Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Ignas Šeinius – diplomatas

Autorius: Domantas

Šeiniūnai yra nedidelis miestelis prie ežerėlio. 1889 metais jo gyventoja, vardu Marija, pagimdė sūnų. Pavadino jį Ignu ir pakrikštijo Bagaslaviškio bažnyčioje. Šiandien Marija ilsisi lengvoje žemelėje nedidelėse kapinaitėse prie pat ežero. Jai virš galvos tyliai ošia didžiuliai šimtamečiai medžiai. Taip pat, kaip ir seni beržai Šiaurinėse Stokholmo kapinėse, kur amžinojo miego atgulė Ignas Šeinius drauge su savo mylima žmona Gertrūda.

Ignui anksti teko susidurti su ponų valdžia. Tačiau netrukus jis suprato, kad apsisaugoti gali kandžiais, geliančiais žodžiais.

Malūnininko Kuprelio žemišką išmintį ir geras mintis Ignas surašė į knygą, 1913 metais išspausdintą Niujorke. Pamažu šią knygą pamėgo žmonės visame pasaulyje, kur tik buvo lietuvių. Kuprelis yra lietuvių tauta saulės atokaitoje ir šilumoje. Sniege, audroje ir speige. Knyga skaitoma visose mokyklose. Kuprelis nemiršta. Pasirodo ir daugiau kūrinių, tokių kaip “Vasaros vaišės”, “Bangos siaučia” bei “Nakties žiburiai”. Visi trys 1914-aisiais.

Maskva, 1915-ieji. Ignas Šeinius studijuoja to, kas kažkada egzistavo, istoriją. Tačiau jo gyvenamuoju metu viešpatauja greičiau beprotybė nei sveikas protas. Kur kas daugiau skausmo nei džiaugsmo. Beprasmė kančia, pagimdyta nerūpestingos kvailybės, beprotiškos neapykantos ir prievartos. Reikia gelbėti tai, kas įmanoma išgelbėti. Sukuriamas tarptautinis centrinis komitetas gelbėti praradusiems šaknis lietuviams, nublokštiems į karo chaosą, praradusiems namus bei pasimetusiems. Ieškodamas pagalbos, Ignas Šeinius 1915-1919 metais važinėja į Daniją bei Švediją. Jis gabus kalboms. Greit išmoksta net ir švedų kalbą, meilės kalbą. 1917 metų rugpjūčio 4 d. Stokholme veda Gertrūdą, kuri įgyja Lietuvos pilietybę. Vėliau Lietuvos pilietybę gaus ir judviejų sūnus Irvis, šiuos atsiminimus rašantis. Ignas Šeinius yra tapęs savo krašto pasiuntiniu. Kovoja žodžiais ir veiksmais už naują ir laisvą Lietuvą. 1917 metais parašo knygą apie lietuvišką kultūrą švedų kalba – “Litauisk kultur”. Apie nutildytą ir pamirštą tautą, neatsisakančią savo individualumo bei išdidumo. Savo senovinių tradicijų. Lietuva nemiršta.

Rusija prapuolė. Atėjo laisvė. Drauge 1918 metais lietuvių bei švedų kalbomis pasirodė eilėraščiai proza “Natt och sol” (“Naktis ir saulė”), dedikuoti Gertrūdai. Ignas tęsia savo diplomatinį darbą, nepailsdamas darbuojasi, žodžiu ir raštu skatindamas pasaulio palankumą savo išdraskytai šaliai – 1919-1921 pasiuntinybėje Kopenhagoje bei 1921-1923 Helsinkyje. Tada patyrė Jungtinių Tautų bejėgiškumą po pirmojo pralaimėjimo, kai 1920-1923 metais nugalėjo plepioji lenkų neteisybė. Lenkijai leido pasilikti lietuvių istorinę ir teisėtą sostinę. Neįtikėtina. Tačiau Lietuva išlieka. Nepasiduoda. Klaipėda, grąžinta Lietuvai po daugelio amžių, tampa paguoda sielvarte.

