Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Ieva Simonaitytė

Autorius: Rimantė

Antologijos „Žemaičiai” (1938) įvadiniame žodyje jos sudarytojas Stasys Anglickis rašo: „Smagu yra mums savo tarpe matyti taip nusipelniusį mūsų tautai ir literatūrai vyrą Vydūną ir pirmąją mūsų literatūros laureatę Ievą Simonaitytę, kurie yra kilę iš vokiečių valdytosios Žemaičių dalies. (…) Kad juodu abu yra perdėm žemaitišku, net žemaitiškesniu už kitus, nėra abejonės (…) I. Simonaitytės žemaitiškumą gali pavaizduoti kad ir šioje knygoje spausdinama „Gretė” (ištrauka iš dar nebaigto romano „Vilius Karalius”), kur, nežiūrint į bendrinės kalbos kultūrą, prasiskverbia žemaitiška galvosena, sintaksė ir žodynas. Reikia tik stebėtis, kad toje Žemaičių dalyje, 700 metų kentusioje vokiečių priespaudą ir baisią nutautinimo politiką, išliko toks grynas žemaitiškumas”.

Kad tie du kūrėjai teisėtai įtraukti į antologiją, abejonių ir šiandien nekyla, tačiau pats faktas, kad jie reikalauja komentaro, liudija jų kitoniškumą ir verčia apie tai mąstyti.

Nelengvai suvokiamas dalykas Mažosios Lietuvos lietuviškumas, žemaitiškumas, išsilaikęs iki II-ojo pasaulinio karo ir galutinai sunykęs tik pokario metais. I. Simonaitytė priklauso žemaitiškos Klaipėdos krašto lietuvių tarmės atstovams, vadinamiems vakarų žemaičiams, nors patys klaipėdiškiai savęs žemaičiais ne tik kad nevadino, bet tokiais savęs ir nelaikė. (Prie „Aukštųjų Šimonių likimo” mašinraščio „Vagos” leidykloje yra išlikusi autorės pastabėlė redaktoriams dėl Veiviržo upės pavadinimo: turįs būti Veviržas, nes: „mes nepažinome Veiviržo. Gal Žemaitijoje taip ir sakoma”.) Didžiosios Lietuvos žemaičius klaipėdiškiai įsivaizdavo kažkuo visai skirtingu ir net nenorėjo turėti su jais nieko bendro, vadino skurdžiais, beraščiais ir tinginiais. Dėl tingėjimo jie gal ir klydo, bet visa kita – tiesa; tikrai varganas buvo tas Rusijos imperijos pakraštys, ypač palyginti su ekonomiškai daug stipresniais, tvarkingais ir pasiturinčiais lietuvininkų gyvenimais. Labai skirtingi istoriniai likimai lėmė tai, kad tik kai kurie baltiškos kultūros ženklai ir pradiniai tarmės pagrindai siejo vakarų žemaičius su šiaurės ir pietų žemaičiais. Bet istorijos, religijos, etnografijos požiūriu tai jau labai skirtingos lietuviškumo salos.

Simonaitytės raštuose randame daug užuominų apie žemaičius – artimiausius kaimynus, nes romanų veiksmas vyksta dažniausiai rašytojos gimtosiose apylinkėse – vokiečių ir rusų imperijų pasienyje. Štai ir minėtos antologijos ištraukose Vilius Karalius pasakoja apie savo gyvenamą vietą – Šalteikius: „Gyvenąs prie pat maskolių sienos. Kas rytas jis pasisveikinąs su maskolių sargybiniu”. Kitam romano epizode Anskis Karalius kalbasi su Ane Martinaityte:

– Ar su „bičiuliais” gerai sugyvenate? – klausia ji, nes girdėjusi, kad pasienio gyventojai atvykstančius iš anos pusės žemaičius „bičiuliais” pravardžiuoja. Tokio žodžio prasmė jiems nepažįstama.

– Bent nesipešame. Neturime progos.

– Bet jūs ten nuvažiuojate.

– Ir vėl sugrįžtame.

Pirmojo pasaulinio karo metais Viliaus žmona Gretė, pasigviešusi turto, važinėja ketvertu arklių į kaimyninį Žemaičių miestelį, likusį beveik be žmonių, ir vežasi iš ten prisiplėštų gėrybių: plytų, čerpių, rąstų, gyvulių. Išsisukęs nuo fronto Vilius Karalius taip pat plėšikauja Žemaičiuose. Iš Žemaičių ūkininkų atimti arkliai, karvės, avys kontrabandininkų varomi per sieną, parduodami spekuliantams už didelius pinigus ir iškeliauja į badaujančius Vokietijos miestus.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->