Studijoms.lt

B. Sruoga itin gerai išmanė didžiulį tradicinės kultūros ir literatūros kontekstą ir sugebėjo jį provokuoti. Nei vienas literatūrinis ir apskritai kultūrinis debiutas nelikdavo nepastebėtas smailios B. Sruogos – kritiko – plunksnos.

B.Sruogos grožinėje prozoje svarbiausias kūrinys – Dievų miškas. Tai memuarinis veikalas apie Stuthofo koncentracijos stovyklą.

Eilėraštis labai dainingas. Gausiai kartojami veiksmažodžiai („supasi“, „šnarasi“, „šnekasi“) suteikia tekstui ne vien tik dinamiškumo, tačiau tobulai surimuoti jie mūsų galvose skamba tarsi daina.

Balys Sruoga gimė 1896m, Baubokų kaime – vienas žymiausių lietuvių rašytojų, poetas, prozininkas, dramaturgas, kritikas, literatūros ir tautosakos tyrėjas, kurio literatūrinis palikimas stebina ir įvairove, ir menine skvarbą. Debiutavęs 1911 m. straipsneliais, eilėraščiais „Aušrinėje“, „Rygos naujienose“, „Pirmajame bare“, susižavėjęs simbolizmu, vėliau išleido lietuvių poezijos tėkmę smarkiai praskaidrinusius rinkinius „Saulė ir smiltys“ (1920), „Dievų takais“ (1923) ir kt.

Šiuo metu itin suaktualėjo modernistinės lietuvių literatūros ištakų bei paties modernizmo XX a. pr. kontekste problematikos tyrinėjimai. B. Sruogos estetiniai manifestai skatino XX a. pr. jaunuosius kūrėjus, nusiteikusius maištingai, kone vieningai skelbti Maironio “epochos” pabaigą ir naujojo, modernaus meno kultą.

Vytauto garbei B.Sruoga parašė trijų veiksmų, devynių paveikslų dramą “Milžino paunksmė”. Tai istoriniais duomenimis paremta drama, iškelianti Vytauto asmens didybę ir jo reikšmę Lietuvos istorijoje. B.Sruoga stengėsi nepasiduoti pompastiškam Vytauto šlovinimui, paradiniam aukštinimui.

1916 m. įstojęs į Maskvos universitetą studijuoti literatūros, pasidarė nuolatinis svečias J.Baltrušaičio literatūriniame salone, kur rinkdavosi garsiausios simbolistinio meno žvaigždės. Dar neseniai pajuokęs „modernizmą, simbolizmą, jėrundizmą”, dabar pradedantis poetas ir kritikas apsisprendė žengti modernaus meno keliu.

Nuolatinis dėmesys teatro veiklai , spektaklių recenzavimas , teatrinių seminarų ir studijų organizavimas , ilgainiui išaugę į ištisą lietuvių teatro atnaujinimo programą , – savaime didelis ir svarbus kultūrinis žygis.

Sujungė užsimezgusias lietuvių lyrikoje intymumo, virpančio nuotaikos piešinio, fragmentiškos kompozicijos ir simbolizacijos linijas, suteikdamas joms nuoseklios meninės programos ir istorinio posūkio prasmę