Studijoms.lt

Joninės (senieji istoriniai šaltiniai dar vadina Rasos, Kupolių vardu) yra kalendorinė šventė. Jos yra saulėgrįžos, ilgiausios dienos šventė. Sekminės, krikščioniškame pasaulyje švenčiama, Šventosios Dvasios atsiuntimo šventė. Senovės lietuviai, dar būdami pagonys, tuo metų laiku švęsdavo pavasario žalumynų šventę, kurios daug papročių perkelta į dabartines Sekmines.

Saulė ir ugnis per Jonines pagerbiama ypatingai. Saulei dėkojama už šviesą ir šilumą, prašoma jos palankumo. Todėl ši šventė visada švenčiama lauke, prie didelio laužo. Laužas sukuriamas ant aukštos, toli matomos kalvos.

Papročiai yra įprasti žmonių poelgiai, kurie ilgainiui tampa visuomenės ar jos didesnės dalies gyvenimo norma. Žmogus auga tam tikroje aplinkoje, todėl perima jos papročius ir nedaug tegali jos pakeisti.

Kasmet tuo pačiu ar artimu metu pasikartojančios įvairios šventės sudaro vadinamųjų kalendorinių švenčių grupę. Kalendorinių švenčių papročiai ir apeigos – tai per ilgus amžius susikaupęs tautos dvasinis turtas.

Sausio 1-ąją minima Lietuvos vėliavos diena. 1919 m. sausio 1 d. Gedimino pilies bokšte Lietuvos trispalvę kaip laisvos Lietuvos ženklą iškėlė Lietuvos savanorių būrys. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, o po to savanoriai sudainavo Lietuvos himną. Naujųjų Metų vakarą žmonės kai kuriose Lietuvos vietovėse vadindavę “kūčelėmis” ir gamindavę panašius valgius, kaip prieškalėdinėse Kūčiose, tik valgiai galėjo būti nepasninkiniai ir šieno po staltiese nedėdavo.

Tautosaka-žodinė meninė liaudies kūryba. Jam priklauso pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, mįslės, patarlės, priežodžiai, gamtos garsų mėgdžiojimai, dainos, sutartinės, raudos. Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais“, atgyventa.