1923-1927 metais Ignas Šeinius atstovauja savo šaliai Stokholme, tapęs savo krašto ministru skandinavų šalims. Gyvena Strandvägen gatvėje, name, pažymėtame 67 numeriu. Iš vaikystės prisimenu atstovybės kambarius su odiniais krėslais, Lietuvos herbą su raiteliu ant balto arklio bei knygas apie Lietuvos kelius, garo mašinas, arklius ir didžiulius vaisių sodus. Mano tėvas be perstojo dirba. Skleidžia informaciją, keliauja, rašo, sudarinėja sutartis. Padeda savo krašto žmonėms. Mezga svarbius ir ilgalaikius ryšius su įtakingais švedais bei kitais skandinavais. 1925 m. įkuria Švedų-lietuvių draugiją, kad dvi skirtingos, bet vis tiek artimos tautos galėtų geriau viena kitą pažinti.

Priešiški vėjai papūtė ir Lietuvos idealistams, trokštantiems su visais pasidalinti laisvės džiaugsmu.
1927 metais vienas ponas, vardu Voldemaras, užima valdžią. Ignas Šeinius pasirinko savo kelią. Pasiuntinybę Stokholme perėmė kitas ministras. Aš prisimenu sunkvežimius, pilnus baldų, pasukusius nauju adresu. Man penkeri metai ir esu linksmas ir žvalus. Mano tėvas vis dar toks pat energingas ir gyvybingas. Dirba Lietuvai. Rašo apie Lietuvą ir Lietuvai. Atstovauja didelėms švedų įmonėms Lietuvoje. Degtukai ugniai, asfaltas keliams. Laivai tarp uostų. Visą laiką jis išlieka pasiuntiniu – diplomatu.

Tas trumpas laisvas valandėles, kurias pasitaiko nuvogti, jis, žinoma, kuria. Išradingai sumeistrauja gramofoną. Su sūnumi slidinėja. Drauge su šeima leidžia nuostabias vasaras Švedijoje ir Lietuvoje. Pirmą sykį tėvynę Lietuvą pamačiau 1932 metais. Kokie nepaprasti miškai, laukai ir upės. Kokie nauji žmonės.

Ketvirtajame dešimtmetyje Pabaltijys vis labiau auga tiek ekonomiškai, tiek socialiai bei kultūriškai. Nepaisant griausmų ir audrų, vis dar tebėra optimistų, tikinčių geresne ateitimi. Ignas Šeinius realistas. Anksti įtaria būsimą blogį. Tačiau ir toliau nori tarnauti savo šaliai namie – dirbdamas vyriausybės laikraščio “Lietuvos aidas” redaktoriumi 1933-1935 metais. Taip pat dirbdamas teatro direktoriumi bei toliau kurdamas, kaip kad darė visą laiką. Žmonių mėgstama knyga “Kuprelis” dar sykį išspausdinama Lietuvoje 1932 metais.

Lietuvoje Ignas Šeinius parašo ir išleidžia nemažai knygų. “Siegfried Immerselbe atsijaunina” 1934 metais yra išskirtinai ankstyva polemika su nacizmu. Tai fantastinis pasakojimas su baugiais ateities vaizdais. Hitlerio Vokietija apnuoginama ir nugalima subtiliu humoru ir kandžia ironija. Atsiskleidžia Igno Šeiniaus, kaip valstybės veikėjo, savybės, taip pat jo tikėjimas, kad gėris gali ir turi nugalėti blogį.

Kaip žurnalistas, Ignas Šeinius 1934 metų pavasarį drauge su kitais lietuviais žurnalistais pakviečiamas į kelionę po Sovietų Sąjungą. Visą mėnesį jis maišo skersai ir išilgai komunistų rojų. Dėl politinių priežasčių jo iniciatyva parašyta ataskaita apie raudonąją kelionę neišvysta pasaulio iki pat 1943 metų, ir tai tik švedų kalba, pavadinimu “Den röda resan” (“Raudonoji kelionė”). Jis atskleidė visą sovietinės sistemos panieką atskiro žmogaus kasdieniams poreikiams – jo poreikio turėti mažumėlę laimės, saugumo bei asmeninės laisvės. Neįmanoma suvokti, kad sovietai nesubyrėjo iki pat 1990-ųjų. Kortų namelis, balansuojantis ant prievartos aštrių ašmenų.

