurias galima parduoti kaip laužą. Taigi šios savitos pajamos iš esmės mažina turto nusidėvėjimo sumą. Apskaitoje šį sumą vadinama likvidacine verte. Ją, kaip ir ilgalaikio turto nusidėvėjimo laikotarpį, ekspertai nustato dar prieš pradedant turtą naudoti, apytiksliai įvertindami, kiek bus gauta pardavus tą turtą ar pasinaudojus jo liekanomis po nusidėvėjimo. Be abejo, tai labai apytiksliai apskaičiavimai, nes nepaprastai sunku nustatyti, kiek rinkoje po 1O ar 20 metų bus vertos tam tikros atliekos po ilgalaikio turto objekto likvidavimo. Tačiau šia suma vis dėlto mažinama per turto naudojimo laikotarpį nudėvėtina turto suma.

Kai turtui visiškai nusidėvėjus susidaro tokios likvidacinės atliekos, jo įsigijimo savikaina būna didesnė už visą nusidėvėjimo sumą likvidacinės vertės dydžiu. Todėl, nurašant ilgalaikį turtą, turi būti nurašoma tik nudėvėtoji jo dalis. Juk negalima nurašyti to, kas lieka įmonėje ir turi tam tikrą vertę, šiuo atveju – atliekų po ilgalaikio turto likvidavimo. Jeigu ilgalaikio materialiojo turto naudojimo pradžioje ekspertams nepavyksta nustatyti turto naudojimo laiko arba jo likvidacinės vertės, tai po kelių ar keliasdešimties metų likviduojant ir dėl to nurašant tokį turtą, įmonė netikėtai uždirba pajamų arba patiria sąnaudų. Pavyzdžiui, turto naudojimo pradžioje ekspertai nemanė, kad jį nurašant bus galima pelningai parduoti kokias nors atliekas, kurių vertė po dešimties turto naudojimo metų netikėtai išaugo. Taigi per turto naudojimo dešimtmetį į atitinkamų metų sąnaudas buvo nurašyta visa turto pradinė vertė, o pardavusi vertingas atliekas įmonė netikėtai uždirbo pajamų. Tačiau šios pajamos priskirtinos ne paskutiniams, o pirmiesiems turto naudojimo metams, – jas „uždirbo” ekspertai, kai suklydo vertindami likvidacinę ilgalaikio turto vertę. Taigi iš tokio turto likučių pardavimo uždirbtos pajamos turto likvidavimo metais turi būti priskirtos pagaulei, nes pirmųjų turto naudojimo metų pajamų sąskaitos seniai uždarytos, o tais metais uždirbtas pelnas paskirstytas arba nuostolis kompensuotas.


Išvados

Ilgalaikis materialusis turtas – tai gamtos ir pačių žmonių sukurtas turtas.Tai: žemė, pastatai ,statiniai, mašinos ,transporto priemonės ,išperkamoji nuoma ,ir kitas materialusi turtas .

Materialusis ilgalaikis turtas vertinamas pagal jo įsigijimo savikainą ,tai yra visos išlaidos padarytos šį turtą įsigijant .Ilgalaikio turto įsigijimo išlaidos negalime įskaičiuoti į pirmo ataskaitinio laikotarpio sąnaudas .Jam pasibaigus (laikotarpiui ) imones vekla tesesi, todėl pripažinta tik ta išlaidų dalis, kuria buvo skirta šio laikotarpio pajamoms uždirbti .

Mano nuomone, jei nebūtu ilgalaikio materialiojo turto negalėtume apskaičioti turto padidėjimą, sumažėjimą .Jeigu įmonė turi daug rūšies ilgalaikio turto , jo apskaitai atidaromasanalitinės kortelės, kur fiksuojamos duomenis apie šio turtogavimo data, norma, suma .

Jei nebūtu IMT žmonės nežinotu pri ko priskirti : žemę, pastatus, transporto priemones ,įrenginius ,išperamąją nuomą ,ir kitą turtą .

Literatūros apžvalga

Henry Dauderis “ FINANSŲ APSKAITA “ 1994metai

Buhalterio žinynas., V., ; Pačiolis,

Paskelbtas
prieš
na gal darbas butu ir noramlus bet jo neina parsisiusti nebent nukopijuoti bet negerai gaunas nes pinigus sumokejau o vat visos lenteles kreivos gavos na administratoriai galetu kanors daryt ne vien litus melzt.

Paskelbtas
prieš
nieko gero

Rašykite komentarą

-->