Studijoms.lt

Referatai, konspektai

G. G. Byron „Kainas”

Autorius: Adomas

Siužetas. – Saulėtekis. Pirmieji žmonės dėkoja Jehovai, kad jis leido šviesą ant vandenų, atskyrė dieną nuo nakties. Garbina jį ir pirmųjų žmonių vaikai – nuolankus Abelis, meili Ada, Cilė. Taika ir ramybė tarp jų. Tik vienas Kainas neatveria lūpų. „Kodėl tu tyli?”- klausia Adomas. „Aš neturiu ko Dievą prašyti… ” Bet jis turįs padėkoti Dievui: „Juk tu gyveni!” – „Bet aš mirsiu”,- atkerta Kainas. Ir kada Adomas baigia maldas ir eina su vaikais į darbą, vienas Kainas lieka filosofuoti: klausti ir klausti ir į klausimą nerasti atsakymo:

„Ir tai gyvenimas. Darbuokis, bet kam gi

Man darbuotis skirta? Dėl to

Kad mano tėvas nusidėjo,

Bet argi aš tuo kaltas? Aš pats gi negimiau.

Ir gimti aš visai juk nenorėjau”.

Kainas mato, kad reikia dirbti, kentėti ir mirti. Bet jį kamuoja klausimas: kam visa tai? Mintis apie gyvenimą po mirties neateina į galvą.

„Nusilenk man kaip Viešpačiui”,- taria pasirodęs Liuciferis, tada jis atsakysiąs į tuos klausimus.

„Aš kelių niekados nesulenkiau

Prieš mano tėvo Dievą, nors Abelis ir

Dažnai mane maldavo, kad aš

Aukoj jo dalyvaučiau.

Kam gi aš lenksiuos prieš tave?”

Liuciferis:

„Kas niekad Jam nesilenkė,

Tas lenkias prieš mane”.

Ir trokštantį žinoti Kainą Liuciferis paima į gyvybės ir mirties karalystes, rodo praėjusius, dabartinius ir būsimus amžius. Bet kuo daugiau Kainas pažįsta, tuo labiau niaukiasi jo siela. Jis patiria, kad visas pasaulis, lygiai kaip ir žmogus, „gyvena, skursta ir pasmerktas mirti”. Visi gražieji praeities pasauliai jau dulkėmis pavirtę; dulkėmis pavirs ir ateities pasaulis. O pats Kainas, sako Liuciferis, turės dauginti Adomo giminę, turės valgyti, gerti, drebėti, juoktis, verkti, miegoti ir – mirti. Ir Kainas įsitikina, kad jis tik dulkė, kad jis niekas.

Kaino skausmą pažinimas tik padidino. Anksčiau jis vieną paguodą turėjo: jį džiugino sesers – žmonos Ados grožis ir meilė. Bet Liuciferis skelbia, kad visoks grožis, taigi ir brangiausio pasaulyje žmogaus – Ados grožis sunyks, žus.

Ir dar baisiau! Kaino sūnelis Enochas, tik gimęs, jau yra pasmerktas amžinai kentėti. Jis būtų laimingesnis, jei Kainas miegantį jį paimtų ir į akmenį sutrupintų jo galvą. „Geriau negimti, nei gyventi, kentėti ir mirti”.

Liuciferis paskelbia Kainui, kad viso to liūdno likimo kaltininkas yra Jehova, nes jam patinka kurti ir vėl griauti. Jis leidžia atsirasti ir žmonėms tik tam, kad jie baisiose kančiose mirtų ir į dulkes pavirstų. Kaltus ir nekaltus jis lygiai žudo. Nors jis pavergė ir žmogaus kūną, bet žmogus turįs galingą protą ir juo galįs priešintis Jehovai, susidaryti savo vidinį pasaulį, kuriam pats būtų valdovas.

Šitaip pamokytas Kainas grįžta į žemę.

Abelis čia pastatęs du aukurus. Kviečia Kainą kartu su juo aukoti Dievui. Jeigu jau brolis taip nori, Kainui vis tiek: ir jis gali aukoti. Ant aukuro Kainas deda javus, o Abelis – pirmagimius gyvulėlius.

Pakyla audra ir išblaško išdidaus Kaino aukas. Pykčio pagautas, kad Jehova nepriimąs nekruvinos aukos, Kainas puola griauti aukurą. Abelis aukurą užstoja. Kainas sugriebia nuodėgulį ir suduoda broliui, kam jis tą piktąjį Jehovą ginąs. Abelis griūna, tardamas:

„Priimki, Viešpatie, Tu savo

tarną,

ir atleisk jo užmušėjui –

ką darė,

Jis nežinojo… O Kaine,

duoki ranką…”

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->