Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Gabrielė Petkevičaitė – Bitė

Autorius: Aidas

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861 – 1943)

Biografija. Rašytoja, publicistė, visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė, savo raštus pasirašinėjusi Bitės slapyvardžiu, gimė 1861 m. kovo 18 (30) dieną Puziniškyje (Panevėžio raj.) bajorų šeimoje. Rašytojos tėvas Jonas Petkevičius vertėsi gydytojo praktika, buvo labai demokratiškas, atsidavęs savo darbui ir tautos reikalams žmogus. Demokratiška buvo visa Petkevičių šeima, bet didžiausią įtaką Gabrielės charakterio formavimuisi darė tėvo pažiūros ir veikla.

1865 m. Petkevičių paskyrus Joniškėlio ligoninės gydytoju, čia persikėlė visa šeima. Penkerių šešerių metų Gabrielę privačiai ėmėsi mokyti tuo metu Joniškėlyje gyvenęs Laurynas Ivinskis. Pora metų jis ne tik mokė mergaitę lenkų kalbos, aritmetikos, Lietuvos istorijos, geografijos ir gamtamokslio, bet ir buvo vienas artimiausių žmonių, įdiegęs būsimajai rašytojai žinių troškimą, darbštumą, turėjęs daug įtakos Petkevičaitės charakterio formavimuisi.

Išvykus mokytojui iš Joniškėlio, iškilo tolesnio mergaitės lavinimo problema. Anksti mirus motinai, vaikai buvo mokomi pačių Petkevičių namuose. Kadangi valstybinėse Lietuvos mokyklose buvo intensyviai vykdoma rusifikacija, dauguma šviesesnių žmonių stengėsi savo vaikus leisti į nebe taip rusinamas Kuršo gubernijos mokyklas. Į Mintaują buvo išleista ir Petkevičaitė. Čia ji baigė privatų vokišką pensioną ir aukštesniąją mergaičių mokyklą. Izoliuota privačių mokyklų aplinka neleido būsimajai rašytojai įsilieti į platesnį tautinį ir visuomeninį tenykščių lietuvių gyvenimą. Tuo metu jau gana daug lietuvių mokėsi Mintaujos valstybinėje gimnazijoje, tarp jų buvo tautiškai susipratusių ir aktyvių jaunuolių, tačiau Petkevičaitė su jais nebendravo. Vis dėlto mergaičių pensionas ir mokykla paskatino ją užsiimti prasminga veikla, visuomenei naudingu darbu. Asketiška aplinka, atšiaurios mokymosi sąlygos Mintaujoje sukėlė sunkią ligą, kuri persekiojo Petkevičaitę visą gyvenimą.

Baigusi aukštesniąją mokyklą ir išlaikiusi Mintaujos gimnazijoje egzaminus, Petkevičaitė gavo namų mokytojos diplomą ir 1879 m. grįžo į Joniškėlį, nes reikėjo paramos vienišam tėvui. Petkevičius skatino dukterį dirbti kultūrinį ir švietėjišką darbą savo aplinkoje ir kartu tvarkyti namų ūkį. Nepasinaudojusi diplomu, Petkevičaitė ėmė slapta mokyti Joniškėlio gyventojų dukteris, ieškoti kitokios prasmingos visuomeninės veiklos. Ji šelpia gabius, bet neturtingus moksleivius, kviečiasi į savo namus apylinkės dainininkus dainuoti liaudies dainų, pati jų tarpe skleidžia A.Strazdo, D.Poškos, S.Stanevičiaus, A.Baranausko kūrinius.

Petkevičaitė stengėsi toliau mokytis – baigė vienmečius bitininkystės ir sodininkystės kursus. Užsiveisė bityną, parašė lietuvišką knygelę apie bites (ji nebuvo išspausdinta), Bitę pasirinko savo slapyvardžiu.

Savišvietai pravertė ir tėvo biblioteka, kur buvo daug originalių ir verstinių Vakarų Europos, lenkų, rusų rašytojų kūrinių, knygų visuomeniniais, istorijos, meno klausimais, laikraščių ir žurnalų, kuriuos nuolat užsisakinėjo Petkevičius.

Petkevičaitės kelias į lietuvių tautinio išsivadavimo judėjimą – tipiškas to meto bajoraitės kelias. Augdama demokratiškoje, bet palyginti izoliuotoje aplinkoje, ji nebuvo susijusi su aušrininkais. 1889 m. merginai į rankas patekęs pirmasis Varpo numeris atitiko jos norą atsidėti naudingai veiklai ir sukėlė perversmą jos sieloje. Ypač didelį poveikį darė Varpe spausdinami V.Kudirkos „Tėvynės varpai”. Petkevičaitė ėmė ieškoti ryšių su tautinio judėjimo veikėjais, susipratusiais jaunais inteligentais. Mokiusi vaikus lenkų, vokiečių, rusų kalbomis, ėmė mokyti juos tik lietuvių kalba. Kadangi laikraščiai skundėsi bendradarbių stoka, ėmėsi žurnalistės plunksnos – pradėjo rašyti korespondencijas, versti ir komentuoti užsienio laikraščių straipsnius. 1894 m. parašiusi apysaką Vilkienė, ji pateko ir į beletristų gretas.

