Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Gyvatės lietuvių mitologijoje

Autorius: Irutė

Aplinkybės

Daugelyje sakmių veiksmas vyksta jau mūsų laikais, t.y. naujuosiuose amžiuose. Tai galima spręsti iš sakmėse paminėtų jau šiuolaikiškų įrankių ar daiktų. Nors yra gan daug sakmių likusių iš senųjų laikų, kas mums primena kokie buvo anksčiau žmonės. Pats veiksmas vyksta žemėje, vidurinėje sferoje. Kaip ir pridera – erdvė labai plati. Jos ribų ne iš tolo nesimato. Veiksmas vyksta skirtingose vietose, retai kada pasikartoja, o jei jau kartojasi tai tipinės vietos, tokios kaip: miškai, laukai… Patys momentai kai susitinka žmogus su būtybe būna labai įvairūs, juos galima suskirstyti į tris grupes, pagal įvykius ir aplinkybes: nesavo noru – tai būtų tokie atsitikimai, kai visiškai netyčia užtinki gyvatę, pvz.: grėbiant lauką, uogaujant; savo noru – tokiais atvejais kai pats žmogus nori surasti tą gyvatę, dažniausiai tai būna, kai ieško gyvačių karaliaus; įvykus nelaimingam atsitikimui, tokiam kaip įkritus į duobę ir ten sutikus gyvatę. Žinoma, situacijų būna įvairiausių, o čia pateikta tik keletas iš daugelio.

Elgesys su mitine gamta

Tipiniu sakmių reiškinių jau yra tapęs geras elgesys, kurį visi palaiko. Taip nutinka ir sakmėse apie gyvatę ir žmogų. Visas elgesys, kuris atliekamas ne tik siekiant gyvatei gero, bet ir visiems aplinkiniams yra palaikomas. Bet visų svarbiausia yra laikytis duoto žodžio, kad ir koks jis bebūtų, gyvatė už gerą atsilygins, o už blogą – baus. Už gerus darbus gan dažnai yra apdovanojami kūrinių herojai. Nors visas šitas dalykas yra tiesiog moralės principai: geras darbas – gerai, blogas – aišku, jog blogai. Žmogus gauna bausmes už savanaudiškumą, žodžio nesilaikymą ir bandymą pakenkti kitiems.

Tikėta, kad gyvatės atsilygina gydančia, atgaivinančia žolele. Jei tokia žolelė padedama prie miegančio vaiko, jis visada bus laimingas. Spėjama, kad gyvatė buvo paleidžiama netoli kūdikio kaip jo gyvenimo teisėja, turinti nuspręsti, lemta jam gyventi ar mirti.

Mitinės būtybės paveikslas

Sakmėse gyvatės dažniausiai pasireiškia kaip gan ilgi ir stambūs ropliai. Neretai pasipuošusios įvairiomis spalvomis, lyg vaivorykštė. Kiekviena bendruomenė turi savo vadą, taip yra ir čia. Yra visų gyvačių vadas – karalius. Jis visada vaizduojamas su neapsakomom galiom ir grožiu pasižyminčia karūna, rečiau net ir su skeptru. Šie aksesuarai parodo jo galybė, sumanumą. Visa gyvačių karaliaus galia yra sutelkta į karūną. Netekęs jos – jis bejėgis, o gavęs ją – visagalis. Ši tema yra viena iš pagrindinių temų apie gyvatę ir žmogų, t.y. mėginimas pasisavinti – pavogti karūną. Baigčių būdavo įvairiausių. Buvo taip pat manoma kas pamatys gyvatės kojas, žinos visas žmonių mintis ir visus žemėje paslėptus lobius, bet to negalima daryti tyčia. Jei gyvatę užmesi ant skruzdėlyno, ji iškis kojeles, bet jas pamatęs žmogus apaks (įdomu tai, kad daugelis tautų aklumą sieja su išmintimi, pranašystėmis).

Gyvatės yra labai sumanūs ir ištvermingi gyvūnai. Jų budrumas yra specifinis jų bruožas, sugebėjimas įtikinti kuom nors.
Gyvačių vertė

Gyvybės ir jos atsinaujinimo simboliai (pameta seną odą – tarsi mirštą, vėliau užsiaugina kitą). Garbinti kaip laimės, sveikatos, gerovės, vaisingumo užtikrintojai. Kaip namų židinio dievybės, giminiuojasi su Laima ir Giltine. Gyvatės ir žalčiai laikyti namuose ar pirtyse ant šieno, maitinti pienu. Globojo namus, saugojo juos nuo gaisrų, perkūnijos, kitų nelaimių. Vėlesniuose tikėjimuose krikščionija laikė gyvatę ir žaltį – blogio simboliais.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->