Studijoms.lt

Referatai, konspektai

HARE KRIŠNA

Autorius: Elena

HARE KRIŠNA


Vilniaus, Kauno ir kitų Lietuvos miestų gatvėse kartais matome būrelius žmonių su muzikos instrumentais, vilkinčius neįprastais oranžiniais ir baltais rūbais. Jie yra Krišnos sąmonės religinės bendruomenės nariai, dar vadinami krišnaitais. Pritardami muzikos instrumentais – mridangomis ir cimbolais – jie gieda “Hare Krišna, Hare Krišna…”, tikėdami, kad tai geriausias būdas apsivalyti nuo daugelio negerovių ir susijungti su aukščiausia būtybe – Dievu bei prašo malonės jam tarnauti.

Krišnos sąmonės religijos ištakos yra Indijoje. Religinis centras ir šventa vieta – netoli Kalkutos, Mayapūros mieste. Toje vietoje pagal šventraštį 1486 metais į žemę Viešpats Sri Krišna Caitanya Mahaprabhu, – pats Krišna.

Tarptautine Krišnos sąmonės sąjunga įkūrė 1966 metais Niujorke A.C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada. Išeidamas šios organizacijos įkūrėjas paliko pasekėjų dvasinę tarybą.

Krišnos sąmonės religinės bendruomenės yra visuose žemynuose, manoma, kad iš viso pasaulyje jų kelios dešimtys milijonų. Šios religinės organizacijos veikla yra labai plati ir sudėtinga. Vienas iš jos uždavinių yra aiškinti visoms tautoms senovės Vedų raštus ir Viešpaties Caitanyos filosofiją. Kitas labai svarbus veiklos baras yra meilės Dievui ir vieno Dievo, kaip asmenybės, sampratos skleidimas.

Krišnos sąmonės religinė organizacija daug dėmesio ir lėšų skiria filosofinių veikalų ir Šrilos Prabhupados knygų bei religinių komentarų vertimams į visas pasaulio kalbas. Leidžiamos literatūros turinys ir tikslas – skiepyti žmonėms dvasinio gyvenimo būtinumą ir reikalingumą, nepriklausomai nuo to, ar jie yra prisijungę ar neprisijungę prie Hare Krišna religinio judėjimo.

Religinėje bendruomenėje žmonės mokomi paklusti aukščiausiam Valdovui, moksliškai Jį pažinti ir pasiruošti Jam tarnauti. Krišnos sąmonės religinis mokymas aiškina, kad geras šalies pilietis yra tas, kuris vykdo teisėtos krašto valdžios įstatymus. Analogiškai kiekvienas pilietis privalo griežtai laikytis Dievo įstatymų.

Bendruomenės nariu gali būti kiekvienas žmogus, kuris kasdien šešiolika kartų perčiupinėja 108 karoliukų vėrinį kartodamas “Hare Krišna” mahamantrą ir laikosi pagrindinių principų: nevalgo mėsos, žuvies ir kiaušinių; nevartoja alkoholio, narkotikų, nerūko, negeria kavos ir arbatos; nežaidžia ezartinių lošimų; atsisako nevedybinių lytinių santikių.

Religinės bendruomenės narys pasišvęsdamas Dievo tarnybai, nusiskuta galvą, tik pakaušyje palieka plaukų pinutę – ciką. Cika reikalinga tam, kad Dievas, pamatęs savo garbintoją skęstantį gimimų-mirimų jūroje, paėmęs už jos, galėtų jį išgelbėti.

Krišnos sąmonės šventraščiai ir filosofiniai veikalai yra parašyti sanskrito kalba daugiau kaip prieš penkis tūkstančius metų.

Krišnos sąmonės šventraščiai aiškina, kad materialus gyvenimas – fizinė kančia. Mirtis yra nemirtingos sielos perėjimas iš vieno gyvūno į kitą, bet jau skirtingos rūšies. Todėl siela, perėjusi 8 400 000 skirtingų Dievo tvarinių rūšis, vėl susijungia su žmogaus kūnu, skirtu grįžti namo – atgal pas Dievą.

