Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Holokausto vaikai

Autorius: Livija

Žydų atveju nėra atskirų nusikaltėlių, kaip kitose tautose. Visa žydų tauta yra išaugusi iš nusikalstamumo šaknų ir dėl to kalta iš prigimties. Žydų sunaikinimas nėra nuostolis žmonijai, jis naudingas kaip kitų nusikaltėlių įkalinimas arba mirties bausmė.

Gebelsas.

Hinkos Vrublėvič pasakojimas

Mažoji Hinka Vrublėvič papasakojo Raudonosios Armijos karininkui, savo išgelbėtojui kapitonui V. Krapivinui trumpą, bet baisią istoriją. Kada kapitonui atvedė šį keistą sutvėrimą su ilgais suveltais plaukais, basomis kojomis, purvinais skarmalais, kapitonas nesuprato, kad prieš jį yra vaikas, net mergaitė.

Šis sulaukėjęs, praradęs žmogišką išvaizdą sutvėrimas pradėjo kalbėti. Mergaitės pasakojimas žingsnis po žingsnio atvėrė visą jos kančių ir vienatvės kelią.

Ji gimė miestelyje Vysokij Mazoveck. Ten iki 1941 metų gyveno jos tėvas, batsiuvys. Atėjo vokiečiai ir visas gyvenimas pasikeitė. Visa Vrublėvičių šeimos nelaimė buvo tame, kad jie yra žydai. Visų pirmą, vokiečiai miestelyje padarė getą. Vrublėvičių šeima: 37 metų tėvas, 40 metų mama, trys broliai 17, 10 ir 7 metų ir ji, Hinka, gyveno, jei tą varganą egzistavimą galima pavadinti gyvenimu, gete apie metus. Bet šis egzistavimas baigėsi: visus žydus iš aplinkiniu rajonų pradėjo vežti į liūdnai pagarsėjusius Zambovskio kazarmus. Ten surinkdavo tūkstančius žmonių, po to juos kažkur išveždavo, ir daugiau jų niekas nematė. Išsigandusi šeima pabėgo į mišką. Po dviejų klajojimo savaičių jie sutiko du lenkus – vokiečių šnipus. Jiems pavyko nugabenti į miestelį mamą ir du vyresniuosius brolius. Hinka įsitikinusi, kad vokiečiai juos nužudė.

Tėvas, likęs brolis ir ji nuėjo giliai į mišką, išsikasė sau duobę ir gyveno joje ištisus metus, maitindamiesi uogomis ir išmaldomis, pastarąsias rinkdavo naktimis aplinkiniuose kaimuose. Netrukus tėvą susekė ir nužudė mažosios Hinkos ir jos brolio akyse. Vaikai liko duobėją vieni… O aplink tik miškas ir pelkės…

Mergaitės iš Belostoko pasakojimas

Dešimtmetės Doros Šifrinos prisiminimai užrašyti kruopščiu raštu sąsiuvinyje. Ji rašo: ”Name, kur mes gyvenome, mano akyse sušaudė apie 20 vyrų. Tai išvydusi, aš pagriebiau jaunesniąją sesutę ir brolį ir išlėkiau pas dėdę, kuris gyveno netoliese. Motinų riksmas ir kūdikių verkimas buvo siaubingi. Visas mūsų namas ir viskas, ką mes turėjome, sudegė. Laikinai apsigyvenome pas dėdę. Labai daug žydų nužudė, tik mūsų ir kaimynų kiemuose jie nužudė 75 žmones.16000 išvežė “darbui”, pasakė, kad paleis, bet visus nužudė ir sudegino… Kada visur degė namai ir pradėjo degti sinagoga, barbarai-vokiečiai pagriebdavo vyrus, moteris, vaikus ir senius ir gyvus metė juos į sinagogą”. Nepavyko išsigelbėti ir Doros tėvams. Jie buvo nužudyti jai matant. Dešimtmetė tai prisimena. Ji nepamirš to niekada.

Iš 16-mečio moksleivio Romano Kravčenko dienoraščio (Kremeneco m., 1942 m.)

