Studijoms.lt

Tautosaka skirstoma i dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąja ir dainuojamąja . Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakme, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartine, rauda.

Ilgainiui daina atitolo nuo šokio, ėmė savarankiškai gyvuoti, bet visiems laikams liko sujungta su poezija ir muzika. Šitoje sąjungoje glūdi nepaprasta galia. 1829 m. S. Stankevičius atkreipęs dėmesį, kad melodijos suteikia dainoms gyvastį, rašė: ,, daina be natos rodos man esanti kaip kūnas be dūšios arba, žodžiais pirmosios dainos sakant, akmuo be kraujo”.

Lietuvių liaudies dainų yra ir įvairių. Pavyzdžiui lopšinės. Jos dainuojamos norint nuraminti verkiantį kūdikį ar jį užmigdyti.

Didžiulė tautos dvasinių turtų saugotoja buvo ir tebėra liaudies daina. Greta kalbos ypatumų, kiekvieno Lietuvos krašto savitumas taip pat ryškiai atspindi dainų melodijos, ypač jų intonacinės bei balsų derinimo savybės, dainavimo būdas.

Literatūra daug skolinga tautosakai. Tautosakoje glūdinčios išminties semiasi daugelis dabarties ir praeities menininkų. Lietuvių literatūros šaltiniais naudojamasi daug daugiau negu bet kuriais.

Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta, , niekais”, atgyventa. Vienas iš nuostabiausių dalykų yra tie žmonės, kurie per šimtmečius išnešiojo liaudies dainą savo širdyje ir atminty. Keičiantis gyvenimo būdui, tokių žmonių sparčiai mąžta, jų gyvenimai mums atrodo egzotiški, keisti, mįslingi.

Vestuvių šventė jaunojo pusėje prasideda nuo jaunojo išleistuvių. 20 a. jos daug kur nebūdavo labai triukšmingos. Štai Kupiškio apylinkėse, pasak B. Buračo, “jaunikio pusė tą vakarą praleidžia taipgi be triukšmo ir linksmybių. Tik muzikantas kai ką pačirpiną, bet dar niekas nešoka.

Daina – viena iš labai senų kūrinių rūšių meno istorijoje. Spėjama, kad medžiotojų vaizduojančių elnių, šokių jau būta paleolito epochoje. O šokio, visada lydimo instrumentinės muzikos, siautulyje ima ir ritmiškai šūkauti.

Daina – universalus lyrikos lopšys žmonijos meno raidoje. Dėl skirtingos – poetinės ir muzikinės – kalbos daina sudaro tik sąlyginę meninę vienumą. Abu meniniai vaizdai visad yra didžia dalimi savarankiški.

Liaudies daina mus lydi visą gyvenimą, nejučiomis turtina mūsų dvasinį pasaulį. Vargu ar rastume žmogų, augusį be lopšinių, šmaikščių žaidimų, nepatyrusį gaivinančio liaudies dainos poveikio brendimo metais. ne be reikalo Lietuva vadinama dainų kraštu.