Studijoms.lt

Gamybos tipai ir jų charakteristika
Nors esama didelės įmonių ir jose vykstančių gamybos procese įvairovės, pagal tam tikrus požymius kiekvieną įmonę sąlyginai galima priskirti prie tam tikro gamybos tipo. Pagrindiniai gamybos tipai yra trys: vienetinė, serijinė ir masinė gamyba.

Įmonės arba bet kurio jos struktūrinio vieneto priklausomumą tam tikram gamybos tipui nulemia visas kompleksas techninių, organizacinių ir ekonominių savybių gamybos specializacija, gamybos apimtis, gaminių nomenklatžra ir jos pastovumas, įrengimu pobūdis, technologijos procesų detalizavimas, darbininkų kvalifikacija ir kt. Bet paprasčiausias ir universaliausias būdas įmonės arba jos atskiro struktūrinio vieneto gamybos tipui nustatyti – tai dominuojantis darbo vietų specializavimo koeficientas kd.s, parodantis oprecijų, atliekamų darbo vietoje skaičių.

Įvairiems gamybos tipams būdingi šie darbo vietų specializavimo koeficientai: masinei gamybai – 1-3, gamybai didelėmis serijomis – 4-10, serijiniai – 11-20, gamybai mažomis serijomis – per 20. vienetinėje gamyboje darbo vietos tam tikroms operacijoms nespecializuojamos: čia tos pačios operacijos arba nesikartoja, o jai kartojasi, tai nereguliariai, atsiaktinai.

Suprantama, kad įvairiuose įmonės cechuose gali būti skirtingi darbo vietų specializacijos koeficientai, o kartu ir skirtingi gamybos tipai. Tada visos įmonės bendras gamybos tipas nustatomas pagal dominuojantį pagrindinėje gamyboje darbo vietų specializavimo koeficientą.

Vienetinės gamybos įmonėje gaminama daug skirtingo tipo gaminių, kiekvieno pavadinimo gaminio gamybos apimtys nedidelės. Tie patys gaminiai per metus nesikartoja arba kartojasi neperiodiškai.

Dažniausiai taip gaminami unikalūs gaminiai. Vienetinės gamybos metodai tinka ir diegiant eksperimentinius gaminius. Čia naudojami universalūs įrengimai, reikia daug kvalifikuotos darbo jėgos.

Priešinga vienetinei – masinė gamyba.

Masinės gamybos įmonės specializuoja ilgą laiką dideliais kiekiais gaminti vieno tam tikro tipo gaminius. Tokių įmonių pavyzdžiai cemento gamyklos perdirbimo cechai, plytelių gamyba. Čia gaminių produkcija maksimaliai unifikuota, normalizuota ir standartizuota. Technologinė dokumentacija labai detalizuojama: kiekvienai operacijai ne tik nurodomi atskiri perėjimai ir veiksmai, bet ir jų atlikimo būdas, darbo vietos suplanavimas.

Kiekviena darbo vieta specializuojama tik vienai operacijai atlikti, todėl jos atliekamos našiais specialiais įrengimais, automatais, naudojant daug specialių įtaisų ir įrankių. Čia plačios galimybės technologijos ir pagalbines operacijas robotizuoti.

Tokiomis sąlygomis darbininkai operatoriai gali būti žemos kvalifikacijos, bet reikia aukštos kvalifikacijos derintojų.

Gamybos procesas dažniausiai organizuojamas neperderinamose srovinėse linijoje. Ekonominiu ir organizaciniu požiūriu tai teigiama, bet viskas susikompiliuoja, kai reikia pereiti prie naujų gaminių gamybos. Tada paprastai įmonę reikia iš pagrindų rekonstruoti.

Paliginti su kitais gamybos tipais, masinė gamyba užtikrina aukščiausia techninį ir organizacinį lygį. Todėl čia pasiekiamos didžiausios darbo našumas ir mažiausia gaminių savikaina.

Serijinės gamybos įmonėje produkcijos nomenklatūra siauresnė negu vienetinėje gamyboje. Tie patys gaminiai programoje tam tikru periodiškumu kartojasi. Tam tikras vienodų dirbinių kiekis, pradedamas gaminti vienu metu, pereinantis kartu visus gamybos procesus ir kartu baigiamas gaminti, vadinamas partija. Visai dirbinių partijai tik vieną kartą reikia atlikti paruošiamuosius ir baigiamuosius darbus, o tai gerokai sutrumpina apdirbimo trukmę.

Serijiniai gamybos metodai tinka įvairiose pramonės šakose: siuvimo, baldų, bet ypač plačiai – plytelių gamyboje. Net ir vienetinės bei masinės gamybos plytelių gamybos įmonėse kai kurie cechai dažnai dirba serijinės gamybos metodais.

