Studijoms.lt

Ilgainiui daina atitolo nuo šokio, ėmė savarankiškai gyvuoti, bet visiems laikams liko sujungta su poezija ir muzika. Šitoje sąjungoje glūdi nepaprasta galia. 1829 m. S. Stankevičius atkreipęs dėmesį, kad melodijos suteikia dainoms gyvastį, rašė: ,, daina be natos rodos man esanti kaip kūnas be dūšios arba, žodžiais pirmosios dainos sakant, akmuo be kraujo”.

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda.

Lietuvių liaudies dainomis pradėta domėtis jau XVII- XIII a. Bet pasaulinio pripažinimo jos susilaukė tik po 1745m.,vokiečių kalba išėjus Pilypo Ruigio veikalui “Lietuvių kalbos tyrinėjimas”. Tuomet jomis susidomėjo vokiečių rašytojai, filosofai ir mokslininkai G. E. Lesingas, J. G. Herderis, J. V. Gėtė, F. Neselmanas. XIX- XX a. susirūpinta šių dainų rinkimu, skelbimu ir išsaugojimu.

Tautosaka-žodinė meninė liaudies kūryba. Jam priklauso pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, mįslės, patarlės, priežodžiai, gamtos garsų mėgdžiojimai, dainos, sutartinės, raudos. Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais“, atgyventa.