Uždara, inertiška provincijos aplinka nesutrukdė Petkevičaitei suartėti su J.Jablonskiu, P.Avižoniu, bendrauti su P.Višinskiu, P.Mašiotu, J.Kriščiukaičiu-Aišbe, G. Landsbergiu. Ypač reikšminga buvo 1894 m. užsimezgusi pažintis su panašių siekimų bajoraite Jadvyga Juškyte, vėliau peraugusi į artimą draugystę ir bendradarbiavimą. Jos abi 1894 m. įsteigė garsiąją „Žiburėlio” draugiją, kurios įkvėpėja ir spiritus movens pirmąjį veiklos dešimtmetį buvo Petkevičaitė. Ši draugija buvo įkurta nusižiūrėjus į kitų tautų draugijas, kurios palaikė ir skatino tautinio išsivadavimo judėjimą, rūpinosi liaudies švietimo kėlimu, inteligentijos ugdymu. „Žiburėlis” skyrė stipendijas, pašalpas moksleiviams ir studentams, nuo carizmo represijų nukentėjusiems veikėjams, rėmė rašytojus (Žemaitę, A.Kriščiukaitį-Aišbę, V.Kudirką, J.Biliūną). Net kai faktiškai draugijai jau nevadovavo, Petkevičaitė nenutraukė su ja ryšių – domėjosi jos veikla, kiek galėdama šelpė.

Petkevičių namai Joniškėlyje pamažu darėsi lietuviškosios veiklos centras. Čia įvairiomis dingstimis susiburdavo lietuvių inteligentai bei studentai. 1898 m. vasarą Petkevičaitės iniciatyva ir lėšomis buvo suorganizuota ekskursija po Lietuvą, jos metu norėta susitikti ir susipažinti su žymiais žmonėmis. Petkevičaitė, seserys Juškytės, P.Višinskis ir P.Avižonis aplankė Žemaitę, archeologą bei istoriką T.Daugirdą, V.Kudirką, P.Kriaučiūną, R.Šliūpą, J.Staugaitį, K.Jaunių, A.Dambrauską-A.Jakštą. Ypač gilų įspūdį Petkevičaitei paliko pažintis su V.Kudirka, kuris tuo metu jau sunkia: sirgo, bet liko nepalaužtas, atkaklus darbininkas, tautos žadintojas.

P.Višinskio pastangomis Petkevičaitė ypač suartėjo su Žemaite. Šių moterų talentus Višinskis sugalvojo sujungti ir paskatino jas drauge parašyti komediją. Literatūrinis bendradarbiavimas peraugo ir į asmeninį – vėliau Žemaitė kurį laiką gyveno Petkevičių dvarelyje ir ėjo ten ekonomės pareigas.

Prisilietimas prie dramaturgijos paskatino Petkevičaitę daugiau domėtis teatru. 1899 m. ji surengė ir surežisavo pirmą viešą lietuvišką vaidinimą Palangoje (Keturakio Amerika pirtyje).

1901 m. Petkevičaitė iš Joniškėlio grįžo į Puziniškį, čia persikėlė ir inteligentų susibūrimai, iš Petkevičių narnų buvo platinama lietuviška spauda. Be literatūrinės, publicistinės veiklos, Petkevičaitė tuo metu nemažai laiko skyrė tautosakos rinkimui, spausdino ją rusų žurnale Živaja starina, o 1911 m. Peterburge išleido knygą lietuvių ir rusų kalbomis Medžiaga lietuvių liaudies medicinai.

1890 – 1905 m. laikotarpis – svarbiausias Petkevičaitės visuomeninės ir literatūrinės veiklos etapas. Tuo metu ji užėmė reikšmingą vietą tautiniame judėjime, buvo ir jautėsi reikalinga, darbavosi daugelyje visuomenės gyvenimo sričių: puoselėjo liaudies švietimą, reiškėsi publicistikoje, beletristikoje, rūpinosi inteligentijos ugdymu, liaudies teatru.

1905 – 1907 m. tautinio judėjimo pakilimas Petkevičaitę dar labiau suaktyvino. Ji dalyvavo 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime, 1907 m. steigiamajame Lietuvių moterų sąjungos suvažiavime, ilgą laiką buvo jos garbės pirmininkė. Moterų judėjimas buvo viena iš Petkevičaitės veiklos sričių. Rašytoja dalyvavo daugelyje Lietuvos, Rusijos, tarptautinių moterų forumų, 1911 – 1912 m. redagavo pirmąjį lietuvišką pasaulietinio turinio laikraštį moterims Žibutė. Ji skatino visuomeninį moterų aktyvumą, demokratines moterų judėjimo tendencijas, bendravo su kitų kraštų moterų judėjimo veikėjomis.

Spaudos draudimo panaikinimas, inteligentijos gausėjimas perkėlė tautinio judėjimo centrus iš provincijos į miestus, ypač į Vilnių. Jau ir anksčiau svajojusi atsidėti žurnalistinei veiklai, neatsisakydama dalyvauti naujuose periodiniuose leidiniuose, Bitė su džiaugsmu priėmė Vilniaus žinių kvietimą tapti redaktore ir 1908 m. persikraustė į Vilnių. Nors dėl nesutarimų su leidėjais ir sunkios finansinės Vilniaus žinių padėties rašytojai neteko jų ilgai redaguoti, tačiau žurnalistės, literatūros ir meno kritikės, visuomenės veikėjos darbas vertė būti visuomeninio ir literatūrinio gyvenimo centre – Vilniuje. Ilgesniam laikui grįžti į Puziniškį neprivertė net tėvo mirtis 1909 m.

