Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Pirmas pasaulinis karas

Autorius: Aidas

Mėginti rasti vienintelę priežastį, lėmusią tokį visuotinį ir galingą įvykį kaip pirmasis pasaulinis karas, būtų išties absurdiška. Galima kalbėti tik apie daugybę veiksnių; 1914-jų rugpjūtį Amerikos ambasadorius Londone padarė dar paprastesnę išvadą; “Visa tai turėjo prasidėti”.

Tačiau ir tada, kai visi pripažino konflikto neišvengiamybę, kai sutiko su mintimi, jog karas kilo dėl daugybės motyvų, didžiausia 1914-jų karo kibirkštimi ambasadorius laikė Vokietijos militarizmą. Tuo metu buvo savaime aišku, kad Sąjungininkų pajėgos dėl prasidėjusio karo kaltino Vokietiją; niekas neabejojo, jog 1919-aisiais pasirašant Taikos sutartį teko išskirti “karo kaltininko” paragrafą, kuriame nugalėtojai šią kaltę atvirai primetė Vokiečiams; taip pat nenuostabu, kad patys vokiečiai tuo labai piktinosi. Tie, kurie tarpukariu tikėjosi palaikyti draugiškus visų šalių tarpusavio santykius, nesutiko su kaltinimais Vokietijai, nenorėdami dar labiau aitrinti nemalonaus klausimo ir kelti grėsmę taikai. Nacių propagandininkai pasinaudojo šiomis nuostatomis, mėgindami nupiešti Vokietiją kaip nekaltai nukentėjusią, įžeistą šalį, o vokiečių tautą – na daugiau “prasikaltusią” už kitas tautas. Tačiau dvidešimtojo amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje nauja vokiečių istorikų karta dar sykį išanalizavo tuometinę situaciją ir iš esmės patvirtino, labai nesidairydama į šalis, kad vokiečių militarizmas buvo tragedijos kaltininkas. Tokiam sprendimui aktyviai pritarė britų istorikai, palaikydami 1979 m. Polo Kenedžio nuostatą: “…viskas prasidėjo tik nuo Vokietijos plano, pagal kurį buvo numatyta pulti kitas pajėgas (Prancūzija), neatsižvelgiant į tai, ar pastarosios nori dalyvauti kare; būtent pagal šį vokiečių planą buvo smurtaujama neutralioje teritorijose, siekiama įgyvendinti militaristinę tvarką; be to, ir tai yra svarbiausia, tik Vokietijos planuose mobilizacija reiškė karą”.

John Terraine

Karas Vakaruose 1914-aisiais
1914-jų rugpjūtį Vokietijos imperinė kariuomenė Vakarų fronte išskleidė 1 485 000 karių, suskirstytų į septynias armijas. Jų užduotis buvo kuo greičiau sutriuškinti besipriešinančias prancūzų pajėgas, o pasiekus pergalę vakaruose, sukti į rytus ir susidoroti su rusais. Pagal Šlifeno planą, trys didelės šiaurinės armijos (750 000 karių) turėjo veržtis pirmyn per Belgiją, taip apeidamos Prancūziją, kurios kariuomenę turėjo sukaustyti kitos keturios vokiečių armijos, iš pradžių vaidinusios tik besiginančių vaidmenį. Nors Šlifeno planas, turint galvoje gana ribotas kaizerio pajėgas, buvo per daug pretenzingas, jį verta vadinti vaizdingu mėginimu išspręsti Vokietijos dviejų frontų strateginę dilemą. Šios drąsios iniciatyvios ėmėsi aktyvus Vokietijos kariuomenės vyriausiasis vadas, Generalinio štabo viršininkas generolas pulkininkas Helmutas fon Moltkė. Tačiau tokios atsakomybės našta pasirodė per sunki nekonkrečiam ir temperamentingam fon Moltkei; greitai jis pamatė, jog prasidėjus didžiajam puolimui nebeįstengia kontroliuoti savo pajėgų.

Didysis Prancūzijos planas išplėšti pergalę buvo pavadintas “XVII planu”; pagal jį buvo numatytas tiesioginis veržimasis į Lotaringiją ir dar vienas papildomas Elzaso puolimas. Sudarant “XVII planą” buvo tikėta, jog puolimas bus neabejotinai pranašesnis už kitus. Prancūzų karo teoretikai strategijos vaidmenį sumenkino iki paprasčiausio armijos nugabenimo į kitą karo lauką, o svarstydami karo taktiką vylėsi, jog pakaks prancūziško elan (ryžto) ir cran (ištvermės). Tačiau įvykai susiklostė visiškai kitaip.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->