Studijoms.lt

Siužetas. – Saulėtekis. Pirmieji žmonės dėkoja Jehovai, kad jis leido šviesą ant vandenų, atskyrė dieną nuo nakties. Garbina jį ir pirmųjų žmonių vaikai – nuolankus Abelis, meili Ada, Cilė. Taika ir ramybė tarp jų. Tik vienas Kainas neatveria lūpų. „Kodėl tu tyli?”- klausia Adomas. „Aš neturiu ko Dievą prašyti… ” Bet jis turįs padėkoti Dievui: „Juk tu gyveni!” – „Bet aš mirsiu”,- atkerta Kainas. Ir kada Adomas baigia maldas ir eina su vaikais į darbą, vienas Kainas lieka filosofuoti: klausti ir klausti ir į klausimą nerasti atsakymo:

„Ir tai gyvenimas. Darbuokis, bet kam gi

Man darbuotis skirta? Dėl to

Kad mano tėvas nusidėjo,

Bet argi aš tuo kaltas? Aš pats gi negimiau.

Ir gimti aš visai juk nenorėjau”.

Kainas mato, kad reikia dirbti, kentėti ir mirti. Bet jį kamuoja klausimas: kam visa tai? Mintis apie gyvenimą po mirties neateina į galvą.

„Nusilenk man kaip Viešpačiui”,- taria pasirodęs Liuciferis, tada jis atsakysiąs į tuos klausimus.

„Aš kelių niekados nesulenkiau

Prieš mano tėvo Dievą, nors Abelis ir

Dažnai mane maldavo, kad aš

Aukoj jo dalyvaučiau.

Kam gi aš lenksiuos prieš tave?”

Liuciferis:

„Kas niekad Jam nesilenkė,

Tas lenkias prieš mane”.

Ir trokštantį žinoti Kainą Liuciferis paima į gyvybės ir mirties karalystes, rodo praėjusius, dabartinius ir būsimus amžius. Bet kuo daugiau Kainas pažįsta, tuo labiau niaukiasi jo siela. Jis patiria, kad visas pasaulis, lygiai kaip ir žmogus, „gyvena, skursta ir pasmerktas mirti”. Visi gražieji praeities pasauliai jau dulkėmis pavirtę; dulkėmis pavirs ir ateities pasaulis. O pats Kainas, sako Liuciferis, turės dauginti Adomo giminę, turės valgyti, gerti, drebėti, juoktis, verkti, miegoti ir – mirti. Ir Kainas įsitikina, kad jis tik dulkė, kad jis niekas.

Kaino skausmą pažinimas tik padidino. Anksčiau jis vieną paguodą turėjo: jį džiugino sesers – žmonos Ados grožis ir meilė. Bet Liuciferis skelbia, kad visoks grožis, taigi ir brangiausio pasaulyje žmogaus – Ados grožis sunyks, žus.

Ir dar baisiau! Kaino sūnelis Enochas, tik gimęs, jau yra pasmerktas amžinai kentėti. Jis būtų laimingesnis, jei Kainas miegantį jį paimtų ir į akmenį sutrupintų jo galvą. „Geriau negimti, nei gyventi, kentėti ir mirti”.

Liuciferis paskelbia Kainui, kad viso to liūdno likimo kaltininkas yra Jehova, nes jam patinka kurti ir vėl griauti. Jis leidžia atsirasti ir žmonėms tik tam, kad jie baisiose kančiose mirtų ir į dulkes pavirstų. Kaltus ir nekaltus jis lygiai žudo. Nors jis pavergė ir žmogaus kūną, bet žmogus turįs galingą protą ir juo galįs priešintis Jehovai, susidaryti savo vidinį pasaulį, kuriam pats būtų valdovas.

Šitaip pamokytas Kainas grįžta į žemę.

Abelis čia pastatęs du aukurus. Kviečia Kainą kartu su juo aukoti Dievui. Jeigu jau brolis taip nori, Kainui vis tiek: ir jis gali aukoti. Ant aukuro Kainas deda javus, o Abelis – pirmagimius gyvulėlius.

Pakyla audra ir išblaško išdidaus Kaino aukas. Pykčio pagautas, kad Jehova nepriimąs nekruvinos aukos, Kainas puola griauti aukurą. Abelis aukurą užstoja. Kainas sugriebia nuodėgulį ir suduoda broliui, kam jis tą piktąjį Jehovą ginąs. Abelis griūna, tardamas:

„Priimki, Viešpatie, Tu savo

tarną,

ir atleisk jo užmušėjui –

ką darė,

Jis nežinojo… O Kaine,

duoki ranką…”

Kainas nustebęs puola kelti savo brolį, atgaivinti. Veltui. „O Dieve, Dieve!”- sudejuoja Kainas, bet jau per vėlu gailėtis.

Į šauksmus atskuba šeima, ir Ieva prakeikia savo pirmagimį sūnų. Sielvartaudamas dėl nužudyto brolio, Kainas ir dabar nepaliauja „derėjęsis”: juk Jehova viską gali; tepaimąs jo gyvybę ir grąžinąs Abeliui. Bet Viešpaties angelas pažymi Kaino kaktą, kad jį visi pažintų ir niekas nežudytų, nors jis ir trokšta mirti.