Žurnalistinę Petkevičaitės veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Vokiečiams okupuojant Lietuvą, rašytoja nusprendė likti savo krašte – grįžo į Puziniškį. Rūpinimasis gimtinės žmonėmis, šventadieninių kursų suaugusiems steigimas ir darbas juose, dienoraščio rašymas padėjo Petkevičaitei ištverti karo negandas ir priverstinį pasitraukimą iš visuomeninės veiklos sūkurio.

Atkūrus Nepriklausomą Lietuvos valstybę, rašytojai užgimė naujos viltys. Ji dalyvavo Steigiamojo Seimo rinkimuose 1920 m., buvo išrinkta į jį socialistų liaudininkų demokratų sąraše. Kaip vyriausia Steigiamojo Seimo narė, Petkevičaitė pirmininkavo pirmajam jo posėdžiui. Bet partijų rietenos greit atšaldė rašytoją nuo politikos, ir Seimo darbe ji plačiau nepasireiškė – išvyko mokytojauti į Panevėžio valstybinę gimnaziją. Nedalyvavo ji ir 1922 m. Seime, nors taip pat buvo išrinkta. Mokytojos darbas, jaunosios kartos auklėjimas rašytojai tapo ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet ir gyvenimo būdu. Be to, Petkevičaitė dirbo įvairiose visuomeninėse ir šalpos organizacijose, dalyvavo savivaldybių ir moterų judėjimo veikloje.

1924 m. dar labiau pablogėjus jau ir taip silpnai sveikatai, Bitė pasitraukė iš mokytojos pareigų ir atsidėjo vien literatūriniam darbui: rašė prisiminimus, tvarkė dienoraščius, norėjo sukurti ką nors, kas jai pačiai atrodytų reikšminga, susirašinėjo su kitais senosios kartos kultūrininkais. Gyveno intensyvų dvasinį gyvenimą.

1936 m. Lietuva iškilmingai paminėjo rašytojos 75 metų sukaktį. Visuomenės rūpestis ir pagarba skatino dar šį tą parašyti, bet, paskutiniaisiais gyvenimo metais prikaustyta prie ligos patalo, beveik netekusi regėjimo, ji nedaug ką galėjo padaryti.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė mirė Panevėžyje 1943 m. birželio 14 dieną.

Kūryba. Bitė beveik visą gyvenimą grožinei kūrybai skyrė tik nuo visuomeninės veiklos ir publicistikos atliekamą laiką. Net ir vertino savo kūrinius gana atsargiai, tarėsi kaip reikiant nemokanti šnekamosios kalbos.

Pirmieji prozos vaizdeliai, gimę kaip reakcija į aštrius tikrovės impulsus, dar kupini publicistinio patoso. Tiek smulkioji proza, tiek stambesni kūriniai glaudžiai susiję su rašytojos biografija, su jos asmeniu, jos išgyvenimais. Į Kultūros žurnalo anketos klausimą rašytojams, kokią medžiagą jie ima savo kūrybai, Petkevičaitė atsakė: „Rašydama kūrinėlį, naudojuos autobiografine medžiaga ir pastebėjimais.”

Nepaisant pripuolamo rašymo, Bitės kūrybinį palikimą sudaro nemažas pluoštas įvairių raštų: smulkioji proza, prisiminimai, dienoraščiai, dramaturgija (rašyta vienos ir drauge su Žemaite) ir net gyvenimo pabaigoje parašytas ir išleistas romanas Ad astra.

Proza. Pripažinimą rašytojai pelnė jos smulkioji proza. Nors rašyta daugiausia ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu, vėliau apleista, ji yra ryškiausia Bitės kūrybinio palikimo dalis. Savo apsakymus ir vaizdelius (iš viso jų parašė apie 30) Bitė dažniausiai spausdino periodikoje, o 1905 m. kai kuriuos jų išleido rinkiniu Krislai.

Savo apsakymus Bitė vadino „krislais”, „fotografijomis”, „vaizdeliais”, norėdama ne tik pabrėžti vaizduojamų įvykių ir veikėjų autentiškumą, bet ir nurodyti savitą apsakymų kompoziciją. Kūrinio pagrindu rašytoja dažniausiai ima atskirą įvykį, ją sujaudinusį tikrovės fragmentą ir vaizduoja jį statiškai, lyg fotografuodama, fiksuodama detalę, veikėjų būsenas, sau pačiai kylančias emocijas, požiūrį į aprašomus dalykus.

Bitės smulkiąją prozą pagal tematiką galima suskirstyti į dvi grupes: vienoje vaizduojama socialinė skriauda, kitoje – tautinis judėjimas.

Jau viename pirmųjų savo kūrinių, apysakoje Vilkienė (1894), rašytoja iškelia socialinės skriaudos motyvus. Žvejui Vilkui žuvus audros metu, šeima netenka pastovesnio pragyvenimo šaltinio ir ima skursti. Skurdas, fiziškai baisesnis nei šaltis ir alkis, pagrindinei apysakos veikėjai Vilkienei tampa dvasine kolizija. Melsdamasi bažnyčioje, ji pajunta kylantį norą pavogti išsipusčiusios ponios pinigų kapšelį ir, išsigandusi tokių savo minčių, išbėga. Nuvedusi per šaltį ir pūgą sūnų Jurgiuką elgetauti, Vilkienė pasibaisi elgetavimo vaizdu, ponais, diskutuojančiais apie išmaldos reikalingumą, ir pati sau pasižada daugiau niekada taip nesižeminti. Savo ir gerų kaimynų jėgomis išsikapsčiusi iš begalinio skurdo, gyvenimo pabaigoje Vilkienė tampa garbinga moterimi, mylima ir gerbiama vaikų ir pažįstamų. Vilkienės priešybė yra Grauslienė, kuri mažus savo vaikus varė elgetauti, o senatvėje pati yra jų vejama iš namų.

