Studijoms.lt

Toks juokingai mažytis šio beribio, protu neaprėpiamo pasaulio sutvėrimas – žmogus… Jis gimsta iš niekingos kelio dulkelės, kad savo pranašumu nustebintų didžiausius galiūnus – deja, niekingas jis lieka visą savo gyvenimą ir nepajėgia pasinaudoti net maža dalele to didžiojo jam suteikto stebuklo – proto.

Vincas Krėvė- žymus XX amžiaus lietuvių rašytojas, parašęs ne vieną kūrinį apie savitą kaimo žmogaus pasaulėjautą. Dažniausiai tai gamtos žmogus, džiugus, mylintis gyvenimą, mokantis pasidžiaugti kiekviena diena, geras ir neprisirišęs prie materialaus pasaulio

Prieš kelis šimtus metų, kai dar pramonė ir jos gaminiai nebuvo tokia neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, žmogus gyveno visiškoje harmonijoje su gamta. Šiandien santykiai tarp žmogaus ir gamtos yra pasikeitę. Žmonija egzistuoja aplinkoje, su kuria tiesiogiai ir netiesiogiai santykiauja

Nuo senų senovės žmogus buvo susigyvenęs su gamta. Gamta – tai tarsi antri namai. Žmogus čia galėjo rasti ramybę, grožį, paguodą. Dažnai gamtoje žmogus išsakydavo savo slapčiausias mintis, pasakodavo savo bėdas ir vargus.

Gamta visur – kiekvienoje kūno ląstelėje, žmogaus sukurtuose “antriniuose” daiktuose. O ypač ją jauti akis į akį susidūręs su jos pirmapradėmis apraiškomis, natūralios gamtos salelėmis, išsibarsčiusiomis civilizuotame pasaulyje. Tų salelių vis mažėja, nes mes, patys to nenorėdami, lyg ir “atsiskyrėme” nuo gamtos, užsidengėm miestais, technika, popierių šūsnimis, pasinėrėm į savo problemų sūkurį, kažko kažkur nepamatėme, atrodėme protingesni negu iš tiesų esame, kovojom su gamta, bandėm ją įveikti – tiek praktiškai, tiek “teoriškai”.