Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Gyvatės ir žalčiai mitologijoje

Autorius: Sigitas

Gyvūnų kultas yra vienas iš ankstyviausių pirmykščių žmonių fantastinių vaizdinių, susiformavusių vėlyvojo paleolito laikais, kai žmonijos žinios apie gamtą ir gyvulių pasaulį buvo labai skurdžios. Žmonės buvo bejėgiai kovoti su gamta. Tai buvo pagrindas atsirasti religiniams vaizdiniams, mitams, kuriuose įvairius gamtos reiškinius pradėta supti fantastiniais vaizdiniais.

Lietuvių tikėjimai apie roplius glaudžiai susieti su magija ir mitologija, seniausia natūrfilosofija. Mitai laikomi fantastine senovės žmonių metafizika, savotiška žmonių išmintimi, filosofijos motina, pirmykšte poezija.

Senoviniai lietuvių, kaip ir kitų tautų, mitai apie driežus, žalčius, gyvates, slibinus iš dalies transformavosi į pramogines pasakas, liaudies puošybą, kurių progresyvi dalis įėjo į grožinę literatūrą ir profesionalųjį meną, choreografiją.

Lietuvių terminas “gyvatė” siejasi su gyvate, gyvybe, gyvastimi, gyvenimu.

Gyvačių ir jų atmainos – žalčių – kultas Lietuvoje dažnai minimas rašytiniuose šaltiniuose.

Žinių apie šventų žalčių bei gyvačių kultą pateikia autoriai : M.Daukša, M. Mažvydas, S. Rostovskis.

Roplių kultas iš žilos senovės žinomas ne tik lietuviams, bet ir daugeliu kitų pasaulio tautų.

ŽALČIŲ IR GYVAČIŲ VAIZDAVIMAS MENE

Akmens amžiuje, realistiškai piešiamų gyvūnų, ypač paukščių, gyvačių ir žalčių, apsčiai randama pavaizduotų jų kūno dalių. Gausiau esti stilizuotų žalčių ar gyvačių galvų, liemens dalių, uodegų.

Akmens amžiaus menas išlikęs tapyboje ant uolų bei urvuose, ant graviruoto akmens, kaulo, rago. Dviejų gyvačių graviūra ant kaulo iš Madleno kultūros laikotarpio rasta Montgandiere.

Gyvatės atvaizdas iš akmens amžiaus rastas ant kaulinės plokštelės Maltoje vaiko kape. Gorbunovo durpyne rasta medinė gyvatės figūra. Elnio salos kapinyne rastos 2 kaulinės gyvačių figūros moterų kapuose.

Tobulėjant gamybos būdui, ypač žemdirbystei ir gyvulininkystei, atsirado protėvių kultas. Proseniai visų pirma buvo vaizduojami kaip gyvūnai, labai dažnai- kaip gyvatės, žalčiai. Matriarchato laikais kaplinių žemdirbių pramotė moteris buvo gyvatė. Be to, buvo tikima, kad mirusio prosenio ar kito kolektyvo nario vėlė persikelianti į gyvūnus.

Žalčių ir gyvačių atvaizdų rasta įvairiose Lietuvos vietose.

R. Rimantienės tyrinėjimų duomenimis, pavaizduotų gyvačių ar žalčių rasta Lietuvos, o dar daugiau jų- kitų kraštų Narvos kultūros paminkluose.

Archeologinėje medžiagoje vaizduojamos gyvulių galvos iš tikrųjų yra žalčių ar gyvačių galvutės, nustatyti padeda etnografiniai duomenys, ypač liaudies dailė ir tautosaka, taip pat ir zoologijos mokslas. Žalčių galvos yra šiek tiek panašios į arklių galvas. Turbūt įžvalgus liaudies dailininkas tai pastebėjo ir tą panašumą pavaizdavo dailėje.

Žalčio galvos panašumą į arklio galvą tautosaka aiškina taip: “Išvarytų iš rojaus Adomo ir Ievos, sunkiai dirbančių žemę, pasigailėjo Dievas senelis. Jis paėmė žaltį, kuris liepė Ievai raškyti nuo užginto medžio vaisių, ir perpjovė jį pusiau. Iš vienos žalčio pusės padarė kumelį, o iš antros-kumelę. Ir dabar arklio galva panaši I žalčio galvą”.

Kitoje sakmėje kalbama, kad kai Dievas išvijo Adomą ir Ievą iš rojaus, jie turėjo sunkiai dirbti. Vieną sykį Adomas su Ieva traukia akėčias, o ant tų akėčių guli žaltys susirangęs. Atėjo Dievas prie jų ir klausia: “Ar sunku traukt akėčias?” – “Sunku”,- atsako tie. Sukaitę, šlapi, taip jiems sunku. Dievas sudrožė lazda tam žalčiui, ir atsistojo į tą vietą, kur buvo žaltys, pora arklių.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7

Rašykite komentarą

-->