Tiek šioje apysakoje, tiek apsakymuose rašytoja tenkinasi socialinės nelygybės vaizdais, skurdo problemos iškėlimu. Kai tokie veikėjai, kaip Vilkienė, ima analizuoti skurdo priežastis (epizodas bažnyčioje), kaltinti Dievą ar žmones, jiems dažniausiai tenka bėgti nuo problemos ir susitaikyti su realybe.

Į tokią pat nepramušamą klausimų sieną atsitrenkia ir bajorijos atstovai, bandantys analizuoti socialinę skriaudą, žmonių nelygybę. Dvarininkaitę Marcelę Kirlaitę („Dievui atkišus”) slegia savim patenkintos, idiliškos brolio Tado šeimos atmosfera. Marcelė bando padėti kiaulių šėrėjos Magdės nesantuokiniam kūdikiui, bet pati nelabai tiki savo poelgių veiksmingumu. Net tada, kai ponia džiaugiasi, galėdama sušelpti padegėlius kaimiečius („Idilė”), autorė ironizuoja jos labdaringumą, pačiai dvarininkei nieko nekainuojantį: pinigai, kuriuos paaukojo vargšams, buvo ką tik išlošti kortomis.

Rašytojai svarbiausia yra atskleisti ne socialines problemas ar jų sprendimo būdus, bet humanizmo apraiškas žmonių santykiuose, siekimą, dvasiškai tobulėti: mažų gerų darbų darymą, artimo meilę. Per dvasines kančias tobulėja Vilkienė, nors ir nepasitiki pirmaisiais savo labdaringais darbais; tobulėja Marcelė; tobulėja, pajutusi užuojautą, net ir dvaro ponia, iš kurios ateityje galima laukti ir kilnesnių darbų. Dvasinio tobulėjimo kelias vaizduojamas ir kituose Bitės apsakymuose.
Pavyzdžiui, apsakyme „Nutrūko styga” pasakojama apie jauną merginą, kuri, dar vaikas būdama, atsisakė gražios lėlės, kad galėtų sušelpti alkstančius. Vėliau kelionei į kalnus skirtus pinigus ji atiduoda žydaitei, kad ši galėtų nusipirkti vadovėlį. Palieka mylimąjį, nes jis skriaudžia savo brolį.

Tačiau skurdas Petkevičaitės kūriniuose dažniausiai skatina ne žmonių dvasinį tobulėjimą, o nužmogėjimą, kurio išvengti gali tik tokios stiprios asmenybės, kaip Vilkienė. Kiaulių Magdės („Dievui atkišus”) pamotė, nematydama nieko šviesesnio podukros kūdikio gyvenime, palieka jį per šaltį lauke, kad tik greičiau „pasiimtų” Dievas. Ir pati Magdė nepajėgia priešintis skurdui, o bet koks prašviesėjimas, susijęs su prisiminimais (motinos pasiilgimas) ar tarpais švelnėjančia tikrove (kelionė į atlaidus), yra labai apviliantis, netgi skaudžiai baudžiantis – nesantuokiniu kūdikiu, dar didesniu skurdu ir sunkesniais darbais, žmonių panieka.

Bitės kūriniuose dehumanizuojantis skurdas ypač skaudžiai paliečia negalinčius gintis savo jėgomis vaikus ir gyvūnus. Rašytoja, kaip ir kiti mūsų realistinio apsakymo pradininkai, neretai savo apsakymuose vaizduoja vaikus. Be jau minėtos Jurgiuko (Vilkienė) elgetavimo scenos, be kiek natūralistiškos Kiaulių Magdės nesantuokinio kūdikio istorijos, skurdo sužalotai vaiko psichologijai rašytoja skiria apsakymą „Homo sapiens”. „Laukinis gyvulėlis”, kurio laikysena išduoda užguitą, muštą būtybę, greit pripranta prie jį priglaudusios moters. Bet dialogas su vaiku, užimantis beveik visą apsakymo tekstą, apnuogina skurdo sužalotą vaiko psichologiją. Ne švelnumas jam svarbiausia vertybė – visa ko matas, vienintelis ryšys su žmonėmis yra duona. Vaikas prašo neatiduoti jo vyresniajai seseriai, nes ta neturinti duonos; tik tarp smulkesnių argumentų yra tai, kad jį mušė. Net ir dabartinė globėja vertinama tuo pačiu matu: „kad duonos neturėtumei, nemylėčiau”.

Panašia tema sukurtas ir apsakymas „Beždžionaitė”. Jame pasakojama apie gatvėje uždarbiaujančius žmones: gėlių pardavėją, gatvės muzikantą, nešvankius kupletus dainuojantį dainininką – bevardes būtybes, kuriose maža belikę žmogiškumo. Kiek ilgėliau rašytojo žvilgsnis apsistoja ties čigonu su beždžionaite. Pririštas kankinamas gyvulėlis uždirba savo šeimininkui duoną, neturėdamas ne tik laisvės, bet ir teisės į paties uždirbtą skanesnį kąsnelį.

Apsakymai, kuriuose vaizduojama socialinė skriauda bei skurdas, atskleidžia Bitės humanizmą, norą priešintis nužmogėjimui.

