Studijoms.lt

Nuo Putino Aistis suko atgal į folklorą, žodį pervedė per sodiečio vaizduotei būdingas formas, pratęsė tą lyrizmo variantą, kurio ištakų ieškojome liaudies dainose. ( Viktorija Skrupskelytė )

Eilėraštis išauga i vaikystės įspūdžių. Svarbi vaikiška siela. Skaidri lyrikoje jausminė atsvara gamtoje: visikas atvirumas, liūdesys, verksmas. Gamtos detalės: šilas ir vilgantys Nemuno vandenys.

Lyrika neatskiriama nuo kuriančios asmenybės. Kaip gali būti eilės kitokios nei a pats? Net vaidindamas tu negali išeiti anapus savo galvos ribų, anapus savo nuotaikos ir likimo. Rašto žmogaus stiliun įeina visas žmogus

Kiek daug meilės tau, žeme, skyrė M. Katiliškis „Užuovėjoje”. Tą meilę jis išreiškė per Dryžą – didį tavęs brangintoją, kuriam esi svarbiausia, nes tu – žmogaus bičiulė, dabartis ir ateitis.

Poetė Judita Vaičiūnaitė gimė ir augo Kaune. Ji – miesto vaikas, todėl daugelyje jos eilėraščių vyrauja miesto tematika.

Daugelis jaunesnių intelektualų skeptiškai vertina Salomėjos Nėries poeziją – matyt, dėl to, kad laiko ją sentimentalia ir kičine. Ko gero, dalis eilėraščių nusipelno tokio apibūdinimo, bet mums, žinoma, rūpi tai, kas geriausia.

Literatūra daug skolinga tautosakai. Tautosakoje glūdinčios išminties semiasi daugelis dabarties ir praeities menininkų. Lietuvių literatūros šaltiniais naudojamasi daug daugiau negu bet kuriais.

Lopšinė… Kas tai yra? Visi žinome, kad lopšinė – tai daina, kupina meilės ir švelnumo. Ji skirta kūdikiui. Pirmąjį kartą išgirstame lopšinę iš motinos lūpų. Tai kas yra lopšinė šiuo atveju?

Žmogaus gyvenimo kelias nutviekstas pažinimo šviesos. Nepažįstamas pasaulis vilioja paslaptimis, atsiveriančiomis atsakymais, kuriuos padiktuoja ne tik dabartis, bet ir praeities žmonės.

Gediminas – vienas žymiausių Lietuvos valdovų. Lietuvą jis valdė nuo 1316m. Jo diplomatiška politika sustiprino Lietuvos valstybę. Jo pastangomis buvo plėtojami amatai ir prekyba.