Studijoms.lt

Tautosaka skirstoma i dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąja ir dainuojamąja . Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakme, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartine, rauda.

Kazio Borutos romane “Baltaragio malūnas” matome daug tautosakos motyvų, jo fabula pagrįsta antgamtinėmis jėgomis, kaip ir senieji nacionaliniai epai. Šiame kūrinyje dominuoja vienas lietuvių liaudies pasakų atstovas velnias Pinčukas, su kuriuo žmogus turi grumtis dėl savo laimės ir likimo.

Literatūra daug skolinga tautosakai. Tautosakoje glūdinčios išminties semiasi daugelis dabarties ir praeities menininkų. Lietuvių literatūros šaltiniais naudojamasi daug daugiau negu bet kuriais.

Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta, , niekais”, atgyventa. Vienas iš nuostabiausių dalykų yra tie žmonės, kurie per šimtmečius išnešiojo liaudies dainą savo širdyje ir atminty. Keičiantis gyvenimo būdui, tokių žmonių sparčiai mąžta, jų gyvenimai mums atrodo egzotiški, keisti, mįslingi.

Jaunimo ir meilės dainos – kaimo jaunuomenės gyvenimą atspindinti poezija. Joje raiškiai perteikiamas jauno žmogaus pasaulis – jo aplinka, taip pat ir būsena, svajonės, siekimai. Meilės, jaunimo santykių motyvai pasklidę kone po visą dainuojamąją tautosaką. Gausu jų ir seniausioje apeiginėje poezijoje – darbo, kalendorinėse, vestuvinėse dainose.

Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne (DLKŽ) pasaka įvardijamas pasakojamasis fantastinis kūrinys. Pasakoje, tikrovės vietoje sukuriamas visai kitoks pasaulis, kuriame viskas vyksta ne taip kaip mūsų kasdieniniame gyvenime, o taip kaip norėtųsi, kad vyktų.

Mįslės kaip ir patarlės,- labai mažos apimties kūriniai. Tačiau jie nepaprastai skiriasi. Patarlės savo turiniu – rimta kūryba. Tuo tarpu mįslės tėra savotiška proto gimnastika, žaidimas. Mįsle netiesiogiai apibudinamas daiktas, kurį reikia atspėti. Mus traukia paieškos įtampa, sukeliama mįslės užminimo ir teisingo atsakymo – įminimo – atradimo džiaugsmas

Tautosakos kūriniai – dainos, pasakos, sakmės, mįslės ir kt. – dar ne taip seniai buvo žmonių gyvenimo dalis: jie buvo reikalingi sunkaus darbo ir trumpo poilsio valandomis, rūpesčiuose ir džiaugsmuose, šventėse ir netekties gėloje.

Didžiuliai lietuvių kalbos turtai slypi liaudies kūryboje — tautosakoje. Pirmieji spausdinti lietuvių tautosakos tekstai yra trys lietuvių liaudies dainos: „Anksti rytą rytužėlį”, „Aš turėjau žirgužėlį” ir „Aš atsisakiau savo močiutei”.

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda.