Studijoms.lt

Kūrinį autorius pradeda Sekminių dienos aprašymu, kada Veronika parėjo namo iš bažnyčios namo visa susisielojusi, pavargusi. Ne veltui autorius novelę pradeda šia diena, nes Sekminės – tai pats darbymečio metas, gero derliaus tikėjimosi šventė.

Apsakymo pradžioje sutinkame Veroniką rugių lauke besivartančią, besiblaškančią, dejuojančią dėl nelemtosios klaidos, kuri tapo tokia didelė bėda. Rami gamta – tai tarsi kontrastas nuolat besikeičiančiai, nepastoviai nelaimingosios merginos nuotaikai.

Didžiausią, brangiausią ir gražiausią dovaną, kurią tik gali turėti žmogus – yra jo gyvybė. Ir nesvarbu kokiomis sąlygomis žmogus begyventų, baugu ir sunku jos netekti, o tuo labiau pačiam nutraukti.

A.Vienuolis rašė nuoširdžiai ir paprastai. Jo kūryboje nesutiksime modernistinių krypčių atgarsių. Rašytojas mums liko liaudiškas ir savitas. Pats buvo kilęs iš kaimo, todėl gerai suprato kaimo žmonių gyvenimą.

Velnias, liaudiškai Liucipierium vadinamas, buvo paniuręs. Tiesą pasakius, jam buvo koktu žiūrėti į tas tris kaimo bobulytes, poteriaujančias ant suoliuko priešais jį. Didžiausią pasipiktinimą jam kėlė Juozaponienė, uoliai mojuojanti dideliu rožančiaus kryžiumi.

Prieš 121 metus Anykščių valsčiuje, Užuožerių kaime, ūkininkų Julijono Žukausko ir Rozalijos Baranauskaitės-Žukauskienės šeimoje, 1882 m. balandžio 7 d. gimė sūnus Antanas.
Be jo, šeimoje augo penkios dukros. Motinos dėdės vyskupo Antano Baranausko remiamas, 1895 m. Antanas įstojo į Liepojos gimnaziją. Tėvai tikėjosi, kad sūnus taps kunigu.

Rašytojas Antanas Vienuolis, tikroji pavardė Žukauskas, pergyveno ilgą ir įdomų gyvenimą. Jis gimė Anykščių valsčiuje, Užuožerių kaime, valstiečių šeimoje dar praeitame šimtmetyje, 1882m. balandžio 7d. (mirė 1957m. rugpjūčio 17d. Anykščiuose).