Apsakymuose „Vaišnorienė”, „Piešinys”, „Tėvas ir sūnus”, „Iš gyvenimo verpetų”, „Spauda leista” ir kt. rašytoja gvildena tautinio judėjimo, tautinio sąmoningumo problemas. Ši apsakymų grupė artimesnė Bitės publicistikai, ypač Varpe spausdintiems „Pasikalbėjimams”, tęsusiems V.Kudirkos „Tėvynės varpų” tradiciją. Kaip ir daugelyje publicistikos straipsnių, tuose apsakymuose rašytoja svarsto, kokią reikšmę žmogaus asmenybei turi jo tautinė savimonė. Tautinį sąmoningumą, aukojimąsi tautos reikalams ji laiko svarbiausiu žmogaus, kaip visuomenės nario, pasireiškimu. Priešingai, žmogus, kuris netapatina savęs su savo tauta (kartais netgi su jokia tauta), kuriam rūpi tik jo paties interesai, atrodo nepilnavertis. Dėl to apsakyme „Kodėl tavęs čia nėra?”, savotiškoje to paties pavadinimo Šatrijos Raganos apsakymo antitezėje, vietoj skausmo dėl prarastos meilės ir asmeninių jausmų neišsipildymo Bitė iškelia Tėvynės meilės ir visuomenės gerovės idėją. Vaišnorienę („Vaišnorienė”), kuri neturi tautinio jausmo, kuri vienodai gerai jaučiasi tarp lenkų, vokiečių ar lietuvių, bet nė su viena tauta savęs netapatina, autorė laiko nepilnaverte, nelaiminga ir užuojautos verta moterimi.

Petkevičaitę žavi gausėjantis tautiškai susipratęs jaunimas, studentai. Tačiau jų pasiryžimas dirbti savo tautos gerovei, jų gražūs veidai ir degančios akys nepajėgia išblaškyti abejonių dėl ateities: ar ilgam užteks ryžto ir kilnių norų („Vagone”, „Motina ir sūnus”, „Balius”)? Ir tie norai dažnai neilgai tveria. Apsakymo „Piešinys” pagrindinės veikėjos Žiburienės sūnūs irgi pilni taurių troškimų, siekia mokslo, bet juos baigę, rūpinasi tik motina, o gimtojo krašto reikalus užmiršta. Todėl rašytoja neretai (pvz., „Vagone”) pateisina gana skeptišką vyresniųjų požiūrį į jaunuomenę: „O paskum jie visi tampa vergais… ir dar… ir dar… kokių moterų!”

Petkevičaitė poetizuoja natūralų, kartais nesąmoningą valstietiškąjį patriotizmą – prisirišimą prie gimtosios žemės, papročių, aplinkos. Tokia jos bevardė moteris apsakyme „Žemaitė”, tokia – Žiburienė („Piešinys”). Bevardė moteris per ligas, artimųjų pasipriešinimą, neturtą iš svetimos šalies veržiasi į gimtinę, kur, nepaisant sunkių gyvenimo sąlygų, jaučiasi savo vietoje. Tuo tarpu Žiburienė augina sūnus ir negali suprasti, kaip vaikai užaugo be jos puoselėtos meilės savo kraštui. Vileika („Tėvas ir sūnus”) jau žymiai sąmoningesnis, užgrūdintas kovų su uošviu, lenkuojančiu šlėkta, dėl teisės pačiam pažangiai ūkininkauti. Jo patriotiškumą gimdo pasipriešinimas, suvokimas, jog jis yra savo žemės šeimininkas. Tai duoda vaisių: sūnus tą patriotiškumą pareiškia viešai – gimnazijoje atsisako melstis už carą.

Tikrovė, carinė priespauda griauna tokių žmonių gyvenimą. Yra valstietės šeima („Žemaitė”), Vileika praranda viltį išmokslinti sūnų, knygnešys Augustinas („Iš gyvenimo verpetų”) suluošinamas fiziškai. Bet visi tie personažai lieka nepalaužti, sugeba džiaugtis gyvenimu, jų Tėvynės meilė nušviečia kelią kitiems, jais žavisi rašytoja.

Kitokie yra apsakymo „Spauda leista” veikėjai – du kovotojai prieš spaudos draudimą. Jie – tos kovos aukos. Vienas pamišęs, kitas nepagydomai sergąs. Abu jau neberanda savyje jėgų suvokti, patikėti ir pasidžiaugti, kad kova baigta – spaudos draudimas panaikintas. Tą žmonių tragizmą dar labiau pabrėžia šviesūs gamtos vaizdai, merginos paveikslas. Juo vertesni tie kovotojai pergalės – juo nežmoniškesnis režimas, žiauriai mindantis prigimtines tautos teises ir asmens laisves.

Bitė – viena pirmųjų lietuvių realistinio apsakymo kūrėjų. Didelį dėmesį rašytoja skiria detalei, portretinei žmogaus charakteristikai (ypač akims). Kai kurie literatūros kritikai (A.Vaičiulaitis) teigia rašytojos kūryboje esant nemažai natūralizmo ar sentimentalizmo bruožų.

Pagrindinė Bitės kūrybos tema yra dvasinis žmogaus tobulėjimas per kančią, aukojimąsi kitam asmeniui, visuomenei, tautai. Nors rašytoja neišvengia publicistiškumo, iliustratyvumo, kiek padrikokos kompozicijos ir eklektiško stiliaus, iš amžininkų kūrybos jos kūriniai išsiskiria aštresne problematika, įtaigiais dialogais, tiksliomis psichologinėmis detalėmis. Bitė turėjo meninio mąstymo dovaną, todėl gaila, kad nerasdama tinkamiausios išraiškos, o gal iš meilės publicistikai apie 1905 m. ji metė apsakymo žanrą.

