Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Ikikarinės Lietuvos labdaringų organizacijų veikla

Autorius: Nojus

Socialinės problemos lydi žmogų nuo pat pasaulio pradžios. Problemų pobūdis keičiasi, įgauna skirtingas formas ir įvairiais būdais veikia žmogaus egzistenciją.

Galbūt patys ryškiausi sunkumai žmogaus kelyje yra vargas ir skurdas bei jų pasekmės, kurie dažnai sunaikina žmogų įvairiuose jo egzistencijos tarpsniuose. Vargas, skurdas, nepriteklius yra lengviausiai pastebimi, sukelia gailestį, susirūpinimą, norą padėti. Todėl nenuostabu, kad visuomenė įvairiose sferose stengėsi ir stengiasi rūpintis vargstančiais. Būdai ir priemonės buvo įvairūs, atsižvelgiant į gyvenimo sąlygas ir galimybes: per pavienius žmones ir šeimas, per labdaros organizacijas, vienuolynus, bažnyčias, valstybės ir kitokias institucijas.

Visi tikriausiai girdėjime apie labdaringas organizacijas, vienuolių gerus darbus įvairiose srityse, bažnyčių šalpą vargstantiems parapijiečiams ir t.t.

Gerumas neperkamas ir neparduodamas. Jis, kaip šilti ir švelnūs saulės spinduliai, sklinda iš dorų žmonių širdžių(2).

I. PIRMŲJŲ PRIEGLAUDŲ ATSIRADIMAS LIETUVOJE

Pirmoji prieglauda Lietuvoje įsteigta 1518 m., j 1792 m. jos teritorijoje veikė jau 194 prieglaudos. Pirmųjų prieglaudų atsiradimą Lietuvoje skatino krikščionybės įsigalėjimas. Atidžiau socialines problemas Lietuvos ir Lenkijos jungtinėje valstybėje imta svarstyti tik XVIII a. Antroje pusėje. Lemiamas žingsnis buvo Špitolių komisijų įkūrimas. Špitolių komisija buvo šiuolaikiškos sveikatos ir socialinės apsaugos sistemos analogas(6). Ji reguliavo prieglaudų veiklą ir elgetavimą. Elgetų gausa rodė, kad socialinė globa parapijose yra nepakankamai išplėtota.

Carinės okupacijos laikotarpiu Lietuvos teritorijoje dominuojantis luomas buvo valstiečiai. Buvo paplitęs elgetavimas, nors carinė valdžia ypač griežtai kovojo su šiuo reiškiniu. Jau vyko neįgaliųjų judėjimai, kūrėsi pirmosios mokyklos neįgaliesiems. Globojamosios veiklos ėmėsi bažnyčios. Vėliau vietoje Špitolių komisijos įkurta Viešosios globos valdyba. Lietuvoje pradėjo kurtis ir labdaringos organizacijos. Pirmoji (1808m.) įsikūrė Vilniaus labdarybės draugija. Vėliau panašios labdaros draugijos pradėjo steigtis ir provincijoje, miestuose. Kūrėsi parapijų labdaros draugijos.

2. KOMITETAS NUKENTĖJUSIEMS DĖL KARO ŠELPTI

1914 m. karas iš pat pradžios lietuvių gyvenamąjį kraštą pavertė kovų lauku. Mūšiai sutrikdė visą ūkio ir visuomenės gyvenimą, daug kur neleido nuvalyti laukų, o didelės kariuomenės sunaikino derlių. Daugelis ūkininkų su šeimomis ir beveik visa inteligentija buvo ištremti arba pasitraukė patys į rytus.

Lietuvių visuomenės atstovai, matydami minias savo tautiečių be pastogės ir be lėšų, ėmė ieškoti pagalbos ir tam tikslui lapkričio mėnesį Vilniuje buvo įkurtas Komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti. Komitetas greitai išplėtė pagalbos ir pašalpos teikiamąjį darbą, tam tikslui gaudamas iš Rusijos vyriausybės lėšų ir rinkdamas aukas.

Kai 1915 metų rugsėjo mėnesį Vokietija užėmė Vilnių, dalis Komiteto narių pasiliko Vilniuje, o kita dalis pasitraukė į Rusiją. Lietuvių organizacija viena atstovavo to meto lietuvių reikalams ir Lietuvoje ir Rusijoje.

Pasilikusi Vilniuje Komiteto dalis pradėjo ieškoti būdų pasipriešinti okupantų politikai. Šalia šelpiamųjų savo uždavinių, Komitetas susirūpino ir šviesuomenės būrimu bendram Lietuvos ateities kuriamajam darbui. Pirmiausia buvo imtasi lietuviškosios mokyklos organizavimo, jai vadovėlių ruošimo, mokytojų kursų steigimo. Komiteto pasiuntiniai slapta pasklido po Lietuvą, burti į tą darbą visų krašte likusių inteligentiškų pajėgų(3).

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->