1935-1939 metais mano tėvas su didžiuliu užsidegimu ir entuziazmu darbuojasi Klaipėdos apskrityje. Jis paskiriamas gubernatoriaus patarėju kultūriniams klausimams. Tai pareigybė, tinkanti jam neįtikėtai puikiai. Jis, būdamas ištikimas lietuvis tarp lietuvių ir Memelio vokiečių, mėgina suderinti senus ir naujus prieštaravimus. O tai nėra lengva. Aš tuo metu buvau švedas mokinukas su lietuvišku pasu, per vasaros atostogas rankiojantis gintarėlius saulėtuose Neringos krantuose. Tuo metu man teko matyti hitlerjugendą su uniformomis, demonstruojantį savo rėksmingą kovos ryžtą bei neapykantą. Griaustinis gruma vis arčiau. Ignas Šeinius kalba apie Lietuvos dvasią Klaipėdos radijuje. Skaito paskaitas Nidoje apie grožį ir gėrį taikiame ir laisvame pasaulyje.

Jo knygos pasakoja apie meilę gimtinei ir jos žmonėms bei apie tėvus. “Kas tu esi, Lietuvi?” pasirodo 1938 metais Irvio Gedainio pseudonimu. “Aš dar kartą grįžtu” 1937 ir “Tėviškės dangus” 1938 metais. Dažnai jis rašo lauke, šiltose, ramybę teikiančiose Neringos kopose. Jis supranta, kad yra tapęs mažytės tautos vertėju, taip pat suvokia, jog laiko liko visai nedaug.

Komedija “Diplomatai” 1937 metais suvaidinama Klaipėdos teatre. Ignas Šeinius žino, ką reiškia būti diplomatu ir ką reiškia diplomatija. Tiek gerąsias, tiek blogąsias to puses. Pažįsta didelių bei mažų šalių diplomatinę veiklą. Ponai rudais ir juodais auliniais batais jau artinasi. Jie tampa vis rėksmingesni ir nori patys vieni spręsti apie šį bei tą, apie gyvenimą ir mirtį. Vienas toks ponas, Hitleris, išvargęs nuo jūros ligos ir piktas, 1939 m. kovo 22-ąją išlipo į Klaipėdos uostą ir nuo teatro balkono pareiškė, kad jis išgelbėjęs Mėmelį ir grąžinęs jį į Reichą. Mano tėvas skubiai susirinko daiktus ir išvažiavo į dar neužimtą Lietuvos dalį. Mudu su motina Stokholme gavome raminančią telegramą. Ir daugiau lietuvių patraukė tuo pačiu keliu su savo prisiminimais ir nerimu.

Ignui Šeiniui ir vėl tenka užduotis padėti pabėgusiems savo kraštiečiams. Audros Vakaruose ir Rytuose suspaudžia žmones ant siauros laisvės atraižos. Rugsėjo pirmąją užgriūva dangus ir milijonams gyvų būtybių atsiveria pragaras.

Pasibjaurėtini vadai auliniais batais 1939 m. rugpjūčio 23 d. sudaro bedievišką ir slaptą paktą. Plėšikai dalijasi grobiu dar prieš užpuolimą. Lietuva tampa viena iš aukų ant kruvino valdžios altoriaus. Tačiau pirmoji suluošinama Lenkija. Daugybė lenkų, civilių bei kariškių, bėga į iš pažiūros nepaliestą ir laisvą Lietuvą, kuri pačiame chaoso sūkuryje atgauna savo sostinę Vilnių. Miestą, kurį mano tėvas be galo mylėjo ir troško parodyti savo šeimai.

Mes taip ir nespėjome pamatyti jo miesto drauge. Tik kur kas vėliau pakilome jo takais į Gedimino bokštą. Net ir jo vaikaičiui Ignui teko išvysti tuos pačius akmenis, ąžuolus ir saulės kelionę aplink miestą su visais prisiminimais. Lietuvos vėliava ir vėl plevėsuoja savo vietoje. Lietuva nemiršta, ir Ignas Šeinius vėl gavo galimybę grįžti į savo sostinę.