Dramaturgija. Vienintelė Bitės drama Kova artima rašytojos smulkiajai prozai. Pjesės konflikto centre – savanaudžio, nenorinčio padėti iš bado mirštantiems valstiečiams dvarininko Kymanto konfrontacija su demokratiškai nusiteikusiais šviesuomenės atstovais – ūkvedžiu Budrikiu ir guvernante Marija. Žmogiškumas pjesėje pralaimi, bet jį teigiantys veikėjai bręsta, grūdinasi, tobulėja. Žlugus humaniškiems Budrikio troškimams, jo artumas tautiniam judėjimui, pastangos kelti savo krašto ekonominę ir kultūrinę gerovę brandina jį kaip asmenybę, drįstančią mesti iššūkį stipresnei, bet neteisiai aplinkai. Vis dėlto Kova yra daugiau publicistinė proza nei drama. Charakteriai, situacijos stokoja dramatizmo, sceniškumo, yra pernelyg schematiški, veiksmas statiškas, iškeliama per daug problemų, kad jas visas būtų galima išspręsti trumpame kūrinyje.

Dvi Moterys. Kalbant apie Bitės dramaturgiją, negalima aplenkti Dviejų Moterų kūrybos. Šiuo slapyvardžiu Bitė ir Žemaitė pasirašinėjo kartu parašytus draminius kūrinius. Jų kūrybinį bendradarbiavimą, organizuotą P.Višinskio, nulėmė poreikis turtinti atsiliekančią nuo augančių scenos poreikių originaliąją dramaturgiją. Dvi Moterys drauge parašė komedijas Kaip kas išmano, taip save gano (1899), Išmoko, kaip akys iššoko (1899, nespausdinta), Velnias spąstuose (1899), dramas Litvomanai (1903), Parduotoji laimė (1900). Pirmaujantis vaidmuo Dviejų Moterų kūryboje teko Bitei. Dramos buvo kuriamos remiantis jos siūlomais prototipais ir jos sugalvota fabula. Didesnį Žemaitės indėlį galima justi šių dramų kalboje.

Bitės meninei individualybei ypač artimi kūriniai Kaip kas išmano, taip save gano ir Litvomanai. Jų centre – dvaro žmonės, kurių didžiosios dalies dvasinis pasaulis, visada rūpėjęs Bitei, yra skurdus, kurių bendravimas pagrįstas egoistiniais išskaičiavimais, apgaule, dviveidiškumu (Kaip kas išmano, taip save gano veikėjai Nepėša, Pilvickienė, Visgirdienė, Litvomanų – Skirgailienė, Bronislavas Przevluckis). Kaip atsvara jiems, vaizduojami žmonės, savo gyvenimą siejantys su visuomeniniais, tautiniais idealais (gydytojas Kukutis, klierikas Augustinas, dvaro užvaizdas Stungurys, Vanda Pilvickytė, Leonas Skirgaila). Daugiausia tai įvairios socialinės kilmės jaunuoliai, tarp kurių tuo metu buvo pilna idealistų pasišventėlių. Personažų takoskyra šiuose kūriniuose – ne socialinė kilmė, o tautiškumas. Prolenkiškos orientacijos veikėjai paprastai yra neigiami – per daug sumaterialėję, lojalūs cariniam režimui, nutolę nuo liaudies poreikių, o „litvomanai” – pasiaukojantys švietėjai, altruistai, tautinio sąmoningumo žadintojai. Rašytojos propaguoja tautinio išsivadavimo idėjas, palaiko demokratines visuomenės raidos tendencijas. Tai ypač artima Bitės publicistikai ir smulkiajai prozai.

Velnias spąstuose ir Parduotoji laimė daugiau skirti valstiečių buities ir moralės problemoms. Šiose dramose kritikuojamos kaimo žmonių ydos, turtinių interesų skverbimasis į šeimos santykius. Tiek problematika, tiek siužetu jos artimesnės Žemaitės kūrybai, antroji – „Laimės nutekėjimo” apsakymams.

Dviejų Moterų kūryba priklauso ankstyvajai mūsų dramaturgijai. Lietuviškųjų vakarų, kuriems buvo skirta ši kūryba, specifika vertė taikytis prie kaimo žiūrovo skonio – vaidinti komedijas, kurios liaudžiai buvo suprantamesnės, negu sudėtingos dramos ar tragedijos. Pagaliau rimtesnei dramaturgijai nebuvo subrendę ir vaidintojai. Paprastos, gyvos buitinės Dviejų Moterų komedijos, nors dar toli gražu netobulos, buvo dažnai vaidinamos scenos mėgėjų. Ypač tai pasakytina apie Velnią spąstuose. Tuo tarpu dramos, nors ne menkesnės meninės vertės, buvo ne tokios populiarios.

Memuarai. Lietuvių memuaristikoje unikalumu išsiskiria Bitės Karo meto dienoraštis, imtas rašyti tik prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui 1914 m. ir rašytas be pertraukos iki 1919 m. vidurio. Bitei, atskirtai nuo įprastos intelektualinės aplinkos, dienoraščio rašymas karo metais tapo pagrindiniu literatūriniu darbu, kurį ji dirbo nepaisydama įvairių karinės administracijos draudimų ir pavojaus nukentėti. Dienoraštį tvarkyti, perrašinėti ir redaguoti rašytoja ėmėsi tik pasitraukusi nuo intensyvios veiklos. Pirmąją dienoraščio dalį išleido 1927 m., antrąją – 1931 m., o trečioji buvo išspausdinta jau po autorės mirties, 1966 m. raštų rinkinyje. Karo meto dienoraštyje vaizduojamas gilaus provincijos užkampio gyvenimas karo sąlygomis. Remdamasi visokia spauda, iš įvairių vietų pasiekusiomis žiniomis, rašytoja pateikia savo pačios apibendrinimus ir išvadas. Dienoraščio centre yra pati autorės asmenybė, kuri žavi idealizmu, humaniškumu, sunkiomis sąlygomis išsaugotu orumu, sugebėjimu gyventi paprastų žmonių siekiais ir rūpesčiais. Kare Bitei baisiausia ne fizinis smurtas, bet žmogaus sielos žalojimas, dvasinis irimas, pasidavimas, susitaikymas.

