Studijoms.lt

XVI a. pab. – XVII a. Europoje kuriamas naujųjų laikų menas, vyksta svarbūs pokyčiai valstybių ir politikos istorijoje, žmonių sąmonėje. Greta klasicizmo XVI – XVII a. suklesti ir barokas: literatūra, teatras, architektūra, skulptūra, tapyba, muzika, sukuriama baroko meno teorija, estetika.

Ar bent kada susimąstome kiek pasaulyje gyvena amoniu? Ar iškyla klausimas: kiek skirtingu civilizacijų, papročiu, tautų išaugino žemė? Mane šie klausimai dažnai kankina.

Einu atidaryti Girdžiu kažkas skambina į duris Tai va, iš to nieko, taip ir gimsta mintis. ,,O kaip norėtųsi su draugais pakvailioti. “ Na, žinote, atsipalaiduoti. Ogi nieko. Gi, visada ta pati rutina.

Klasikinio Europos meno tradicijoje galėtume išskirti du estetinius principus. Vieną jų apibūdintume kaip “mažėjančio pasipriešinimo principą”. Jį išreikštų dailės ir apskritai meno orientacija į apskritimo formą ir įvairius tos formos variantus, t.y. banga, elipsė, hiperbolė ir t.t.

Liaudies muzika yra sudėtinė kiekvienos tautos folkloro dalis. Tai menas, perduodamas iš kartos į kartą. Muzikinį folklorą sudaro dainos, šokiai ir instrumentinė muzika. Lietuviškas folkloras taip pat turi šias svarbias dalis.

Mes dainuojame liaudies dainas, skaitome daug pasakų, žaidžiame mindami mįsles. Suprasti savo ištakas įmanoma tik ištyrus kultūrą, kurios žaizdre šimtmečius ugdėsi lietuvių kartų kartos. Vienas reikšmingiausių dvasinės kultūros reiškinių yra tautosaka.

Liaudies daina mus lydi visą gyvenimą, nejučiomis turtina mūsų dvasinį pasaulį. Vargu ar rastume žmogų, augusį be lopšinių, šmaikščių žaidimų, nepatyrusį gaivinančio liaudies dainos poveikio brandos metais.