1939 metų spalį Ignas Šeinius pradėjo savo humanitarinį darbą “Raudonojo Kryžiaus” vardu. Padeda lenkams pabėgėliams, kiek tik gali. Dabar jis rašo turbūt daugiau savo mintyse nei kelionine rašomąja mašinėle. Namie knygų lentynoje turime nuotraukų albumą apie Raudonojo Kryžiaus veiklą Vilniuje, saugiai ilsisi rašomoji mašinėlė. Ignas Šeinius yra tinkamas atstovas liberalios lietuviškos visuomenės, tebetęsiančios tradicijas to meto, kai Lietuva, Lenkija, Baltarusija ir Ukraina sudarė tolerantišką bei dosnų šių dienų Europos Sąjungos pirmtaką.

Laikas, kai Ignas Šeinius dirbo “Raudonojo Kryžiaus” atstovu ir labai pasitarnavo savo diplomatiniu įnašu, neužtrunka. Griaustinis kerta pjautuvu ir kūju. Medžiojami į visas puses sprunkantys žmonės. 1940-ųjų birželio 15-oji tapo karčia lemties diena. Pirmoji penkiasdešimties ilgų priespaudos ir neapsakomos kančios metų diena. Tą vasarą, jausdamas Sovietų Sąjungą kūnu ir siela, mano tėvas nepaprastai tiksliai nupasakojo knygoje “Den röda floden stiger” (“Raudonasis tvanas kyla”), išleistoje Švedijoje švedų kalba. Knyga parašyta netrukus po to, kai jis 1940 metų rugpjūčio 10-ąją buvo priverstas pėsčias palikti savo tėvynę, kuri, įsprausta į tramdomuosius marškinius, nuo tol vadinosi Tarybų Lietuva.

Ignas Šeinius taip ir nebepamatė Lietuvos, o diplomatinį pasą iš jo atėmė dar prieš kelionę į Vakarus. Knyga apie sovietų invaziją ir okupaciją tapo bestseleriu, netrukus ją išleido ir Danijoje bei Suomijoje, kur ji taip pat padarė didelį įspūdį. Lietuviškai ši knyga pasirodo tik 1953 m., ir tai tik Jungtinėse Amerikos valstijose. 1990-aisiais, laisvės metais, ilgai lauktoji ir draustoji knyga “Raudonasis tvanas” pagaliau pasirodė ant knygų parduotuvių prekystalių Lietuvoje.

Su šia knyga Ignas Šeinius pasireiškė kaip užsispyręs ir drąsus savo krašto pasiuntinys. Jo pasakojimas yra vienas iš geriausių negailestingo sovietų užpuolimo ir prievartos dokumentų. Pasirodo ir daugiau knygų. Ta pačia svarbia tema: apie Sovietų Sąjungos brutalų ir neteisėtą elgesį su laisvę mylinčia mažyte tauta. Romanas “I väntan på undret” (“Belaukiant stebuklo”) yra lyriškai švelnus ir ilgesingas. Deja, iki šiol neišleistas Lietuvoje – tai turėtų kuo greičiau būti ištaisyta.

Prisimenu neįtikėtiną tėvo uolumą prie rašomosios mašinėlės nuo ryto iki vakaro. Prisimenu jo vidinį poreikį kurti. Saulėtame balkone ar mėnesienoje svetainėje. Atsimenu daugybę rankraščių – dalis jų niekada nebuvo pabaigti, dalis niekada neišspausdinti – ir nesuskaičiuojamą daugybę straipsnių laikraščiams bei debatinių straipsnių. Visi apie kartų ir neteisingą Lietuvos likimą. Didžioji kūrybos dalis šiandien saugoma Valstybės archyve Stokholme.

Politiniai vėjai Švedijoje pamažu pasuka iš vakarų į rytus. Kurį laiką Scheynius šeima neturi pilietybės, bet ne namų. Švedijoje giliai įleistos šaknys. 1943 metais mažoji šeima tampa Švedijos piliečiais. Mano motina po įvairių nesklandumų atgauna savo pilietybę. Tėvas ir toliau dirba Lietuvos labui. Tačiau jam tenka pažadėti pernelyg neaštrinti politinių klausimų ir neskelbti apie sunkią ir skausmingą baltų padėtį. Jam tenka atitarnauti Švedijos kariuomenėje. Daugiausia tuo metu jis dirba Stokholme, Merinstabene.

