Studijoms.lt

Vestuvių šventė jaunojo pusėje prasideda nuo jaunojo išleistuvių. 20 a. jos daug kur nebūdavo labai triukšmingos. Štai Kupiškio apylinkėse, pasak B. Buračo, “jaunikio pusė tą vakarą praleidžia taipgi be triukšmo ir linksmybių. Tik muzikantas kai ką pačirpiną, bet dar niekas nešoka.

Vestuvių papročius tyrė ir analizavo daugybė rašytojų, viena iš jų buvo P. Dundulienė, kuri savo veikaluose stengėsi glaustai aprašyti lietuvių vestuvinių papročių raidą nuo pagonybės laikų iki mūsų dienų. Ypač didelį dėmesį autorė skiria magijai ir apeigoms.

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda.

Lietuvių šeima, jos papročiai, apeigos yra vieni iš ankstyviausių kultūros kūrinių, susiklosčiusių formuojantis ir plėtojantis gimininei bendruomenei tam tikromis klimatinėmis, geografinėmis, socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis.

Vestuvinės dainos yra gausiausios lietuvių liaudies dainuojamosios poezijos žanras. Katalogo duomenimis, yra užrašyta apie 90 000 jų variantų, o tai sudaro apie 20% visų lietuvių liaudies dainų.

Tradiciniai šeimos kūrimo papročiai ir apeigos. Norint suprasti vestuvių poeziją, būtina turėti prieš akis senąsias vestuves. Piršlybų bei vestuvių papročiai, apeigos buvo dirva atitinkamoms dainoms, ir dabar padeda jas pažinti, suprasti.