Rugpjūčio 11.

Paskutinis antižydiškas aktas mūsų mieste ėjo į pabaigą.

Rašau apie vakarykščius įvykius šiandien. Vakar negalėjau, neturėjau jiegų. Per praėjusią dieną buvo sušaudyta apie 5000 žmonių. Už mūsų miesto yra vieno kilometro

ilgio apkasas – ten buvo vykdoma egzekucija. Žydų išvežimas į getą prasidėjo apie 3 valandą ir tęsėsi iki vėlyvos nakties. Baisus vaizdas! Geto vartai buvo plačiai atverti, ir už jų stovėjo pasmerktųjų eilė, po 2 eilėje. Privažiuoja automobilis, eilė tyliai juda, pirmos poros atsigula ant sunkvežimio dugno, sekantys – ant jų, taip keliomis eilėmis. Visiška tyla, nei kalbų, nei riksmo, nei ašarų. Girti policininkai skubina vėluojančius ir “tvarko” gulinčius sunkvežimyje. Sunkvežimis nuvažiuoja, spaudžia akceleratoriaus pedalą ir lekia į užmiestį, jis prasilenkia su tokiais pat sunkvežimiais, pripildytais drabužių. Viršuje stovi laimingas policajus ir šildosi moteriškų skiečių. Neveltui jis atrodo laimingas: jo kišenės pilnos laikrodžių, o kiek kostiumų ir kailinių jis paliko pakeliui savo slėptuvėje, be to jis jau išgėrė ne mažiau litro. Sunkvežimis lekia į užmiestį. Keturi policijai stovi kampuose ir dažnai keikiasi, bei muša gulinčiųjų nugaras. Bet štai jis atvažiavo. Sunkvežimis sustojo, pasmerktieji išlipa, čia pat nusirengia – ir vyrai, ir moteris, ir juda po vieną prie griovio. Griovys pripildytas žmonių kūnais, perbarstytais chloru. Ant pylimo sėdi iki juosmens nusirengę vokiečiai, rankose pistoletai. Žmonės įeina į griovį, atsigula ant lavonų, pasigirsta šūviai. Baigta. Sekantys!

Nežinau, ką gali jausti žmogus savo paskutinę minutę, ir nenoriu galvoti – galima išprotėti. Buvo tokių, kurie bandė priešintis: nenorėjo nusirenginėti, nenorėjo įeiti į griovį. Su tokiais baigdavo vietoje ir numesdavo į duobę. Štai duobė pilna, policajus užberia ant jos žemės; eilė juda prie sekančios, vietos liks visiems. Štai vienas, jau nuogai išsirengęs, nubėga lauku. Vokiečiai šaiposi, sekgami jį. Štai jis nubėgo 200 metrų. Tada abu ramiai prisitaiko, pradeda šaudyti. Po kelių minučių jį numeta į duobę. Matė žmogų, kuris, einant link duobės, kramtė duoną. Policajai visą laiką geria ir visiškai praranda žmogiškumą. Vokiečiams to daryti nereikia – jiems čia ne pirmas kartas. Jie užmėtydavo gyvus žmones granatomis, jie matė, kaip žemė virpėjo ant judančių kūnų – jei nekreipė į tai dėmesio; jie sušaudydavo nesibaigiančias eiles žmonių, siūlė jiems pasirinkti vieną vaiką iš savo vaikų ir pasipiktindavo, kada tie nelaimingieji atsisakydavo dirbti, prašydami, kad juos sušaudytu kartu su šeimomis.

Tie 1500 žmonių, kuriuos išvežė užvakar, taip pat sušaudė. Sušaudė už tai, kad jie išdrįso kelti sąlygas.

Rugpjūčio 19.

