Studijoms.lt

Romantinė meilė eilėraštyje idealizuojama, kalbama apie numylėtosios ypatingumą. Ji nepaprasta, nes vienintelė sugebėjo pavergti lyrinio herojaus širdį ir jauną poetą įkvėpti kūrybai.

Meilė – nuostabus, gaivalingas jausmas, uždegantis karšta ilgesio liepsna ir nuožmią, galingą širdį, ir jautrią, trapią, svajingą širdelę, priverčiantis jas sparčiau plakti, tačiau niekad neklausiantis, ar širdys pasiruošę kaitriai suliepsnoti, ar neįstengs žvarbūs, negailestingi vėjai užpūsti šios liepsnos, o galbūt ji išdegins širdyje gilią, skausmingą žaizdą, kuriai visą gyvenimą nebus lemta užgesti…

Visais amžiais, nuo tada kai žmonija atsistojo ant dviejų kojų iki dabar, menas ir žmogus vystėsi greta vienas kito. Mene žmogus galėjo išreikšti savo jausmus, pagerbti dievus ar šlovinti savo karalių.

Mano nuomone, didžiausia vertybė yra meilė. Ypač gerai kai meilė išsivysto iš draugystės. Juk tuomet pirma sužinai draugo charakterį, atkreipi dėmesį į jo vidų, o ne tik į išorę. Tuomet ir meilė būna tyra, nuoširdi, atvira.

Kiekvieno žmogaus pasaulyje visada yra žmogus, kuris užima širdyje be galo daug vietos, jam skiri didžiausia meilę, šilumą ir supratimą. Vos pažvelgi jam į akis ir jauti užplūstančia džiaugsmo bangą. Tikriausiai tai įmanoma tik mokant gyventi su tuo, ką myli ir gerbi.

Meilė – tai tikimybė rasti gyvenime vidinę ramybę ir sielos palaimą. Visi mes trokšta meilės, norime jausti ją savo siela ir įkvėpti ją kitiems.

Meilė – nežinoma, neištirta, nesuprantama. Niekas nežino, iš kur ji ateina, niekas nežino, pas ką ji eina, niekas nežino, kiek ji atneša ir kiek išsineša. Ir už ką ji didelė – ar už suteiktą džiaugsmą, ar skausmą.