Serijinė gamyba yra tarpinė taip vienetinės ir masinės gamybos gamyba didelėmis serijomis labai artima masinei, mažomis serijomis – vienetinei. Gamyboje didelėmis serijomis daug specializuotų įrengimų, srovinės linijos retai perdirbamos, o gamyboje mažomis serijomis gali būti daug universalių įrengimų, srovinės linijos dažnai perderinamos.

Remiantis 1 lentelės charakteristika, galima teigti, kad masinės gamybos ir jai artimos gamybos didelėmis serijomis privalumai yra neabejotini. Tačiau kartu reikia pripažinti, kad atsiranda ir naujų tendencijų.

1. Sparti mokslo techninė pažanga, pagerėjęs visuomenės materialinis aprūpinimas labai sutrumpina ir gamybos priemonių, ir vartojimo reikmenų gyvenimą.

2. Plačiai naudojama skaičiavimo technika, lankstūs gamybiniai moduliai leidžia padidinti vienetinės ir gamybos mažomis serijomis techninį, organizacinį lygį.

3. Masinė ir gamyba didelėmis serijomis nepriimtina žmogiškuoju požiūriu. Jai būdingas monotoniškas, neįdomus darbas. Tai labai sumažina darbuotojų motyvaciją ir gali būti rimta kliūtis, organizuojant gamybą didelėmis serijomis ir išvaduojamos iš paprastų darbų. Vargu ar galima vadinti automatu įrengimą, kur ruošinį paduoda ir detalę nuima darbininkas

Taigi derėtų nuodugniai ištirti konkretaus gamybos tipo techninį, organizacinį lygį, aplinką ir tik tada spręsti apie jo racionalumą.
Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas
Ilgą laiką pramonėje buvo labai stengiamasi automatizuoti pagrindinės gamybos procesus, tuo tarpu pagalbiniais procesais (transportu, sandėliavimu, kokybės kontrole it pan.), taip pat gamybos ligos kontrole ir gamybos valdymo procesais nesirūpinta.

Kompleksiškai mechanizuojant ir automatizuojant procesus, naudojama automatinių mašinų sistema, žaliavas ir medžiagas paverčianti gatava produkcija, žmogui tiesiogiai nedalyvaujant. Jam tenka tik kontrolės ir įengimų derinimo funkcijos. Fizinis ir protinis dabas susilieja, o fizinio darbo lyginamoji dalis mažėja.

Kompleksinis automatizavimas užtikrina didelį tolimesnį darbo našumo didėjimą, savikainos mažinimą ir produkcijos kokybės gerinimą.

Gamybos automatizacijos lygis bet kuriame struktūriniame vienete gali būti išreiškiamas trejopai: apskaičiuojant automatizuotų darbų darbo imlumą, automatizuotai gaminamų gaminių arba automatizuota darbą dirbančių darbuotojų dalį. Daugelis išsivysčiusių pasaulio šalių jau baigė dalinių gamybinių procesų automatizavimo etapą ir įsitikino, kad jo galimybės išsemtos. Dabar pereinama į aukštesnį automatizavimo etapą, kur kompleksiškai automatizuojamas gamybos valdymas, kuriant lanksčias automatizuotas integruotas planavimo, apskaitos, valdymo ir kontrolės sistemas.
Gamybos proceso organizavimo principai
Pramonėje sukauptasis patyrimas leidžia suformuluoti principus, kurių turi būti laikomasi, racionaliai organizuojant gamybos procesą. Tie principai – tai proporcingumas, nenutrūkstamumas bei ritmingumas, specializavimas, sroviškumas, automatizavimas bei mechanizavimas, gamybos proceso lankstumas, gamybos integravima sir kt. Kartu reikia pripažinti, kad konkretus principų taikymas priklauso nuo gamybos apimties – vienarūšės produkcijos, partijų didžio. Todėl principų sistema papildyta pusiausvyros principu.
Gamybos sroviškumas
Gamybos sroviškumo principas reikalauja, kad visi darbo objektai gamybos procese judėtų nuosekliai, trumpiausiu keliu, viena kryptimi. Pageidautina, kad darbo objektų maršrutai jokiame gamybos proceso etape negrįžtų atgal, nedarytų „kilpė“.

Gamybos sroviškumas pasiekiamas, deramai planuojant cechus, barus ir atskiras darbo vietas.

Pirmiausia sandėliai ir atskirų gamybos fazių cechai suplanuojami, laikantis sroviškumo principo tokiu eiliškumu: medžiaginių vertybių sandėliai – paruošimo fazės cechai – apdirbimo fazės cechai – surinkimo fazės cechai – gatavos produkcijos sandėliai.

Vienetinės ir gamybos mažomis serijomis sąlygomis, esant technologiniam gamybos specializavimui, gamybos sroviškumo principo galutinai išlaikyti paprastai nepavyksta. Kuo labiau gamyba artėja prie masinės , tuo lengviau ir racionaliau išlaikyti gamybos sroviškumo principą. Šis principas visiškai išlaikomas masinės srovinės gamybos sąlygomis.

