Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Friedrich Nietzsche “Tragedijos gimimas”

Autorius: Elena

Vakarų filosofija atsirado senovės Graikijoje VII a. pr. Kr. pradžioje. Senovės graikai padarė nepaprastai didelę įtaką visai Vakarų civilizacijai ir mūsų pasaulio sampratai. Jie laisvai samprotavo apie pasaulį, ir šių svarstymų nevaržė jokios religinės dogmos. Jų pačių religija, ta gausybė žmogaus pavidalo dievų, nedaug tebuvo susijusi su šitomis spekuliacijomis apie Visatą. Graikai sukūrė didžią literatūrą, jiems priklauso garsiosios Aishilo, Sofoklio, Euripido tragedijos.

Fridrichas Nyčė gyveno antrojoje XIX a. pusėje. Tuo laikotarpiu neregėtai iškilo ir sustiprėjo Vokietijos valstybė. Vokiečiai ypač didžiavosi savo universitetų kultūrine pažanga. Nyčė labai kritiškai vertino šią “kultūrą”. Jo įsitikinimu, tiek daug laimėjusi Vokietija neteko svarbiausio dalyko. Šalis prarado sielą, žmones užvaldė pasitenkinimas savimi, sukūrusi materialinę gerovę Vokietija užmiršo dvasią. Kultūra smuko. Nyčė laikė save pranašu, jautė turįs misiją – pažadinti savo kartą, atverti jai akis ir parodyti, kokioms netikroms vertybėms ji tarnauja.

Nyčė manė, kad jo laikų kultūros nuosmukį sąlygojo destruktyvių, gyvenimą griaunančių jėgų pergalė: patologija sunaikino sveikuosius pradus, moteriškumas įveikė vyriškumą. Pirmojoje jo knygoje pateikiama nepaprastai originali graikų tragedijos analizė. Kalbama apie apoloniškosios ir dionisiškosios kultūros santykį.

Šiame veikale F. Nyčė kaip niekur kitur į pirmą vietą iškėlė meną, laikydamas jį svarbiausia žmogaus metafizine veikla. Tai reikštų, kad “pasaulio egzistavimas gali būti pateisinamas tik kaip estetinis fenomenas”. Šį požiūrį jis įvardijo “artistinės metafizikos” terminu, kuris yra tiesiogiai susijęs A. Šopenhauerio filosofijos įtaka. Ta įtaka buvo tokia stipri, kad Nyčė į “Tragedijos gimimą” nė kiek nekeisdamas įtraukė jo valios metafizikos ir meno ( ypač muzikos ) sampratas ( A. Mickevičiaus cit. ).

F. Nyčė patyrė ne tik Šopenhauerio, bet ir R. Vagnerio įtaką. Jo dramose jaunasis Nyčė įžvelgė ne tik graikų tragiškosios pasaulėjautos atgaivinimo, bet ir naują visos vokiečių kultūros atgimimo galimybę. Darydamas užuominą į Vagnerio operą “Zygfrydas”, kur paukštis rodo kelią pas miegančią Brunhildą, Nyčė teigia: “Na, o jeigu vokietis imtų droviai dairytis vado, gebėsiančio jį gražinti į seniai prarastą tėvynę , tai tegu įsiklauso į aistringai viliojantį kvietimą dionisiškojo paukščio, kuris plasnoja priešais jį, rodydamas kurion pusėn eiti”. Tokiu būdu Nyčės pagalba Vagneris turėjo tapti nauju, tragiškojo mito pavidalu atgimsiančios ir į dionisiškumą orientuotos vokiečių kultūros prototipu ( gal todėl 1872 m. išleistą “Tragedijos gimimą” R. Vagneris sutiko su didžiausiu susižavėjimu ).

Pagrindinis tikslas, kurį pats sau iškėlė F. Nyčė – “nustatyti, kas yra dionisiškasis – apoloniškasis genijus ir kokia jo meninė kūryba”. Savo svarstymais jis nori prisiliesti prie tragiškosios pasaulėžiūros ištakų, todėl “keliauja pas graikus, nes kaip tik tenai, Nyčės manymu, esama didžiulės kilmės ir tikslų priešpriešos tarp plastinio vaizduojamojo, apoloniškojo, ir neplastinio muzikos – Dioniso meno”. Dionisiškasis pradas yra kūrybingas, dinamiškas, gaivališkas, pasireiškiantis vitališku laukiniu elgesiu. Apoloniškasis – santūrus, saikingas, siekiąs harmonijos. Šios dvi skirtingos tendencijos eina šalia viena kitos, dažnai nesutardamos ir kartu viena kitai žadinančios naujus kūrybinius impulsus, kol ”pagaliau stebuklingu helėnų valios aktu jos pasirodo suporuotos ir pagimdo tiek pat dionisišką, kiek ir apolonišką meno kūrinį – atiškąją tragediją”.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7

Rašykite komentarą

-->