Studijoms.lt

Referatai, konspektai

H. Radauskas “Rytas geležinkelio stoty”analizė

Autorius: Algimantas

H. Radauskas “Rytas geležinkelio stoty”

Analizė


H. Radauskas – XX a. Poetas be galo savitas lietuvių išeivijos poetas. Jis visuomet stengėsi išsiskirti iš kitų, jo kūryba savita, originali, nekopijuojanti kitų poetu.

Sunku H. Radausko kūrybą priskirti vienai lietarūros srovei. Tai atskira srovė – įvairių srovių samplaika. Neišimtis ir eilėraštis “Rytas geležinkelio stoty”. Šis eilėraštis yra iš Radausko eilių rinkinio “Fontanas” išleisto 1935 metais.

Eilėrašti sudarytas iš keturių strofų, kiekviena stofa – iš keturių eilučių. Eilėdara kalsikinė – silabotoninė, būdinga H. Radausko kūrybai.

Eilėraščio pavadinimas “Rytas geležinkelio stoty” suteikia daug informacijos. Jame įvardytas veiksmo laikas(rytas), vieta bei edvė (geležinkelio stotis). Pačiame eilėraštyje erdvė – kintanti. Mat geležinkelio stotis yra erdvė apribota sienų, tačiau toliau skaitant ji keičiasi į atvirą erdvę, kur matyti brėkštantis rytas, gimstanti nauja diena, gamta(miškas). Trečiojoje strofoje vėl pereinama į uždarą erdvę, o ketvirtojoje – erdvė vėl atvira, matyti beržai, besipešantys žvirbliai, nesibaigiantys geležinkelio bėgiai.

Eilėraštyje gretinai “nepoetiški” ir poetiški motyvai. “Nepoetiškais” galima eilėraštyje aprašomą geležinkelį, traukinius, bėgius, telegrafą(“Morzė mirksi spindinčiu variu”). Šie “nepoetiški” motyvai vyraua pirmojoje ir trečiojoje strofose, o šalia jų (antrojoje ir ketvitojoje strofose) atrandame poetiškų gamtos motyvų: “dangus ir miškas, ir…. gimsta čia” , “pravirsta rasos”, “tarp žalių beržų”, “du žvirbliai pešasi”. Šie motyvai sugretinami pirmojoje ir ketvirtojoje strofose(eilėraščio pradžia ir pabaiga). Šis modernaus ir tradicinio

pasaulio gretinimas eilėraštyje, atskleidžia tai, jog vis tik viskas yra vientisa, pasaulis nėra dalinamas į žmogaus ir gamtos kūrinius, tai visumas, nors iš išorės atrodanti tokia skirtinga, ir nesugretinama.

Vis tik eilėraštyje “pagrindinę vietą” užima gamtos motyvai. H. Radausko eilėms būdingas veiksmas, tad ir šiame eilėrašyje randame pasakojimo elementų, netgi galime išskirti veikėjus(kas nėra būdinga eilėraščiams) bei juos suskirstyti į pagrindinius ir šalutinius.

Taigi pagrindinis vėikėjas yra rytas. Nors tai abstraktus dalykas, tačiau eilėraštyje puikiai panaudota personifikacija “atrieda rytas traukiniais nerimstančiais” šį teiginį įrodo. Rytas tarsi asmuo atvyksta traukiniu. Jis tarsi prikelia pasaulį naujam gyvenimui, išbudina jį iš nebūties (“Iš nebuvimo, iš nakties iš nerimo/Išėmęs mėto tolius ir medžiu”). Taigi rytas yra būtis, o jo opozicija – nebūtis, kurią rytas naikina.

Ateinantis rytas yra neišvengiamas – jis atrieda “nerimstančiais traukiniais”, suteikdamas naują viltį , tačiau naikindamas senąją tvarką ir tuo kažką skaudindamas(“Pravirksta rasos, kad reikės nudžiūti”). Šalutinius veikėjus tai paveikia įvairiai. Rytas prikelia pasaulį, iš tamsos išnyra dangus, miškas ir peronas (“Dangus ir miškas, ir peronas gimsta čia”), nuotaika pakili, prasideda nauja diena, naujas gyvenimas, pateka saulė. Tačiau rasos lašelius saulė žudo (“Pajutę spindulius, į pievą beriamus/Pravirksta rasos, kad reikės nudžiūti”), o brėkštantis rytas žadina budėtoją iš romantiško sapno, kuriame jis bučiuoja sužadėtinę. Vadinasi rytas ne tik kuria, bet ir griauna.

Su kylančia saule prabunda ir gyvoji gamta – žvirbliai, kurie pešasi ant geležinkelio(“Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio/Dėl saujos saulės avižų”). Šie žvirbliai simbolizuoja kovą dėl gyvenimo, dėl “vietos po saule”.

Taigi rytas- naujos tvarkos, naujovių nešėjas, jis prikelia, kuria pasaulį, tačiau griauna senąją tvarką, kyr kažka buvo laimingas(budėtojas sapne), kur galėjo gyventi(rasos lašeliai, kurie išdžiūsta patekėjus saulei). Atsirandančios naujovės griauna kitų svajones, gyvenimus….

Kulminacinrė eilėraščio vieta – ketvirtoji strofa ir pirmosios dvi jos eilutės “Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą – /Raudoną dėmę tarp žalių beržų”. Naktis baigėsi, tarp beržų patekėjo saulė, raudona ryto saulė(“raudoną dėmę tarp žalių beržų”). Naujas gyvenimas prasidėjo, laikas prabusti ir gyventi toliau, kovoti dėl gyvenimo.

Perskaičiusi eilėraštį pirmąjį kartą nesupratau jo, nesuvokiau simbolių, metaforų, personifikacijų. Tačiau įsigilinusi, išanalizavusi, supratau, ką poetas norėjo pasakyti šipmis eilėmis : nėra būdo sugražinti to kas buvo, nes laikas nesustabdomas, jis bėga greitai, o mes privalome paklusti jam ir priimti jo teikiamas naujovas, o kartais pakovoti dėl geresnio gyvenimo.

Eilėraštis privertė mane susimąstyti.Kartais taip norisi sušukti “Sustok, akimirka žavinga!” , bet tuo mes nieko nepakeistume, esame bejėgiai kovoti su laiku, jo atnešamomis naujovėmis. Kartais tos naujovės sugriauna idilišką senovę, kartais gelbsti ir nevilties ir bejėgiškumo. Tad reikia džiaugtis laiko tekme, nes tik jos dėka gyvenimas eina ir atneša kažką naujo…..

Rašykite komentarą

-->