Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Hansas Kristianas Andersenas – Europos rašytojas

Autorius: Eimantas

Hansas Kristianas Andersenas, kaip rašytojas, buvo glaudžiai susijęs su savo šalies, Danijos, literatūra, bet laikui bėgant vis labiau ir su Europos tradicija. Ypač daug jam reiškė vokiečių ir anglų literatūra. Jis buvo energingas skaitytojas, keliavo daugiau nei kuris kitas Europos rašytojas.
Būdamas vienuolikos metų, nesubrendęs berniukas pasiskolino V. Šekspyro pjesių tomą, nors ir blogai išverstą. Perskaitęs ”Karalių Lyrą” ir ”Makbetą”, pradėjo rašyti savo pjesę, kur tarp kitų veikėjų yra ir karalius bei princesė. Tikėdamas, kad karališkoji šeima kalba daugeliu kalbų, jis sukūrė ”daugiakalbę” kalbą – princesė sveikino savo tėvą vokiečių, prancūzų, anglų ir danų kalbų mišiniu: ”Guten Morgen, mon pere! Har De godt sleeping!”

Palikus Odensę ir atvykus į Kopenhagą, didelį įspūdį jam padarė V. Skoto novelės. Pirmoji knyga, pavadinta ”Naudingos pastabos”, pasirašyta pseudonimu Viljamas Kristianas Valteris, pasisekimo neturėjo. H. K. Andersenas savo pseudonimą aiškina šitaip: ”Myliu Viljamą Šekspyrą ir Valterį Skotą ir, žinoma, save patį, taigi paėmiau savo vardą ir tuos du ir sukūriau pseudonimą Viljamas Kristianas Valteris”.
Kai laivyno karininkas pakvietė dvylikametį Hansą apsistoti pas jį Kopenhagoje ir davė naują savo paties verstą Šekspyro pjesių tomą, Andersenas buvo patenkintas, o kai perskaitė V. Šekspyro biografiją, visiškai atpažino save. Perskaitęs Bairono biografiją, dienoraštyje įrašė, kad Baironas ”buvo visai kaip aš. . . mano siela ambicinga kaip ir jo, laiminga, kai ja žavisi visi”.
H. K. Andersenas rašė, kad niekas nepavergė jo taip kaip Valteris Skotas. Kartą vaikščiodamas Kopenhagos gatvėmis, neturtingas, vienišas ir apleistas, jis atidavė kelias turėtas monetas, kad gautų iš bibliotekos parsinešti V. Skoto novelę, ir tai privertė pamiršti ir šaltį, ir alkį. Jam taip pat labai patiko ir Čarlzas Dikensas: ”Kai skaitydavau jo knygas, galvodavau, ką esu patyręs, kad galėčiau išreikšti”.
Pirmoji knyga, išspausdinta jo paties vardu, buvo garsi, fantastiška, jaunatviška arabeska, pavadinta ”Kelionė pėsčiomis”. Įtakos jos stiliui turėjo vokiečių rašytojo E. T. A. Hofmano, kito jo dievuko, kūryba.
1831 m. Andersenas išvyko į savo pirmąją kelionę po užsienį, į Harco kalnus Vokietijoje. Jam taip pat pasisekė susitikti su kai kuriais vokiečių rašytojais. Drezdene jis aplankė poetą J. L. Tuką. Sugrįžęs į Daniją parašė knygą apie savo keliones, poezijos ir prozos derinį, aiškiai įtakotą H. Heinės ”Reisebilder”.
1832 m. 27-erių metų H. K. Andersenas buvo pripažintas kaip jaunas, daug žadantis poetas, gavo karališkąją stipendiją, kuri leido jam praleisti 15 mėnesių užsienyje. Per Vokietiją jis atvyko į Paryžių, kur didelį įspūdį paliko Versalio Napoleono apartamentai, nes Napoleonas buvo jo tėvo ir, žinoma, jo paties autoritetas. Paryžiuje jis susitiko su dviem rašytojais: Heinrichu Heine ir Viktoru Hugo.
Iš Prancūzijos jis vyko į Šveicariją, šalį, kurią aplankys dar daug kartų, ir tęsė kelionę į Italiją, kuriai jautė didžiulę meilę. Iš Milano draugui į Daniją rašė: ”Prancūzija ir Vokietija nedaug ko verta! Ne, už Alpių yra Rojaus sodas su marmuriniais dievais, muzika ir dieviškai giedru dangumi”.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Rašykite komentarą

-->