Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Henrikas Radauskas

Autorius: Mantas

Atsižadėjęs politinio ir tautinio užsiangažavimo („Aš nestatau namų, aš nevedu tautos”), pasirinko meno autonomiškumą vieninteliu kūrybinės egzistencijos principu. Į poetinės kūrybos centrą iškėlė estetinio suvokimo ir konstravimo galią, pakeitęs lietuviško lyrizmo emocinį atvirumą skeptiško intelekto pozicija, širdingų išsiliejimų stichiją – racionalia architektonika, užuominų punktyrą – ryškiu vaizdo kontūru.

Studijuodamas 1930-1934 m. Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, Radauskas domėjosi rusų akmeizmo, konstruktyvizmo, formalizmo teorijomis, pamėgo O.Mandelštamo, B.Pasternako, I.Babelio kūrybą. Literatų sambūriuose šaipėsi iš lietuviškų eilių sentimentalumo, naivios „žaliojo sodžiaus” adoracijos ir padrikos formos, nes jau praėjo laikas, kai „visokeriopa formos anarchija buvo madoj”. Tikroji poezija, jo supratimu, neturi tautinių ribų – ji gyvena pakilusi virš esamos realybės pagal savo pačios vidinius dėsnius. 1936-1937 m. Radauskas – Klaipėdos radiofono pranešėjas lietuvių ir vokiečių kalbomis. Vėliau redagavo Švietimo ministerijos ir Valstybinės leidyklos leidžiamas knygas. Palikęs Kaune turtingą biblioteką (ją perėmė A.Churginas), 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Po penkerių metų persikėlė į JAV, lankstė metalinius vamzdžius vienoje Čikagos gamykloje, nuo 1959 m. dirbo Vašingtone Kongreso bibliotekoje. Baroko muzika, impresionistų tapyba, antikos mitai, P.Verlaine’o, S.Mallarme, R.M. Rilkės poezija buvo jo artimiausia „kultūrinė aplinka”. „Menai jam buvo absoliutus pasaulio centras, vienintelė asmeninė obsesija ir kone vienintelis vertas konversacijos objektas” – liudija A.Nyka- Niliūnas, artimas bičiulis.

Jau pirmajame rinkinyje Fontanas (1935) Radauskas išstūmė iš eilėraščio emocinę išpažintį, kaip reikalavo moderniosios lyrikos teoretikai (eilėraštis gimsta ne iš jausmų, o iš konstruojančio intelekto, pasak P. Valery). Poeto autobiografija ir dvasinė istorija liko anapus kūrinio, neįsismelkdama jokia intymia detale. Psichologinė asmenybės patirtis ir kūrybos aktas Radauskui – skirtingi dalykai, o neoromantikams daugmaž sutapo, todėl „Fontano” autorius jiems pasirodė „grynas poezijos formalistas” („Jis ne tiek širdimi kalba, kiek dailina eilėraščius plunksna…” rašė A.Miškinis). Radauskas projektavo eilėraštį kaip poetinę konstrukciją, kuri žavėtų tiesiog savo tiksliu ir švariu brėžiniu, netikėtais plokštumų susivartymais ir viso tūrio skaidrumu, nepajungtu jokioms išganingoms tiesoms („Fontano” leksikoje visiškai nėra politinių ir socialinių kategorijų).

Ginčydamasis su neoromantinės lyrikos tautinio idealizmo ir atviro jausmingumo nuostatomis, Radauskas gamtinių įvaizdžių fondus, eilėraščio muzikalumą, sakinių ir strofų simetrijas formavo šitos lyrikos kontekste. „Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala, / Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu”, – rašė pirmutiniame knygos eilėraštyje, kartodamas būdingiausią J.Aisčio ir S.Nėries įvaizdį. Jis išlaikė pasaulio stebuklingumo pojūtį kaip psichologinį eilėraščio branduolį. „Danguj apalpę žvaigždės guli. / Naktis betikslė ir šviesi. / O senas, virpantis mėnuli, / O begalinis liūdesy!” Jis matė gamtos detales per „grožio kristalą”, kuris viską transformuoja į poetiškumo lytis. Jo eilėraščiuose „kriaušė supas kaip auksinis varpas”, „piemenys liūdnam miške dainuoja”, „pravirksta rasos, kad reikės nudžiūt”, „naktis kaip ašara šviesi”. Grožio momentas tampa būties viršūne, kuri atsiveria kaip prislopinta ekstazė. „Aš žvaigždę krentančią kaip vaiką pakeliu / Beribėse platybėse”. Tai eilėraščio kulminacija – jos link slenka lanksčios vaizdų spiralės, fonetinių sąskambių girliandos, sinkopio ritmai ir heiniškai sekama išgyvenimo istorija. Radausko eilėraštis turi ryškią kilimo aukštyn trajektoriją ir išlaiko vientisą judėjimą, kurį pabrėžia rafinuoti pakartojimai, pamėgti dainiškoje neoromantikų lyrikoje.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->