Kainas traukiasi nuo pirmosios šeimos. Prakeiktąjį lydi Ada. „Ramybė jam”,- atsisveikina ji brolio lavoną. „O man?”- klausia Kainas, ir tame klausime, kuriuo baigiama misterija, sukauptas visas beviltiškas skausmas.

Kaino tragizmas. – Kainą ištiko visiška katastrofa: labiausiai kankinęsis, kad žmogus turi mirti, pats Kainas pirmasis į pasaulį įvedė mirtį.

Į Kainą Dž.G.Baironas įdėjo ir savo paties nuoširdžią meilę Adai, savo pesimizmą. Kiekvienas žmogus yra linkęs nuo pat mažų dienų mąstyti ir klausti. Tačiau Kaine ypač sutelktas yra romantizmo laikais sustiprėjęs domėjimasis metafizinėmis problemomis.

Kaino ir jo dvasios žmonių klaida yra ne ta, kad jis ieškojo tolimiausių būties priežasčių, bet kad jis pirmiausia pats sau nebuvo nuoseklus: jis atmetė senuosius autoritetus; nepatikėjo tėvais, o patikėjo Liuciferiu. Atmetė tradicinį būties buvimo pagrindą, aiškinimą, o pasidavė XVIII a. racionalizmui, kuris didžiausiu autoritetu laikė nuosavą protą. Mąstyti yra žmogaus dieviškoji galia. Klausimais tiesiamas kelias į pažangą. Tik pažanga pasiekiama ne autoritetus atmetant, bet patikrinant, ar autoritetas yra patikimas. Ši taisyklė reikalauja kritiškai žiūrėti ir į savo proto išgales. To nepadarė individualiai, maištingai nusiteikęs Kainas. Tai jo pagrindinė klaida. Iš jos plaukia ir Kaino katastrofa: jis tarėsi suradęs gyvenimo blogybių šaltinį ir ėmėsi griauti aukurus, bet paskui pats pastebėjo, kad į pasaulį pasėjo dar daugiau skausmo ir kruvinų aukų.

Ada. – Niūriam Kainui kontrastas yra švelnioji Ada. Ji nekvaršina sau galvos dėl tolimesnių būties klausimų: kam gyventi, kam kentėti… Jeigu ir kyla jai tie klausimai, lengvai pasitenkina tais atsakymais, kuriuos buvo girdėjusi iš savo tėvų. Ji gyvena, ne filosofuoja. Ji suranda gyvenime daug grožio, džiaugsmo, laimės, kitiems nusilenkdama, nutylėdama, pasiaukodama. Ji nuolanki Dangui, nors už jį labiau myli savo vyrą. Tėvų, savo vaikų, ypač savo vyro meilė – aukščiausia jos laimė. Kai Liuciferis siūlo Kainui pasirinkti žinojimą ar meilę, ji prašo: „Kainai, meilę pasirink”. Nors ji nedaug kalba, bet darbai rodo jos meilę ir pasiaukojimą. Kai prakeiktas Kainas liepia Adai jį palikti, moteris atsako: „Tave ir taip visi paliko… Aš vieno tik bijau – išsiskirti su tavim”. Ji užtaria Kainą, sakydama įbrėžusiam žymę angelui:,, Toji bausmė prašoksią jo jėgas”. Su Kainu ir su vaikais jai nesunkus ir tėvų rojaus netekimas – ji tik viena negali būti laiminga. Ir tėvus ji myli. Kai Kainas plūsta Adomą ir Ievą, Ada perspėja: „Negerai pasakei… Aš mirti pasiruošusi. Kad motina ir tėvas būtų gyvi”. Ada – viena gražiausių Bairono moterų. Jai poetas davė savo brangiausios dukters vardą ir mylimosios Gvičioli kai kuriuos bruožus.

„Kaino” apibūdinimas. – Didi maišto prieš Dievą tema, svarios figūros, vaizdinga jų kalba, kai dialoguose pinasi gamtos ir visatos paveikslai, meilūs Ados žodžiai, šiurpus Ievos prakeikimas – yra žymės, dėl kurių „Kainas” laikomas svarbiausiu Dž.G.Bairono kūriniu.

Bet nestinga „Kaino” misterijai ir trūkumų. Beveik be intrigos, be veiksmo, tik daugybė dialogų, filosofavimo: klausimai – atsakymai, it katekizmas. Ta filosofija su pasikartojimais patį veikalą tose vietose daro sausą.

Amžininkus traukė drąsūs DŽ.G.Bairono samprotavimai, griaunanti minties jėga, piktžodžiavimai. Vieni priėmė išskėstomis rankomis, kiti smarkiai užsipuolė dėl to piktžodžiavimo. Net pats Dž.G.Baironas teisinosi, kad jo Liuciferis yra padoresnis už J.V.Gėtės Mefistofelį.