Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Holokausto vaikai

Autorius: Livija

Žydų atveju nėra atskirų nusikaltėlių, kaip kitose tautose. Visa žydų tauta yra išaugusi iš nusikalstamumo šaknų ir dėl to kalta iš prigimties. Žydų sunaikinimas nėra nuostolis žmonijai, jis naudingas kaip kitų nusikaltėlių įkalinimas arba mirties bausmė.

Gebelsas.

Hinkos Vrublėvič pasakojimas

Mažoji Hinka Vrublėvič papasakojo Raudonosios Armijos karininkui, savo išgelbėtojui kapitonui V. Krapivinui trumpą, bet baisią istoriją. Kada kapitonui atvedė šį keistą sutvėrimą su ilgais suveltais plaukais, basomis kojomis, purvinais skarmalais, kapitonas nesuprato, kad prieš jį yra vaikas, net mergaitė.

Šis sulaukėjęs, praradęs žmogišką išvaizdą sutvėrimas pradėjo kalbėti. Mergaitės pasakojimas žingsnis po žingsnio atvėrė visą jos kančių ir vienatvės kelią.

Ji gimė miestelyje Vysokij Mazoveck. Ten iki 1941 metų gyveno jos tėvas, batsiuvys. Atėjo vokiečiai ir visas gyvenimas pasikeitė. Visa Vrublėvičių šeimos nelaimė buvo tame, kad jie yra žydai. Visų pirmą, vokiečiai miestelyje padarė getą. Vrublėvičių šeima: 37 metų tėvas, 40 metų mama, trys broliai 17, 10 ir 7 metų ir ji, Hinka, gyveno, jei tą varganą egzistavimą galima pavadinti gyvenimu, gete apie metus. Bet šis egzistavimas baigėsi: visus žydus iš aplinkiniu rajonų pradėjo vežti į liūdnai pagarsėjusius Zambovskio kazarmus. Ten surinkdavo tūkstančius žmonių, po to juos kažkur išveždavo, ir daugiau jų niekas nematė. Išsigandusi šeima pabėgo į mišką. Po dviejų klajojimo savaičių jie sutiko du lenkus – vokiečių šnipus. Jiems pavyko nugabenti į miestelį mamą ir du vyresniuosius brolius. Hinka įsitikinusi, kad vokiečiai juos nužudė.

Tėvas, likęs brolis ir ji nuėjo giliai į mišką, išsikasė sau duobę ir gyveno joje ištisus metus, maitindamiesi uogomis ir išmaldomis, pastarąsias rinkdavo naktimis aplinkiniuose kaimuose. Netrukus tėvą susekė ir nužudė mažosios Hinkos ir jos brolio akyse. Vaikai liko duobėją vieni… O aplink tik miškas ir pelkės…

Mergaitės iš Belostoko pasakojimas

Dešimtmetės Doros Šifrinos prisiminimai užrašyti kruopščiu raštu sąsiuvinyje. Ji rašo: ”Name, kur mes gyvenome, mano akyse sušaudė apie 20 vyrų. Tai išvydusi, aš pagriebiau jaunesniąją sesutę ir brolį ir išlėkiau pas dėdę, kuris gyveno netoliese. Motinų riksmas ir kūdikių verkimas buvo siaubingi. Visas mūsų namas ir viskas, ką mes turėjome, sudegė. Laikinai apsigyvenome pas dėdę. Labai daug žydų nužudė, tik mūsų ir kaimynų kiemuose jie nužudė 75 žmones.16000 išvežė “darbui”, pasakė, kad paleis, bet visus nužudė ir sudegino… Kada visur degė namai ir pradėjo degti sinagoga, barbarai-vokiečiai pagriebdavo vyrus, moteris, vaikus ir senius ir gyvus metė juos į sinagogą”. Nepavyko išsigelbėti ir Doros tėvams. Jie buvo nužudyti jai matant. Dešimtmetė tai prisimena. Ji nepamirš to niekada.

Iš 16-mečio moksleivio Romano Kravčenko dienoraščio (Kremeneco m., 1942 m.)

Rugpjūčio 11.

Paskutinis antižydiškas aktas mūsų mieste ėjo į pabaigą.

Rašau apie vakarykščius įvykius šiandien. Vakar negalėjau, neturėjau jiegų. Per praėjusią dieną buvo sušaudyta apie 5000 žmonių. Už mūsų miesto yra vieno kilometro

ilgio apkasas – ten buvo vykdoma egzekucija. Žydų išvežimas į getą prasidėjo apie 3 valandą ir tęsėsi iki vėlyvos nakties. Baisus vaizdas! Geto vartai buvo plačiai atverti, ir už jų stovėjo pasmerktųjų eilė, po 2 eilėje. Privažiuoja automobilis, eilė tyliai juda, pirmos poros atsigula ant sunkvežimio dugno, sekantys – ant jų, taip keliomis eilėmis. Visiška tyla, nei kalbų, nei riksmo, nei ašarų. Girti policininkai skubina vėluojančius ir “tvarko” gulinčius sunkvežimyje. Sunkvežimis nuvažiuoja, spaudžia akceleratoriaus pedalą ir lekia į užmiestį, jis prasilenkia su tokiais pat sunkvežimiais, pripildytais drabužių. Viršuje stovi laimingas policajus ir šildosi moteriškų skiečių. Neveltui jis atrodo laimingas: jo kišenės pilnos laikrodžių, o kiek kostiumų ir kailinių jis paliko pakeliui savo slėptuvėje, be to jis jau išgėrė ne mažiau litro. Sunkvežimis lekia į užmiestį. Keturi policijai stovi kampuose ir dažnai keikiasi, bei muša gulinčiųjų nugaras. Bet štai jis atvažiavo. Sunkvežimis sustojo, pasmerktieji išlipa, čia pat nusirengia – ir vyrai, ir moteris, ir juda po vieną prie griovio. Griovys pripildytas žmonių kūnais, perbarstytais chloru. Ant pylimo sėdi iki juosmens nusirengę vokiečiai, rankose pistoletai. Žmonės įeina į griovį, atsigula ant lavonų, pasigirsta šūviai. Baigta. Sekantys!

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->