Studijoms.lt

Referatai, konspektai

graikija

Autorius: Arvydas

Senovės graikai yra vieni pirmųjų europiečių, susipažinę su Rytų civilizacijų laimėjimais ir išplatinę juos Europoje. Rytiečiai graikus išmokė abėcėlės, kuri buvo gerokai supaprastinta dantiraščio ar hieroglifų forma. Raštas graikams padėjo įamžinti filosofų, poetų, politikų darbus ir mintis.

Graikų mąstytojai kitu žvilgsniu pažvelgė į juos supantį pasaulį. Jie tikėjo, kad žmonijos likimas priklauso nuo dievų valios, tačiau pradėjo suprasti, jog ir žmogus gali pažinti bei paaiškinti gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinius. Graikai domėjosi valstybės valdymo menu. Jie daug svarstė, kokia valstybės santvarka yra geriausia. Deja, graikų valstybių likimas leidžia manyti, jog geriausia valstybės santvarka taip ir nebuvo sukurta.


Graikų mitai dar ir dabar yra įkvėpimo šaltinis rašytojams, dailininkams, skulptoriams. Senovės graikai sukūrė daug įdomių mitų, bet vienas yra ypatingas. Kuo jis įdomus? Svarbiausias graikų dievas Dzeusas įsimyli finikiečių karaliaus dukterį Europę ir, pavirtęs jaučiu, pagrobia ją. Europė atsiduria nežinomoje žemėje, kuri vėliau pavadinama jos vardu.


Graikija iki graikų

Senovės Graikijos istorija prasideda nuo Egėjo arba Kretos ir Mikėnų civilizacijų. Apie Graikiją prieš graikus pasakoja nuostabios legendos bei archeologiniai kasinėjimai. Mokslininkai mano, kad Kretoje gyveno ne graikų gentys. Tikroji graikų istorija prasideda nuo achajų ir dorėnų genčių atėjimo į Balkanų pusiasalio pietus.

Kraštas tarp jūrų

Graikija – šalis Balkanų pusiasalyje. Pietinę Balkanų pusiasalio dalį skalauja Viduržemio jūra, vakarinę – Jonijos jūra. Balkanų ir Mažosios Azijos pusiasalius skiria Egėjo jūra. Balkanų pusiasalio pakrantė labai raižyta. Gamta pačią Graikiją padalijo į tris dalis: pietinę, vidurinę ir šiaurinę. Vidurio ir Šiaurės Graikiją senovėje jungė vienintelis kelias per Termopilų perėją, o Pietų Graikiją, vadinamą Peloponesu, nuo Vidurio Graikijos skyrė jūrų įlankos ir jungė siaura sąsmauka. Raižyti krantai ir net plaustu ar valtimi nesunkiai pasiekiama Mažoji Azija sudarė sąlygas žvejybai, laivybai ir prekybai. Kalnagubrių virtinės trukdė plėtoti žemdirbystę, bet šiltas, sausas klimatas leido vystyti sodininkystę, vynuogininkystę, auginti avis. Kadangi Graikijoje buvo gausybė įvairių rūdų ir statybinių medžiagų, ypač klinčių ir marmuro, čia klestėjo metalų apdirbimas ir statyba.

Kretos civilizacija

VI tūkstantmetyje pr. Kr. Egėjo jūros salose ir Balkanų pusiasalio pietinėje dalyje apsigyveno žemdirbių tautos, atėjusios iš Mažosios Azijos. Jos sukūrė seniausią Europoje Mino civilizaciją Kretos saloje, kuri gyvavo III – II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje. Apie ją daug pasako archeologiniai radiniai. Kretos gyventojai dirbo derlingą žemę, augino kviečius, medžiojo, žvejojo, prekiavo beveik visose Viduržemio jūros pakrantėse. Jie turėjo raštą.

XIX a. pabaigoje Knose archeologai pradėjo kasinėti karaliaus Mino rūmų griuvėsius. Rūmų plotas buvo 16 000 m2. Tai buvo ištisas dviejų, o gal trijų ar net keturių aukštų patalpų kompleksas su paradiniais ir gyvenamaisiais kambariais, koridoriais, sandėliais, įvairiomis tikinėmis patalpomis. Apatinius aukštus apšviesdavo specialūs šuliniai. Rūmai turėjo vandentiekį ir kanalizaciją. Patalpų sienos buvo tinkuotos ir dažytos. Karalių kambarių sienas puošė freskos, kuriose buvo pavaizduota scenos iš rūmų gyvenimo, augalai, gyvūnai. Rūmams tarnaujantys amatininkai, darbininkai, tarnai, vergai buvo įrašyti į sąrašus molinėse lentelėse. Karaliai turėjo ne-mažą laivyną ir sausumos armiją. Kretos valdovas buvo ne tik karalius, bet ir žynys. Kretai priklausiusios užjūrio

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18

Rašykite komentarą

-->