Pirmieji Krišnos sąmonės religinio mokymo pasekėjai Lietuvoje atsirado 1980 metais Kaune ir Vilniuje. Tačiau dėl visuotinio visų konfesijų tikinčiųjų persekiojimo ši religinė bendruomenė ilgai veikė pogrindyje. 1989 metais pirmoji Krišnos sąmonės religinė bendruomenė mūsų krašte buvo įregistruota Vilniuje nedidelio entuziastų būrelio

aktyvios veiklos dėka.

Lietuvos Krišnos sąmonės išpažinėjai kartu yra ir tarptautinės organizacijos nariai, jie privalo laikytis visų nurodymų ir instrukcijų. Atsakingas už Lietuvos Krišnos sąmonės bendruomenės dvasinę veiklą yra vadovas – sekretorius Šrila Niranjana Svamis Mahoraja, nuolat gyvenantis JAV ir Indijoje.

Lietuvije 45 Krišnos sąmonės religinės bendruomenės nariai turi pirmąją iniciaciją, iš jų yra 14 brahmanų. Antro laipsnio dvasininkų-svamių, kurie gali būti dvasiniais mokytojais(guru), Lietuvoje nėra.

Krišnaizmas yra labiausiai žinomas rytietiškos kilmės religinis judėjimas, kuris veikia vakarietiškoje kultūrinėje aplinkoje. Iš kitų į Vakarus importuotų rytietiškų judėjimų jis išsiskiria glaudžiomis sąsajomis su daugiaamže induistine tradicija bei tuo, kad krišnaistai neapsiriboja privačiomis religinėmis praktikomis, bet taip pat kultivuoja ir tam tikrą specifinę viešą subkultūrą. Krišnaistai išsiskiria ryškia apranga, tik jiems būdinga šukuosena, savita mityba, o visuomenės dėmesį labiausiai traukia spalvingos eisenos, kurių metu viešai garbinamas Krišna. Taip pat ne vienam teko sutikti romiai besišypsančių jaunuolių, kurie siūlo pasivaišinti specifiniais saldėsiais bei kartu bando įtikinti pirkti Krišnos sąmonės judėjimo knygų, paprastai labai spalvingų.

Judėjimo įkūrėjas ir didžiausias autoritetas Bhaktivedanta Swami Srila Prabhupada gimė 1896 metais Kalkutoje (Indija). Jis nuo mažens stipriais saitais buvo susijęs su vietos religine tradicija, todėl mokytojas Prabhupadą paskatinto Vedų (induizmo šventraščių) išmintį perteikti anglų kalba. Išvertęs, jo manymu, svarbiausias Vedų vietas, Prabhupada 1965-aisiais išvyko į JAV. Jau po metų jam pavyko įkurti Tarptautinę Krišnos sąmonės bendruomenę, kurios idėjos ypač viliojo „hipių“ kartos jaunimą. Kai į judėjimą įsitraukė tokie jaunimo dievaičiai kaip George’as Harrisonas iš The Beatles, grupės Grateful Dead nariai, kultinis poetas Allenas Ginsbergas, Krišnos sąmonės judėjimas tapo plačiai žinomas.

Prabhupada mirė 1977 metais. Tada daugelyje pasaulio kraštų jau buvo įkurti šio judėjimo filialai ir suformuota gana stabili organizacinė struktūra. Įvairiais skaičiavimais, judėjimas turi nuo 200 tūkst. iki 1 mln. narių 75 pasaulio valstybėse, neskaičiuojant Indijos vaišnavų.

Prabhupados tekstas „Bhagavat-Gita, kokia ji yra“ ir to paties autoriaus parengtos „Šrimad-Bhagavatam“, „Šri-Išopanisad“ bei kitos knygos judėjime laikomos autoritetingiausiomis. Krišnaistai savo įkūrėją pripažįsta vieninteliu šio laikmečio induizmo interpretatoriumi. Todėl minėtos knygos yra visų pirma gerbiamos kaip autoriniai judėjimo įkūrėjo darbai, įpareigojantys pasekėjus į juos atsižvelgti, kai kalbama apie religinius klausimus. Leidiniai sudaryti vienu principu – kiekviename skyriuje pirmiausia pateikiama nedidelė induistų šventraščio teksto ištrauka sanskrito kalba, toliau – teksto transliteracija, Prabhupados atliktas pažodinis bei literatūrinis vertimas ir išsamūs komentarai.