1945–ųjų gegužės taika tampa džiaugsmo švente Vakarų žmonėms. Tačiau ties Baltijos valstybėmis nusileidžia geležinė didžiulių durų uždanga ir nepakyla 50 metų. Baltijos tautos dar sykį paaukojamos valdžios vyrų. Mano tėvas jaučiasi be galo nusivylęs ir apleistas. 1945 metais imasi rašyti dokumentinį romaną “Den röda floden svämmar över” (“Raudonasis tvanas užlieja”). Tai karti ir griežta pergalės ir taikos bejausmių chirurgų kritika. Tuo Ignas Šeinius rėžia ginamąją kalbą mažoms prispaustoms tautoms. Vertėjo geriau įsiklausyti į šį balsą. Tikiuosi, ši knyga bus išleista lietuviškai toje šalyje, už kurią jis taip ilgai kovojo kaip diplomatas ir rašytojas.

Su skausmu širdyje ir pasibaisėjimu dėl švedų politikų nuolaidumo bei keliaklupsčiavimo prieš didžiuosius sovietus Ignas Šeinius išgyvena neteisingą ir nežmonišką, be to, visiškai nebūtiną 167-ių Baltijos šalių pabėgėlių išdavimą. Visą 1945-ųjų rudenį mano tėvas visomis galimomis priemonėmis kovoja, siekdamas sukliudyti įgyvendinti nelemtąjį sprendimą. Jis skambinėja pažįstamiems ir nepažįstamiems įtakingiems asmenims. Jis rašo, rašo, rašo. Apeliuoja į sveiką protą ir jausmus. Aš klausausi jo, skaitau jo raštus, padedu, kiek pajėgiu.

Ne kažin ką padeda ir tai, kad didžioji švedų tautos dalis, viešoji nuomonė, bažnyčia, kariuomenė ir karaliaus dvaras užstoja baltų pusę. 1946-ųjų sausį rytų pusėn – niūraus likimo pusėn – pasuka rusų laivas. Švedų saugume ir dorybėje išplėšiama žaizda. Neužgydoma žaizda. Neseniai lankydamasis Valstybės archyve, 24-uoju numeriu pažymėtame tome mačiau savo tėvo surinktas laikraščių iškarpas apie baltų išdavimą.

Ignas Šeinius įsidarbina Prekybos kooperatyvų draugijos bibliotekoje Stokholme. Jis be perstojo dirba, vis dar tebėra toks pats užsispyręs ir ištikimas savo pašaukimui suprasti persekiojamuosius, padėti patekusiems į vargą, kovoti prieš beprotystę, prievartą ir priespaudą. Jis yra protingas vyras ir visą gyvenimą išlieka lietuvis, netgi ir be paso. Prekybos kooperatyvų draugijai 1945 metais sukuria išraiškingą ir turiningą knygą apie kooperaciją Švedijoje “Resa i samverkans Sverige” (“Kelionė po bendradarbiaujančią Švediją”). Tai knyga apie šalį, kurią jis jau seniai pažino ir pamėgo.

1947 metų pavasarį aš palikau namus Abrahamberge Bromoje bei šachmatų stalelį, prie kurio dažnai žaisdavome mudu su tėvu. Sukūriau savo šeimą. Tapau teisininku ir teisėju. Keturi iš mano penkių vaikų spėjo pamatyti savo senelį. Vėliau susilaukiau vienuolikos vaikaičių. Scheynius šeima susilaukia tiek gerų, tiek ir prastesnių laikų.