Šiandien vežė F. Aš negaliu apsakyti savo jausmu, bet labai sunku, gėda. Vienintelė mergaitė, su kuria buvau nuo pradžios iki galo visiškai atviras, kaip malonu turėti draugą, kuris tave supranta ir sutinka su tavimi. Ji buvo gera ir narsi mergaitė. Ji važiavo stovėdama, su išdidžiai pakelta galva, tai buvo prieš pusvalandį, 6.35, 1942 metų rugpjūčio 19, – aš įsitikinęs, kad ir mirdama ji nenuleis galvos. F., žinok, aš prisimenu tave ir nepamiršiu ir, galbūt, kada nors atkeršysiu! Mano pirmoji meilė, palikusi po savęs malonius prisiminimus. Tai buvo mano idealas, ir vargu ar rasiu kitą tokią. Paskutinis sveikinimas nuo Romkos!

Rugpjūčio 21.

Rašau jau lovoje, todėl rašysiu trumpai. Vakar sušaudė visus žydus, surinktus kalėjimuose. Aš manau, ten buvo 700-800 žmonių. Tada, vakar, žuvo F. Šiandien pasigirdo tik keli pavieniai šūviai. Aš nuėjau prie upės. Kelias eina pro tas apkasas, kuriuose užkasta dauguma žydų. Šita vieta dabar panaši į lygią, baltą aikštę, baltą todėl, kad ten yra klaidos. Eina karštos dienos, lavonai pūva, kvepia, paviršiuje pasirodo kojos, rankos, kurias šunys išnešioja po apylinkes. Kvapas puskilometrio spinduliu aplink siaubingas.

Rugsėjo 18.

Gete tęsiasi organizuoti apiplėšimai. Bobos su maišais budi prie jo kiaurą dieną, o tuo labiau – naktį. Kas per žmonės! Koks heroizmas. Juos šaudo, gaudo, muša, bet jų tai neveikia. Ten, kur kvepia pasipelnyjimu, juos nesulaikys jokios kliūtys. Į getą atvažiuoja vyriškiai iš įvairių kaimų, ir retas iš jų dabar vaikšto be laikrodžio. Šiandien neturiu nuotaikos, todėl baigiu.

Spalio 26.

Šiandien darbininkams buvo atidarytos “makulatūros”, t.y. nužudytų žydų drabužių, išpardavimas. Ir yra žmonių, kurie gali tai pirkti! Ir net daug: eilėje stovėjo. Todėl šiandien nebuvo darbo fabrike – visi stovėjo eilėje.
Vaikai, po eksperimentų.

Anna Frank

Vienintelis vardas, kuris tapo plačiai žinomu kaip pasipriešinimo nacizmui simbolis, buvo ne kario ir ne mokslininko, o jaunos merginos. Kada į valdžią atėjo Hitleris, Annos Frank šeima išvažiavo iš Vokietijos į Olandiją, bet ir ji po antrojo pasaulinio karo pradžios atsidūrė nacistų valdžioje. Annos tėvas virš parduotuvės, kurioje dirbo, padarė slėptuvę, čia Frankų šeima gyveno su dar viena žydų šeima, ir abi šeimos buvo saugomos draugų-krikščionių. Taip jie gyveno dvejus metus. Negalėdama tiesiog vaikščioti, kad jos neišgirstų dirbantys apačioje žmonės, Anna rašė dienoraštį, kuriame išdėstydavo savo mintis ir jausmus; ji taip pat rašė apsakymus ir net parašė romaną. Romanas – tai naujas atradimas, po tėvo mirties ir arhyvų nagrinėjimų. Dienoraštyje yra tokie žodžiai:”tai tikras stebuklas, kad aš neatsisakiau savo idealų, todėl kad jie atrodo absurdiškais ir neįgyvendinamais. Ir vis dėl to, aš juos saugau, todėl, kad nežiūrint į viską, aš tikiu, kad širdies gilumoje žmonės geri”. Po savaitės, jų slėptuvė buvo surasta. Šeimą nusiuntė į koncentracijos stovyklą Bargen-Balzen, kur Anna žuvo. Po karo jos dienoraštį surado ir išspausdino. Jis išverstas beveik į visas pasaulio kalbas. Indaizmas ir žydų istorija propaguoja laisvę, garbę, viltį ir gyvenimą po bet kuriuo blogio. Diktatoriai negali leisti panašių idealų egzistavimo, bet žydų dvasia nenugalima.

Rašykite komentarą

-->