Studijoms.lt

H. Radauskas visą laiką stengėsi nebūti toks, kaip kiti. Jis siekė, kad jo kūryba būtų originali, savita, o ne ką nors kopijuojanti. Jo eilėraščius sunku priskirti konkrečiai srovei.

Šis eilėraštis – lyg vieno žmogaus, šiuo atveju, Homero pasakojimas, išgyvenimų srautas. Eilėraščio kalbantysis, iš kurio lūpų liejasi sparnuotos mintys, panašus į epiškąjį Homerą, kuris, kaip žinome, buvo dainius, genialus poetas nukėlęs skaitytoją iš žemės pasaulio į Dievų sritį.

Henrikas Radauskas – lietuviško eilėraščio meistras. Poetas gamtoje, aplinkoje, buityje ieško grožio, estetinių emocijų, meninės prasmės. Grožis tampa aukščiausia vertybe, o meno kūryba – vienintele gyvenimo prasme.

Henrikas Radauskas gimė 1910m. Krokuvoje (Lenkijoje). Augo Gikonių kaime, Rozalimo valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Pirmąjį pasaulinį karą praleido Rusijoje, Sibire (Novo-Nikolajevske) lankė pradžios mokyklą. 1921m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje.

Atsižadėjęs politinio ir tautinio užsiangažavimo („Aš nestatau namų, aš nevedu tautos”), pasirinko meno autonomiškumą vieninteliu kūrybinės egzistencijos principu. Į poetinės kūrybos centrą iškėlė estetinio suvokimo ir konstravimo galią, pakeitęs lietuviško lyrizmo emocinį atvirumą skeptiško intelekto pozicija, širdingų išsiliejimų stichiją – racionalia architektonika, užuominų punktyrą – ryškiu vaizdo kontūru.

Studijuodamas 1930-1934 m. Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, domėjosi rusų akmeizmo, konstruktyvizmo, formalizmo teorijomis. Literatų sambūriuose šaipėsi iš lietuviškų eilių sentimentalumo.