Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Ignas Šeinius – diplomatas

Autorius: Domantas

Šeiniūnai yra nedidelis miestelis prie ežerėlio. 1889 metais jo gyventoja, vardu Marija, pagimdė sūnų. Pavadino jį Ignu ir pakrikštijo Bagaslaviškio bažnyčioje. Šiandien Marija ilsisi lengvoje žemelėje nedidelėse kapinaitėse prie pat ežero. Jai virš galvos tyliai ošia didžiuliai šimtamečiai medžiai. Taip pat, kaip ir seni beržai Šiaurinėse Stokholmo kapinėse, kur amžinojo miego atgulė Ignas Šeinius drauge su savo mylima žmona Gertrūda.

Ignui anksti teko susidurti su ponų valdžia. Tačiau netrukus jis suprato, kad apsisaugoti gali kandžiais, geliančiais žodžiais.

Malūnininko Kuprelio žemišką išmintį ir geras mintis Ignas surašė į knygą, 1913 metais išspausdintą Niujorke. Pamažu šią knygą pamėgo žmonės visame pasaulyje, kur tik buvo lietuvių. Kuprelis yra lietuvių tauta saulės atokaitoje ir šilumoje. Sniege, audroje ir speige. Knyga skaitoma visose mokyklose. Kuprelis nemiršta. Pasirodo ir daugiau kūrinių, tokių kaip “Vasaros vaišės”, “Bangos siaučia” bei “Nakties žiburiai”. Visi trys 1914-aisiais.

Maskva, 1915-ieji. Ignas Šeinius studijuoja to, kas kažkada egzistavo, istoriją. Tačiau jo gyvenamuoju metu viešpatauja greičiau beprotybė nei sveikas protas. Kur kas daugiau skausmo nei džiaugsmo. Beprasmė kančia, pagimdyta nerūpestingos kvailybės, beprotiškos neapykantos ir prievartos. Reikia gelbėti tai, kas įmanoma išgelbėti. Sukuriamas tarptautinis centrinis komitetas gelbėti praradusiems šaknis lietuviams, nublokštiems į karo chaosą, praradusiems namus bei pasimetusiems. Ieškodamas pagalbos, Ignas Šeinius 1915-1919 metais važinėja į Daniją bei Švediją. Jis gabus kalboms. Greit išmoksta net ir švedų kalbą, meilės kalbą. 1917 metų rugpjūčio 4 d. Stokholme veda Gertrūdą, kuri įgyja Lietuvos pilietybę. Vėliau Lietuvos pilietybę gaus ir judviejų sūnus Irvis, šiuos atsiminimus rašantis. Ignas Šeinius yra tapęs savo krašto pasiuntiniu. Kovoja žodžiais ir veiksmais už naują ir laisvą Lietuvą. 1917 metais parašo knygą apie lietuvišką kultūrą švedų kalba – “Litauisk kultur”. Apie nutildytą ir pamirštą tautą, neatsisakančią savo individualumo bei išdidumo. Savo senovinių tradicijų. Lietuva nemiršta.

Rusija prapuolė. Atėjo laisvė. Drauge 1918 metais lietuvių bei švedų kalbomis pasirodė eilėraščiai proza “Natt och sol” (“Naktis ir saulė”), dedikuoti Gertrūdai. Ignas tęsia savo diplomatinį darbą, nepailsdamas darbuojasi, žodžiu ir raštu skatindamas pasaulio palankumą savo išdraskytai šaliai – 1919-1921 pasiuntinybėje Kopenhagoje bei 1921-1923 Helsinkyje. Tada patyrė Jungtinių Tautų bejėgiškumą po pirmojo pralaimėjimo, kai 1920-1923 metais nugalėjo plepioji lenkų neteisybė. Lenkijai leido pasilikti lietuvių istorinę ir teisėtą sostinę. Neįtikėtina. Tačiau Lietuva išlieka. Nepasiduoda. Klaipėda, grąžinta Lietuvai po daugelio amžių, tampa paguoda sielvarte.

1923-1927 metais Ignas Šeinius atstovauja savo šaliai Stokholme, tapęs savo krašto ministru skandinavų šalims. Gyvena Strandvägen gatvėje, name, pažymėtame 67 numeriu. Iš vaikystės prisimenu atstovybės kambarius su odiniais krėslais, Lietuvos herbą su raiteliu ant balto arklio bei knygas apie Lietuvos kelius, garo mašinas, arklius ir didžiulius vaisių sodus. Mano tėvas be perstojo dirba. Skleidžia informaciją, keliauja, rašo, sudarinėja sutartis. Padeda savo krašto žmonėms. Mezga svarbius ir ilgalaikius ryšius su įtakingais švedais bei kitais skandinavais. 1925 m. įkuria Švedų-lietuvių draugiją, kad dvi skirtingos, bet vis tiek artimos tautos galėtų geriau viena kitą pažinti.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Rašykite komentarą

-->