Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Gamta rašytojų akimis

Autorius: Viktorija

Donelaičio “Metai” – nepaprastas ir įvairiai reikšmingas lietuvių literatūros faktas. Tai pirmas tokio masto, lygio bei žanro kūrinys mūsų literatūros istorijoje, savitas ir įdomus reiškinys Europos kultūriniame kontekste.

Pradėjus skaityti “Metus”, pirmiausia į akis krinta tikroviškas gamtos ir tiesiogiai su ja susijusios žmogaus buities traktavimas. Vaizduodamas būrų gyvenimą per vienerius metus, K. Donelaitis sukuria kiekvienam metų laikui būdingą, konkretų ir tikslų gamtinį foną. Antai “Pavasario linksmybės” prasideda ryškiu, plastišku gamtos atbudimo paveikslu:

Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą

Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės.

Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,

Ir putodams sviets į nieką pavirto.

“Vasaros darbuose” poetas, tiesa, neduoda gamtinės įžangos, tarytum norėdamas pabrėžti darbo svarbą atsakingiausiu metų laiku, tačiau giesmėje nestinga atskirų vasaros gamtos bruožų. Užtat su nepaprastu įkvėpimu poetas piešia rudenį kaime, pateikdamas iš tiesų klasikinį gamtos paveikslą:

Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai

Irgi žemes bjaurias išplėšdams teškina šmotais.

Vei laukų sklypai visur skendėdami maudos,

O lytus žmonėms teškėdams nugarą skalbia.

Vaizdinga ir “Žiemos rūpesčių” gamtinė preliudija:

Ant laukus žiemys jau taip nugandino bardams,

Kad ir balos, ir klampynės pradeda rauktis,

Ir purvynai jų teškėt ir šliurpt pasiliauja.

Ypač svarbų vaidmenį visoje “Metų” gamtinio ciklo tematikoje atlieka gyvybės Žemėje palaikytoja – saulė. Pavasarį ji prižadina ir atgaivina gamtą; vasarą karščiu vargina būrus, tačiau brandina jų javus ir džiovina pašarus; rudeniop “nuo mus’ atstodama ritas”, pagaliau ir visai “savo spindulį slepia”. Poemoje saulė yra tarsi galinga gamtos širdis, nuo kurios metinio ritmo priklauso Žemės, jos augalų, gyvulių ir žmonių egzistencija. Poetas skatina žmogų įsiklausyti gamtos balso, atsiduoti jos ritmui, gyventi, kurti ir džiaugtis viskuo – nuo saulės iki “žydinčių žolelių”. Ruduo ir žiema tėra atokvėpio metas. Pavasario stichija nesulaikoma, amžina; ji atneša atgimimą, naują sąlytį su nemirtingąja gamta. “Metuose” nugali ir triumfuoja vitališka gamtos žmogaus pasaulėjauta.

Siekiant didaktinių šviečiamųjų tikslų, “Metų” gamta įgyja tam tikro abstraktumo atspalvį. Kartais atrodo, jog poetas kalba tarsi apie viso krašto gamtinę panoramą. Tačiau “Metams” nestinga ir ryškių konkretaus vaizdavimo bruožų. Poemoje sualsuoja baudžiavinio Rytų Prūsijos kaimo – Vyžlaukio valsčiaus gamta: kalneliai, pavasarį nusimetantys skrandas , gilūs rudenio purvynai, žiemos pusnys.

Gamtos aprašymai K. Donelaičio poemoje nėra tik palaidi fragmentai ar stilistinė puošmena. Gamta iškyla kaip vieningas baudžiauninkų būrų darbo ir veiklos fonas. “Metų” gamta glaudžiai sulydoma su būrų gyvenimu ir darbais, ji stebima ir vaizduojama objektyviai, per ilgaamžę būrų patirtį, jų galvoseną, psichologiją, jausmus. Užtenka prisiminti, pavyzdžiui, lakštingalos epizodą ” Pavasario linksmybėse”. Apie lakštingalą kalbama būro lūpomis, kaip apie kuklumo ir gėrio po “pilka sermėga” įsikūnijimą. Panašus pavasarį parlėkusių gandrų epizodas. Paukščiai čia kaip būrai “mandagiai lopo” žiemos vėjų nuplėšytas “sąsparas ir čytus”. Valstietiškas požiūris į gamtą pasireiškia nuosekliu jos vaizdų siejimu su darbo procesais. Pavyzdžiui, saulė, pavasarį kildama dangaus skliautu, ragina būrą imtis žambio, griežlės riksmai vasarą – pjauti javus ir t. t. Toks vieningai visoje poemoje išlaikytas požiūris į gamtą apima ne tik platesnius vaizdus, bet ir detales, atskiras meninės raiškos priemones.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->