Krišnos sąmonės judėjimo teologija kyla iš vaišnavų tradicijos induizme, kuri susiformavo XI–XII a. Judėjimo įkūrėjas Prabhupada interpretuojamas kaip guru-parampara (dvasinių meistrų) dinastijos tęsėjas, kildinamas iš Sri Caitanya (1485–1533), kuris savo ruožtu suvokiamas kaip Krišnos inkarnacija. Vaišnavų tradicija induizme išsiskiria personalistinio Dievo samprata. Judėjimo doktrina kalba apie Absoliutų (Aukščiausiąjį) Dievo Asmenį, kuris tapatinamas su Krišna. Tai skiriasi nuo tradicinių induizmo sistemų, kur Krišna tėra vienas Aukščiausios Dievybės aspektų. Krišnos sąmonės judėjime būtent Krišna simbolizuoja pirmapradį Dievo Asmenį, iš kurio kyla visa, kas egzistuoja.

Pasak krišnaistų, Visatos kūrimas yra iš esmės įvairių energijų, kurių šaltinis ir valdovas yra Krišna, žaismas. Žemesniosios energijos yra materialioji tikrovė, kuri nėra gryna iliuzija. Tačiau ši tikrovė yra nesavarankiška, kiekviename materialiame objekte glūdi Krišna, jo egzistencijos ir gyvybingumo šaltinis. Iliuzija gimsta tada, kai dvasinė būtybė (žmogiškasis asmuo) „įklimpsta“ į šitą materialiąją tikrovę, suteikia jai reikšmę, kurios ji neturi, ir papuola į veiksmo ir atoveiksmio (karmos) dėsnio veikimą (šio dėsnio valdomi žmonės, save tapatinantys tik su šiapusine tikrove, vadinami „karmiais“). Taip, suteikus reikšmę materialiai tikrovei, sąmonė pajungiama kokiam nors gyvuliškam ar net „augališkam“ principui, ir dvasia papuola į ilgą atgimimų ir persikūnijimų ratą, iš kurio turi galimybę ištrūkti tik vėl atgimdama žmogumi. Pagrindinis nurodymas – kiekvienas turi atsiduoti Krišnai, susilieti su šios dievybės sąmone. Atsidavęs Krišnai asmuo tampa tyru bhakta, kuriuo rūpinasi pats Krišna. Bhakta – tai siela, kuri visiems laikams atsidavė Viešpačiui.

Bhakta praktikuoja bhakti-yoga. Iš esmės šios jogos uždavinys – proto galia kontroliuoti jusles. Krišnaistų įsitikinimu, proto ir juslių aktyvumo užgniaužti neįmanoma, bet galima jas išgryninti, pertvarkius sąmonę. Nereikia kovoti su juslėmis, reikia jas pajungti. Kelias į tokį pajungimą veda per keturių praktikų atsisakymą.

Pirmiausia bhakta turėtų būti labai dėmesingas maistui. Krišnaistai yra laktovegetarai, tai yra jie nevalgo mėsos, žuvies, kiaušinių ir jų produktų, bet mielai vartoja visus pieno produktus. Apskritai Krišnos sąmonės judėjimas pasaulyje dažnai vadinamas „virtuvės religija“, įvertinant nepaprastai turtingą indišką virtuvės tradiciją. Krišnaistai taip pat visiškai nevartoja intoksikantų. Jie atsisako net tabako, kavos ar juodos arbatos. Jie nežaidžia azartinių žaidimų bei laikosi griežtos seksualinės tvarkos. Lytinis gyvenimas, pasak krišnaistų, turi būti skirtas išskirtinai pradėti vaikams. Draudžiami tokie lytiniai santykiai, kurių tikslas yra tik malonumas. Negalima lytiškai santykiauti ne su savo sutuoktiniu, taip pat naudoti įvairias kontraceptines priemones. Ir abortai įvardijami kaip vienas didžiausių nusižengimų.

Didelis dėmesys religiniame judėjime skirtas mantroms, savotiškam giedojimui ar garso vibravimui, kuris skirtas išlaisvinti sąmonę. Pati mantra labai paprasta:

Hare Krishna Hare Krishna

Krishna Krishna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare.

Hare yra kreipinys, Rama – viską džiuginantis, Krishna – visų patraukliausias. Krišnaistų tvirtinimu, mantros leidžia sąmonei pakilti į prigimtinį, švarų lygmenį.

Rašykite komentarą

-->