Studijoms.lt

Baladė – trumpas eiliuotas istorinių ar liaudies motyvų kūrinys, vaizduojantis intriguojančius, paslaptingus, dažnai šiurpius įvykius, tragiškus žmonių likimus; ypač buvo paplitusi romantizmo literatūroje.

Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kai į vertybę, kažkada ji buvo laikoma į vertybę, kažkada ji buvo laikoma niekais, bet šiais laikais liaudies dainos yra vertingos.

Just. Marcinkevičius dainuoja lopšinę ne vaikui, o gimtajai kalbai. Jis tik tęsia kitų pradėtą tradiciją. Kas pradėjo šią seną ir gražią tradiciją sunku pasakyti.

Daina – universalus lyrikos lopšys žmonijos meno raidoje. Dėl skirtingos – poetinės ir muzikinės – kalbos daina sudaro tik sąlyginę meninę vienumą. Abu meniniai vaizdai visad yra didžia dalimi savarankiški.

Turtingiausia, savičiausia (tai yra, nepanaši į kitų tautų), vertingiausia lietuvių tautosakos dalis – dainuojamoji tautosaka. Šiai tautosakos grupei ir priklauso liaudies dainos. Svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas lyrizmas (lyrizmas – tai yra gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas).

Mes dainuojame liaudies dainas, skaitome daug pasakų, žaidžiame mindami mįsles. Suprasti savo ištakas įmanoma tik ištyrus kultūrą, kurios žaizdre šimtmečius ugdėsi lietuvių kartų kartos. Vienas reikšmingiausių dvasinės kultūros reiškinių yra tautosaka.

Liaudies dainos- viena seniausių ir gausiausių įvairių tautų folkloro dalių. Dainos turi daugiaamžę tradiciją, yra susijusios su įvairiomis žmogaus gyvenimo ir veiklos sritimis.