Gamybos sroviškumas leidžia sumažinti išlaidas transportuojant darbo objektus tarp darbo vietų tarp barų ir cechų ir kartu prasideda prie produkcijos savikainos mažinimo. Be to, kai mažai transporto operacijų ir jos trumpesnės, trumpėja gaminio gamybos ciklas, o tai leidžia pasitenkinti mažesne apyvartinių lėšų suma.
Gamybos proceso organizavimo sąvoka
Gamybos procesas prasideda žaliavų, medžiagų, pusgaminių pateikimu darbo vietoms ir baigiasi gatavo gaminio pateikimu į sandėlį.

Organizuoti – reiškia atsakyti į šios klausimus.

Ką reikia padaryti? Reikia išanalizuoti sprendžiamus uždavinius, išskaidyti juos pagal atliekamas operacijas, apdirbimo būdus, apdirbamus objektus, sujungti operacijas, vadovaujantis racionalumo ir tikslingumo principu, darbo vietose, padaliniuose. Procesai yra pasikartojantys, tam tikros trukmės, yra tikslingi, todėl dažniausiai jie negali būti laisvai sukeičiami.

Kas ką daro? Čia sprendžiamas kiekybinis ir kokybinis uždavinių priskyrimas vykdytojams. Tradiciškai tai vadinama organizacinės struktūros formavimu. Pagrindinės problemos: struktūros hierarchija, vertikalus ir horizontalus uždavinių ir kompetencijos paskirstymas.

Kur, kada, kokiu nuoseklumu turi būti atlikta? Tai proceso organizavimas erdvėje ir laike – eigos organizavimas.

Struktūros ir eigos organizavimas yra pagrindiniai organizavimo elementai. Tačiau dabar įvedami ir kiti elementai, kurie išplečia organizavimo sampratą (žr.1.2).

Be veiklos-uždavinių posistemės, organizavime pirmiausia akcentuojamas žmogiškasis veiksnys – personalas – sistema ir santykiai joje. Tremias svarbus elementas – materialinės priemonės – įrengimai, medžiagos, technologijos. Ir ketvirtas elementas – informavimas ir komunikavimas – informacija apie visas organizacijos posistemes, jog gavimo ir perdavimo tvarka.

Gamybos proceso organizavimas turi būti derinamas su kitomis įmonės veiklos sritimis.

Mokslinės techninės pažangos sąlygomis pirmiausia gamyba derinama su gaminių tyrimo ir plėtros organizavimu (gaminių atnaujinimas, konstravimas, gamybos technologijos projektavimu), ši su marketingu ir t.t. Kitas klausimų kompleksas – tai gamybos aprūpinimas viskuo, kas užtikrintų normalią jo eigą (aprūpinimas medžiaginėmis vertybėmis, įrankiais, įrengimais, remontu, transportu, energija). Labai glaudus marketingo ir gamybos ryšys, reikalaujantis priderinti gamybą prie rinkos.

Sprendžiant visus gamybos proceso organizavimo uždavinius, būtina atsižvelgti tai, kad gamybos procesas – tai atvira sistema, kuri fiziniais ir informaciniais ryšiais susieta su kitomis sistemomis (įmonėmis, tiekėjais, pirkėjais, darbo rinka ir pan.) ir sudaryta iš daugelio atskirų posistemių (tarnybų, cechų ir kt.), kurių fiziniai ir informaciniai tarpusavio ryšiai turi būti racionaliai organizuoti. Tai būtina gamybos proceso efektyvaus funkcionavimo sąlyga.
Gamybos proceso rūšys
Bendras gamybos procesas – tai sudėtingos struktūros visuma, kurią nagrinėjant sisteminiu požiūriu, tenka išskirti keletą tarpusavyje sąveikaujančių posistemių arba proceso rūšių.

Priklausomai nuo paskirties bendrame gamybos procese, išskiriamos šios trys procesų rūšių: pagrindiniai, pagalbiniai ir aptarnavimo procesai.

Pagrindiniai procesai – tai procesai, kurių metu keičiamos įvairios darbo objektų savybės: forma ir matmenys, vidinė struktūra, fizinės bei cheminės savybės, išvaizda arba atskirų darbo objektų padėtis vienas kito atžvilgiu. Pagrindinių procesų tiesioginis rezultatas – gatavi gaminiai, patarnavimai.

Pagalbiniai procesai sudaro sąlygas normaliai, be sutrikimų vykti pagrindiniams procesams. Pagalbinių procesų produkcija nerealizuojama: ji naudojama įmonės vidaus reikalams, sakysim, rankinių gamyba įmonės reikalams, įrengimų remontas, garo, suspausto oro gamyba ir pan.