Dienoraštyje ne tik užfiksuoti betarpiški įspūdžiai, bet ir bandoma daryti platesnius istorinius ar psichologinius apibendrinimus. Rašytoja gilinasi į karo priežastis, tyrinėja pragaištingą karo poveikį žmonių moralei, psichikai. Čia laisvai siejami autentiški įvykiai bei faktai, periodikos nuotrupos su liaudies išmintimi, literatūrine kitų rašytojų medžiaga ir visa tai supinama su pačios autorės apmąstymais, komentarais, apibendrinimais.

Karo meto dienoraštis turi ir nemažai beletristikos bruožų. Grožinės kūrybos priemones Bitė daugiausia pasitelkia vaizduodama karo metais sutiktus žmones. Ji ne tik atpasakoja tų žmonių poelgius, veiksmus, pokalbius, bet stengiasi perteikti portreto, kalbos, aplinkos detales, plačiai vartoja dialogą. Visa tai kartu su autorės pastabomis atskleidžia ryškius sutiktų žmonių charakterius, veikia skaitytojo vaizduotę, emocijas. Svarbų vaidmenį beletristiniame Karo meto dienoraščio audinyje atlieka peizažas. Dažniausiai jis šviesus, džiaugsmingas, kontrastuojantis su pilka, žiauria karo tikrove. Amžinasis gamtos grožis ir pačiai autorei padeda išlaikyti sielos ramybę, dvasinę pusiausvyrą.

Be Karo meto dienoraščio, Bitė paliko ir nemažai kitų memuarinio pobūdžio kūrinių. Jau Vilniaus žinių laikotarpiu, paskatinta J.Tumo-Vaižganto, R. Bortkevičienės, J.Lindės-Dobilo, bandžiusi rašyti prisiminimus, trečiojo dešimtmečio viduryje, pasitraukusi iš aktyvesnės veiklos, rašytoja vėl ima fiksuoti tai, ką buvo patyrusi, bendraudama su daugeliu mūsų tautinio išsivadavimo judėjimo dalyvių. Vienas didesnių tokio pobūdžio kūrinių – Iš mūsų kovų ir vargų (1927), kuriame pasakojama apie pirmąjį viešą lietuvišką vaidinimą Palangoje. Bitė, viena pagrindinių šio vaidinimo organizatorių, prisiminimus parašė patraukliai, gyva, gražia kalba. Iš mūsų kovų ir vargų – ne tik mūsų teatro ir kultūros istorijos dokumentas, bet ir vienas ryškiausių lietuvių memuaristikos pavyzdžių. Prisiminimų apie L.Ivinskį, Žemaitę, V.Kudirką, savo pačios veiklą tautinio išsivadavimo judėjime Bitė išspausdino to meto periodikoje. Nemažai baigtų ir nebaigtų memuarinių kūrinių liko nepaskelbtų.

Paskutinis stambus Bitės kūrinys – dviejų dalių romanas Ad astra (1933). Parašytas jau tuo metu, kai autorė buvo atsidėjusi prisiminimų fiksavimui, romanas irgi skirtas XIX a. pabaigos Lietuvos tikrovei.

Pagrindinę romano mintį nusako moto – lenkų rašytojos M.Konopnickos žodžiai: „Tikiu būtiną, sąmoningą žmonių veržimąsi į galingąsias teisių ir lygybės idėjas.” Taigi romanas yra apie žmogaus ir tautos laisvės, savarankiškumo, dvasinio tobulėjimo siekimą. Jame vaizduojamas platus XIX a. pabaigos Lietuvos gyvenimo spektras. Nors daugiausia dėmesio skiriama dvaro buičiai ir aplinkai, nemažai vietos tenka ir valstiečiams, darbininkijai, įvairios kilmės inteligentijai. Rašytojai svarbu ne tiek vaizduojamų žmonių socialinė kilmė ir santykis su ja, kiek požiūris į asmens ir ypač tautos teises, santykis su tautiniu lietuvių judėjimu.

Pagrindinė romano veikėja yra Elzė Kęsgailytė. Jos paveikslui autorė suteikė nemažai autobiografinių bruožų. Aštuoniolikmetė Elzė, kaip ir rašytoja, baigusi Liepojos gimnaziją, svajoja apie aukštąjį mokslą, visuomenei naudingą darbą, yra kupina kilnių norų ir ieško savo vietos gyvenime. Per gana trumpą laiką (veiksmas pirmame tome vyksta dvi tris savaites, o antrame – porą mėnesių) ji susitinka su daugybe įvairioms idėjinėms kryptims atstovaujančių žmonių. Tiesą pasakius, rašytojai labiau rūpi ne XIX a. pabaigos buitis, o to laikotarpio idėjos, jų vaidmuo visuomenės ir asmenybės gyvenime.