1951 metais Vokietijoje iš naujo išleidžiamas “Kuprelis”. Dedikacija man (tėvas pasirašydavo kiekvieną knygą, kurią man dovanodavo) skamba: “Irviui. Naujas mano ankstyvojo kūrinio leidimas. Spausta Niujorke 1913 m.” Tėvas žino, kad jo darbus lietuviai vis dar skaito. Jam būtinas tas žinojimas. 1959 metais Los Andžele lietuvių kalba išspausdintas novelių rinkinys “Vyskupas ir velnias”. Tai įvyksta jau po tėvo mirties 1959–ųjų sausio 15-ąją. Šeštajame dešimtmetyje jis teberašė taip pat intensyviai kaip ir anksčiau. Vis daugiau skaitytojų Vakarų pasaulyje susidomi jo darbais. 1963 m. išspausdinama “The ordeal of Assad Pasha”, 1965 “The rejuvenation of Siegfried Immerselbe” bei 1962 prozos kūrinėliai “Lithuanian Quartet” ir 1959-1963 “Lithuanian Short Stories” – viskas anglų kalba.

O kaip jis būtų džiaugęsis “Kuprelio” bei “Vasaros vaišės” naujais leidimais 1970-ųjų raudonojo meto Vilniuje bei jau naujaisiais laikais 1991 metais Kaune. Ir dar labiau “Vagos” leidyklos “Rinktiniais raštais” 1989 metais. Raštai pasirodė jo šimtosioms gimimo metinėms. Galbūt dar daugiau džiaugsmo būtų suteikęs “Raudonojo tvano” pasirodymas 1990 metais 50 000 egzempliorių tiražu. Šią knygą pagaliau gavo perskaityti ir lietuviai. Igno Šeiniaus kelias ir jo darbas tuo beveik ir pasibaigia.

Tačiau neskubėkime. Lietuva ir Ignas Šeinius vis dar gyvi. Ignas Šeinius reikalingas Lietuvai ir vis dar vertinamas. 1989 metų balandžio 3-iąją Šeiniūnuose, prie mažojo ežerėlio, atsinaujinusiame krašte atšvenčiamas jo šimto metų jubiliejus. Aš ir mano žmona Ana Liza taip pat dalyvavome iškilmėse. Prie mūsų prisijungė žmonės iš viso Širvintų rajono. Mano tėtės mokyklose Bagaslaviškyje, Musninkuose bei Širvintose buvo giedama ir dainuojama. Be to, giedota ir Širvintų savivaldybėje bei Vilniaus universitete. Iškelta Lietuvos vėliava. Moksleiviai ir poetai skaitė ištraukas iš “Kuprelio” ir kitų kūrinių. Renginyje dalyvavo radijo ir televizijos atstovai. Mes niekada šito nepamiršime. Nepamiršime ir rožės sniege ant močiutės Marijos kapo prie ežerėlio. Žmonių džiaugsmo.

Kuprelio malūnas vis dar neatstatytas. Tikiuosi, jis vėl iškils ir savo sparnuose pajus laisvės vėją. Nuo šiol Lietuvoje kasmet švenčiamas Igno Šeiniaus gimtadienis. Visa tai taip gražu ir nepaprasta. Dvi gatvės Lietuvoje pavadintos Igno Šeiniaus vardu. Viena jų Širvintose pavadinta rašytojo garbei. Kita – Vilniuje – atminti diplomatui. Klaipėdoje ketinama pakabinti atminimo lentą. Apie Igną Šeinių rašoma, tyrinėjama jo kūryba ir gyvenimas. Jis prisimenamas. Ignas Šeinius laikomas Lietuvos atstovu, įgaliotiniu ir ambasadoriumi. Širvintų mokyklose rengiami konkursai, kas geriau pažįsta Kuprelį ir Igną Šeinių.

Lietuvos ambasadoje Stokholme, Strandvägen 53, įsikūrusioje greta senojo pasiuntinybės pastato, ant sienos pakabintos dvi mano tėvo fotografijos. Vienoje jis nufotografuotas jaunas ir barzdotas. Kitoje – vyresnis ir be barzdos. Kaip jau kalbėta, aktyvus diplomatas ir rašytojas iš Lietuvos.

Lankytojai iš tėvynės neseniai buvo padėję juodos ruginės duonos ir tulpių ant Igno Šeiniaus paskutinės poilsio vietos. Vietos, kuri taip toli, bet vis dėlto pakankamai arti nuo mažojo Šeiniūnų ežerėlio, krašte, kuris visų džiaugsmui atgijo ir atgavo gyvybines jėga

Rašykite komentarą

-->