Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Henrikas Radauskas

Autorius: Eugenija

Henrikas Radauskas (1910-1970)

POEZIJA

Studijuodamas 1930-1934 m. Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, domėjosi rusų akmeizmo, konstruktyvizmo, formalizmo teorijomis. Literatų sambūriuose šaipėsi iš lietuviškų eilių sentimentalumo. Tikroji poezija, jo supratimu, neturi tautinių ribų – ji gyvena pakilusi virš esamos realybės pagal savo pačios vidinius dėsnius. 1936-1937 m. H.Radauskas – Klaipėdos radiofono pranešėjas lietuvių ir vokiečių kalbomis. Vėliau redagavo Švietimo ministerijos ir Valstybinės leidyklos leidžiamas knygas. Palikęs Kaune turtingą biblioteką (ją perėmė A.Churginas), 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Po 5 m. persikėlė į JAV, dirbo įvairius darbus. Nuo 1959 m. dirbo Vašingtone Kongreso bibliotekoje. Baroko muzika, impresionistų tapyba, antikos mitai buvo jo artimiausia „kultūrinė aplinka”.

Henrikas Radauskas ilgą laiką gyveno ir kūrė toli nuo gimtinės, JAV. Ten jis užbaigė savo gyvenimo ir kūrybos kelią. Šio prieštaringo poeto lyrika nusipelno mūsų dėmesio kaip savitas XX a. lietuvių poezijos reiškinys.

Debiutavęs 1935 m. eilėraščių rinkiniu „Fontanas“, H. Radauskas literatūriniuose sluoksniuose įgijo talentingo, bet hermetiško, linkusio į estetizmą, dienos aktualijoms svetimo poeto vardą. Kūrybinę veiklą jis pradėjo sambūryje, kuris savo neoromantikų vardą, tačiau populiarumu tada dar neprilygo kitiems žymiausiems šios krypties poetams. Tas poeto kūrybos tarpsnis susilaukė aptarimo ir įvertinimo akademinėje „Lietuvos literatūros istorijoje“, „Lietuvių literatūros istorijoje“ rusų kalba, specialiose poezijos studijose. Tyrinėtojai konstatavo ironišką poeto žvilgsnį į pasaulį, estetizuotą tikrovės suvokimą, konkrečius daiktus ir reiškinius paverčiantį vidinių būsenų ar uždarų sąmonės pulsavimų ženklais, poetinės formos meistriškumą.

Antrajam pasauliniam karui baigiantis, H. Radauskas atsidūrė emigracijoje. Šiuo keliu jį pastūmėjo sąsajos su buržuazine Vakarų kultūra, jo individualistinė pasaulėžiūra ir estetizmas. Poeto skelbtas apolitiškumas, kaip rašė išeivijos literatūros žinovas V. Kazakevičius, emigracijoje jam „nesukliudė tarnauti ir antitarybinės politikos reikalams, pasireikšti spaudoje demagogiškais straipsniais prieš tarybinę literatūrą“. Kita vertus, H. Radauskas mažai tesikišo į visą „lagerinį jomarką“, politinį emigrantų „veikėjų“ šurmulį, nors faktiškai sąlyčio su antitarybine „vaduotojų“ veikla jam nepavyko išvengti. Poezijoje jis šalinosi politikavimo ir apskritai aktualių socialinių motyvų.

Emigracijoje H. Radauskas ne tik atitrūko nuo gimtinės, kuriančios naują socialinę santvarką, bet ir nuo įprasto literatūrinio gyvenimo, kultūrinės aplinkos, ilgesnį laiką neturėjo kūrybiniam darbui palankesnių sąlygų. Tačiau kaip tik šiuo laikotarpiu galutinai subrendo jo talentas, dar labiau ištobulėjo poetinis meistriškumas. Šitai rodė jo poezijos knygos „Strėlė danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955) ir rinktinė „Eilėraščiai“ (1965), kurioje buvo ir naujų eilėraščių skyrius „Žaibai ir vėjai“- faktiškai ketvirtoji lyrikos knyga. 1978 m. išleistas pomirtinis jo paskutiniųjų kūrinių rinkinys „Eilėraščiai“ (1965-1970), kurį parūpino visų amerikiečių H. Radausko knygų leidėjas čikagiškis V. Saulius, poeto autorinių teisių paveldėtojas. Visos knygos išleistos nedideliais, dažniausiai 500 egzempliorių tiražais.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7

Rašykite komentarą

-->