Studijoms.lt

Velykos yra labai sena šventė, simbolizuojanti gamtos atgimimą. Tai šventė, susieta su pačiu lygiadieniu, su Saulės kultu, dienos susilyginimu su naktimi, kai susidaro visos sąlygos atgimti visai žemės gyvybei kitam sezonui.

VELYKOS – gamtos atbudimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė. Senovės lietuviams tai buvo didžioji pavasario šventė, kuri dabar atitinka krikščionių Velykų laiką.

Papročiai yra įprasti žmonių poelgiai, kurie ilgainiui tampa visuomenės ar jos didesnės dalies gyvenimo norma. Žmogus auga tam tikroje aplinkoje, todėl perima jos papročius ir nedaug tegali jos pakeisti.

Velykos buvo švenčiamos keturias dienas. Pirmoji diena buvo vadinama Ugnies diena žmonės nešdavo iš bažnyčios į namus šventintą ugnį. Dažniausiai gyvą šventintą ugnį parnešdavo uždegę beržo pintį. Pintį dar vasarą susirasdavo ir parsinešdavo iš miško, išmirkydavo šarme, išdžiovindavo, plonesniame kampelyje pradurdavo skylutę, įverdavo patogų įsitverti vielos pasaitėlį.

Sausio 1-ąją minima Lietuvos vėliavos diena. 1919 m. sausio 1 d. Gedimino pilies bokšte Lietuvos trispalvę kaip laisvos Lietuvos ženklą iškėlė Lietuvos savanorių būrys. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, o po to savanoriai sudainavo Lietuvos himną. Naujųjų Metų vakarą žmonės kai kuriose Lietuvos vietovėse vadindavę “kūčelėmis” ir gamindavę panašius valgius, kaip prieškalėdinėse Kūčiose, tik valgiai galėjo būti nepasninkiniai ir šieno po staltiese nedėdavo.

Tautosaka-žodinė meninė liaudies kūryba. Jam priklauso pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, mįslės, patarlės, priežodžiai, gamtos garsų mėgdžiojimai, dainos, sutartinės, raudos. Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais“, atgyventa.