Pati Elzė, po mokyklos užsikrėtusi švietėjiškomis idėjomis, blaškosi gyvenime, nerasdama kur pritaikyti savo jėgas ir žinias. Merginai tenka pačiai ieškoti pagrindų, kuriais vadovaudamasi galėtų veikti, rasti savo vietą visuomenėje. Nepatenkinta reakcingomis kai kurių dvarininkų (Lupučio-dudučio ir kt.) pažiūromis, Elzė gana anksti susiduria su varginga valstiečių padėtimi ir mato čia plačią dirvą veiklai, juo labiau, kad labdarybe užsiima nemaža bajorijos dalis. Įsitikinusi, kad į didelius darbus visuomenės labui einama „mažų gerų darbų” keliu, Elzė vis dėlto nesitenkina filantropija, į kurią su pašaipa žiūri kai kurie jos sutikti žmonės (kaimo daktaras, studentas Zenonas).

Iš pradžių Elzei imponuoja liberaliosios dvarininkijos atstovas Donatas Gedvila. Jis su užuojauta kalba apie valstiečių padėtį, stato jiems namus, padeda įsigyti žemės ūkio mašinų. Vis dėlto Donatas nereiškia jokių simpatijų tautiniam judėjimui. Įsitikinęs Rusijos galybe, jis bet kokį pasipriešinimą šiam milžinui laiko neprotingu, vaikėzišku „nesubrendusių studentėlių” darbu. Tokios pažiūros netenkina Elzės, kuri pamažu darosi sąmoninga tautinio judėjimo šalininke. Romano pabaigoje ji atsisako Donato siūlomų vedybų.

Studentas Zenonas atstovauja XIX a. pabaigoje plintančioms kairiosioms, socializmo, idėjoms, bet ir jos Elzei nelabai tesuvokiamos ir ne visai priimtinos – pagrindinę romano veikėją rašytoja pamažu stumia tautinio judėjimo link. Šiai idėjai romane atstovauja studentas Bataitis – varpininkas, sąmoningas tautinio judėjimo dalyvis. Jis įtraukia Elzę į lietuviškos spaudos platinimo darbą, aiškina jai tautinio judėjimo idealus. Romano pabaigoje matome merginą renkantis ne ramų ir sotų gyvenimą su Donatu, bet kovotojos už tautos laisvę kelią.

Rūpi Bitei ir feminizmo temos. Elzei, nors ir gerbiamai dėl neblogo išsilavinimo, įvairiose gyvenimo srityse tenka lenktyniauti su vyrais, įrodinėti savo pranašumą netgi tokiame vyriškame užsiėmime, kaip šaudymas. Gausybė idėjų ir dvasinių išbandymų yra šiek tiek per sunkūs aštuoniolikmetės merginos pečiams, todėl neretai pagrindinės veikėjos lūpomis prabyla patyrusi moteris – pati autorė, išnyksta atstumas tarp rašytojos ir Elzės. Netgi gana plačiai aprašomi merginos jausmai, pabudusi meilė Donatui, sapnų, svajonių pasaulio vaizdavimas nesuteikia pagrindinei romano veikėjai realesnių bruožų – ji perdėm idealizuota, matyti autorės noras pavaizduoti ir paaiškinti savo pačios gyvenimo kelią.

Ne tik Elzė, bet ir kiti romano veikėjai, amžininkų liudijimais, turėjo savo prototipus. To neneigė ir pati Bitė. Vis dėlto romanas nėra grynai autobiografinis kūrinys.

Romaną Ad astra to meto skaitytojai sutiko gana abejingai – visuomenė tuo metu gyveno jau kitais interesais. Vis dėlto laikas išryškino šio kūrinio privalumus: platų visuomenės sluoksnių ir jų idėjų spektrą, sumaniai plėtojamą intrigą, spalvingas buities scenas, gamtos vaizdus, giliai ir įtaigiai pavaizduotą tautinio išsivadavimo judėjimą, humanistinį nepasitenkinimą tautine ir socialine priespauda. Tai yra teigiamosios Bitės prozos ypatybės.

Kritika. Geras literatūrinis išprusimas leido Bitei tarti savitą žodį ir literatūros kritikoje. Savo straipsniuose ji propagavo realistinę literatūrą, piešiančią gyvenimą vaizdais, atsisakančią didaktikos. Suvokdama europines literatūros ir literatūros kritikos tendencijas, rašytoja gana kritiškai vertino ir savo kūrybą, laikė ją pereinamuoju etapu į tikrąją literatūrą.

Stambiausias literatūrologinis Bitės veikalas – Pasaulinės literatūros istorijos vadovėlis (d. l – 1922, d. 2 – 1924) – kompiliacinio pobūdžio darbas apie senąją pasaulinę literatūrą. Juo rašytoja pasirodė kaip gerai pažįstanti senųjų rytų ir graikų literatūrą, religijų įvairovę ir įtaką senosioms ir krikščioniškųjų šalių literatūroms. Deja, katalikiškoji visuomenė šį vadovėlį sutiko gana atšiauriai, ir jis plačiau nebuvo vartojamas.

Bitė – rašytojos visuomenininkės pavyzdys. Geriausi jos kūriniai pasižymi literatūros visuomeniškumo suvokimu, giliu humanizmu, pagarba žmogaus asmenybei ir jo prigimtinėms teisėms. Drauge su L.Didžiuliene-Žmona, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda, Žemaite Petkevičaitė-Bitė yra moteriškosios ir realistinės lietuvių literatūros pradininkė.

Rašykite komentarą

-->