Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Apolonas

Autorius: Mantas

Apolonas – labai senos kilmės dievas, kurio vienas iš seniausių epitetų yra Smintėjas, t.y. „pelinis“. Su pelėmis buvo siejamos ligos, epidemijos, o taip pat ir vaistai nuo jų, tad ne be reikalo graikai garbino Apoloną kaip dievą-gydytoją ir dievą, sukeliantį epidemijas; be to, buvo sakoma, kad jis gimęs ten, kur nešviečia saulė, t.y. po žemėmis. Tik vėliau, matyt, imta kalbėti, kad jis gimęs po alyvmedžiu ir palme. Galbūt todėl, kad Leto, apolono motina, Egipte ir Palestinoje vadinta Lat, savo šventais medžiais jis laikė palmę ir alyvmedį.

Apolonas neturėjo ilgalaikės sutuoktinės, kaip kad Dzeusas, bet vaikų turėjo ir nuo nimfų, ir nuo mirtingų moterų. Koronidė jam pagimdė Asklepiją, Kilenė – Aristają, mūza Talėja – koribantus, Ftija – Dorą ir t.t. Tačiau dažnokai apolonui meilės reikalai nesisekė, pvz., su juo į kalbas nesileido Ido žmona Marpesa, nuo jo pabėgo nimfa Dafnė, kurią jis mylėjo ilgai ir be atsako. Iš pavydo tekart jis vėlgi pasielgė tikrai nevyriškai: kai jo varžovas Žinomojo sūnus Leukipas, norėdamas pabūti su Dafne, persirengė moteriškais rūbais ir atėjo į linksmą Dafnės bei jos draugių kompaniją kalnuose, Apolonas per būrimus apie tai sužinojo ir patarė nimfoms nuogoms išsimaudyti ir išsiaiškinti, ar nėra tarp jų vyriškio. Išaiškėjus Leukipo apgavystei, nimfos jį sudraskė į gabalus.

Tragiškai baigėsi ir kaista Apolono meilė Spartos karalaičiui Hiacintui. Sakoma, jog pirmasis žmogus, kuris mylėjo tos pat lyties kitą žmogų, buvęs dainius Tamiridas, o tas kitas buvęs Hiakintas. Apolonas kartą nugirdo, kaip Tamiridas gyrėsi grojąs kitara ir dainuojąs geriau net už mūzas, tuoj pat joms apie tai pranešė, ir mūzos atėmė iš tamirido ne tik muzikinius sugebėjimus, bet ir akių šviesą. Apolonas varžovą pašalino, bet čia atsirado kitas – Zefyras, kuris patykojo, kai apolonas mokė jaunuolį mėtyti diską ir, pagavęs diską beskrendantį, nukreipė tiesiai Hiakintui į smilkinį. Kalbama, kad iš jaunuolio kraujo išaugo purpurinės spalvos gėlė hiacintas. Jo žieduose spalvos susidėsčiusios taip, jog atrodo parašyta: „Ai, ai“, o tai senovės graikams buvo liūdesio ženklas.

Tas Apolono periodiškas buvimas žmogumi (ganė bandas, turėdamas žmogaus pavidalą) ar dievu, reiškia šviesos dievo priartėjimą prie mirties, tamsos, – o tokia jo mirtis jau turi savyje atgimimo galimybę ir primena nuolatinę kaitą gamtoje: po žydėjimo – nuvytimas, po jaunystės – mirtis. Kaip čia neprisiminsi mitų apie Persefonės buvojimą mirusiųjų karalystėje arba Adonį, kuris trečdalį metų būna pas Persefonę, o kitus metų laikus pas Afroditę ar kur nors kitur.

Romoje Apolonas buvo vienas svarbiausių dievų, labai dažnai vadinamas Fiobu, t.y. „šviesiuoju“. Imperatorius Augustas jį laikė savo globėju ir jo garbei įsteigė ludi saeculares – Amžiaus žaidynes. Apolono atributai: gyviai (vilkas, delfinas, pelė, driežas ir kt.), augalai (lauras, alyvmedis, palmė) ir, žinoma, lyra, lankas, kitara.

Archajinę Apolono kilmę iš Mažosios Azijos patvirtina tai, jog jis Trojos kare stoja trojiečių pusėn, o jo kultas ypatingai svarbus Troadėje. Patekęs į Olimpo panteoną, Apolonas perėmė pranašavimo galią iš Gajos, įkvėpimą iš Dioniso, muzikavimo talenta iš Hermio.

Kaip Olimpo dievas, Apolonas moko žmones išminties ir menų, saugo nuo priešų, gina tėviškąją teisę, žudo savo strėlėmis – spinduliais (siejamas su Heliju), bet ir gydo ligas, ypač beprotybę, išgelbsti nuo sąžinės kančias sukeliančių erinijų. Jis – ne tik šviesos gamtoje, bet ir šviesos dvasiniame žmogaus pasaulyje skleidėjas. apie

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->
»