Aptarnavimo procesai padeda nenutrūkstamai vykti pagrindiniams ir pagalbiniams procesams, juos aptarnauja. Prie šių procesų priskiriamos, pavyzdžiui, transporto bei sandėliavimo operacijos, kokybės kontrolė, darbo vietų aptarnavimas ir pan.

Be abejo, kiekvienoje įmonėje svarbiausią vaidmenį vaidina pagrindiniai procesai. Bet būtų neteisinga menkinti pagalbinių ir aptarnavimo procesų vaidmenį: jų tinkamai neorganizavus, pagrindiniai gamybos procesas sklandžiai vyktu negalės.
Gamybos proceso elementai
Kiekvienos įmonės paskirtis – gaminti gamybos priemones, vartojimo reikmenis arba atlikti patarnavimus.

Gamybos procese galima išskirti tris sudedamąsias dalis: darbą, darbo priemones ir darbo objektus (žr.1.3)

Darbo objektus galima suskirstyti į keturias pagrindines grupes: žaliavas bei pagrindines medžiagas, pagalbines medžiagas, kooperuojamuosius ir komplektuojamuosius dirbinius.

Žaliavos ir pagrindinės medžiagos – tai darbo objektai, iš kurių tiesiogiai gaminama produkcija, kurie sudaro gaminių daiktinį turį.

Pagalbinės medžiagos nesudaro gaminio daiktinio turinio, bet jos naudojamos gamybos procese.

Kooperuojamieji dirbiniai ūkio požiūriu nėra gatavi gaminiai, nors ir įeina į juos gaminusios įmonės prekinę produkciją. Jie gaminami pagal įmonių vartotojų užsakymus, dažniausiai pagal užsakovo brėžinius bei kitokią techninę dokumentaciją. Įmonėje, kuri prakooperuojamųjų dirbinių užsakovas, šie dirbiniai gamybos procese toliau apdirbami. Prie kooperuojamųjų dirbinių priskiriami, pavyzdžiui: iš kitų įmonių gaunami liejiniai, kalti ruošiniai, kartais-ir gatavos detalės.

Komplektuojamieji dirbiniai yra ir tarpinė kooperuojamųjų dirbinių ir gatavų gaminių stadija. Jie gaminami pramoniniu mastu ir be papildomo apdirbimo naudojami surenkant įvairius gaminius.

Visų gamybos procesų pagrindinis struktūrinis vienetas – operacija.

Operacija vadinama elementari gamybos proceso dalis, kurią darbininkas arba darbininkų brigada, neperderindama įrenginių, atlieka toje pačioje darbo vietoje, tiems patiems darbo objektams. Darbo vieta – tai įrengimais ir įrankiais aprūpinta gamybinio ploto dalis, kurioje atliekama operacija.

Operacijos, priklausomai nuo jų vaidmens gamybos procese, gali būti gamybinės, transportinės, kontrolinės, sandėliavimo.

Gamybos operacija – tai tikslingas darbo objektų fizinių bei cheminių savybių keitimas, siekiant juos paversti gaminiais. Prie gamybinių taip pat priklauso natūralios operacijos, kurios vyksta gamtos energijos sąskaita, darbininkui tiesiogiai nedalyvaujant, tik kontroliuojant. Gamybinių operacijų visuma sudaro pagrindinius gamybos procesus.

Transporto operacija – tai bet koks darbo objekto perkėlimas iš vienos vietos į kitą.

Kontrolės operacija – darbo objektų, pusfabrikačių arba gaminių kokybės ir kiekio kontrolė.

Sandėliavimas arba saugojimas – tokia gamybos objekto būklė, kai jų negalima paimti be atitinkamo asmens leidimo arba net dokumentinio apiforminimo.

Pertrauką taip pat sąlyginai irgi galima laikyti operacija, tai gamybos sąlygos nereikalauja arba neleidžia tuoj atlikti tolesnių operacijų.

Kartais vienu metu atliekamos dvi skirtingos operacijos, pavyzdžiui, gamybinės operacijos metu gali būti kartu atliekama ir kontrolės operacija.
Gamybos proceso lankstumas
Dar šio šimtmečio pirmoje pusėje tas pats gaminys, net nekeičiant jo modelio arba modifikacijos, paprastai buvo gaminamas ilgai: metų metais, o kartais ir šimtmečiais. Dabar, mokslinės techninius pažangos, prisotintos rinkos ir padidėjusios konkurencijos sąlygomis, gaminiai labai dažnai tobulinami ir atnaujinami. Taigi gamybos procesui iškyla papildomų reikalavimų: jis turi būti taip organizuotas, techninė jo bazė turi būti tokia, kad gamybos procesą galima būtų greitai ir be didelių išlaidų pertvarkyti į naujų gaminių gamybą. To reikalauja gamybos proceso lankstumo principai.