Studijoms.lt

Įvairių švenčių, papročių, tradicijų saugojimas – kiekvieno žmogaus pareiga. Lietuvių maisto tradicijos yra glaudžiai susijusios su lietuvių šventėmis, papročiais, kurie taip pat glaudžiai susiję su metų laikais. Lietuva , galime teigti, visais laikais buvo žemdirbių kraštas, todėl ir senoji religija, šventės, tradicijos, buvo susiję su žeme.

Romėnų istorikas Tacitas (52-117 m. po Kr.) mini vardą – “Aestii”. Tacitas rašė, kad “Aestii”(aisčiai) javus ir kitus žemės vaisius augina rūpestingiau negu germanai; jūros krante renką gintarą… Mokslininkai įrodinėja, kad aisčius galima tapatinti su baltais.

Pirmutinis mūsų krašto gyventojus mini pirmojo amžiaus galo romėnų rašytojas Tacitas savo veikale “Germanija” (98m.). Jis juos vadina aisčiais (aestii, aestiorum gentes). Kadangi Pabaltijy archeologinės iškasenos nerodo jokio kultūros pasikeitimo, tai reikia manyti, kad jau nuo naujojo akmens amžiaus čia bus gyvenę tie patys aisčiai, mat, kiekviena tauta paprastai turi savą skirtingą kultūrą, ir jeigu kur nors įvyksta tautų pasikeitimas, tai ten aiškiai matyti kultūros pasikeitimas.

Pasitraukus ledynams paskui tundroje besiganančius šiaurės elnius į Lietuvos teritoriją iš pietų ir pietvakarių atėjo pirmieji gyventojai. Tai buvo apie X tūkstantmetį pr. Kr. Nedideli medžiotojų būreliai trumpalaikes stovyklas įsirengdavo sraunių upių pakrantėse.

Iki šių dienų išliko tik dvi gyvos baltų kalbos – lietuvių ir latvių. Kitos baltų kalbos išnyko apie XV-XVII a. ir, deja, dauguma jų nepaliko jokių rašto paminklo. Baltų vardas atsirado iš Baltijos jūros pavadinimo ir pirmą kartą buvo pavartotas 1845 m. vokiečio kalbininko Ferdinando Neselmano. Senesnis baltų pavadinimas – aisčiai.