Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Filosofijos konspektas

Autorius: Felicija

1. DOXA.Teisinga nuomonė yra teisėta ir naudinga; remiantis ja, galima efektyviai veikti. Tačiau teisingos nuomonės yra geros tik būdamos pastovios, bet jos tokios nėra, nes visos nuomonės, laikui bėgant, keičiasi. Nuomonės yra paremtos potyriais. Todėl permainingas jų srautas neša su savimi ir nuomones. Nuomonių sulaikymo aktą Platonas vadina „prisiminimu“.Nuomonės žmogus pernelyg myli regimybes, empirinį pasaulį,t.y. yra gana paviršūtiniški, kad vargtų, ieškodamas tikrojo, idėjų pasaulio. Nuomonės objektas – tikėjimas natūraliais, juslėmis suvokiamų daiktų pasauliu. Tokie daiktai užima tarpinę padėtį tarp būties ir nebūties. Nuomonė „yra kažkas tarpiška tarp žinojimo ir nežinojimo“.Labai svarbi nuomonių neilgalaikiškumo priežastis – pačių objektų – juslėmis suvokiamų daiktų – kintamumas. Todėl nuomonės niekada negali būti tikros, nes pastoviai kinta ir priklauso nuo aplinkybių.

2. MAJEUTIKA – priartėjimas prie tiesos. Savo filosofiją Sokratas laiko majeutika (pribuvėjos menu): jis nori būti tik padėjėjas ieškant žinojimo bei pažįstant save patį, nes šituos dalykus kiekvienas turi pasiekti pats savo jėgomis, jų negalima gauti iš ko nors kito.Sokratas ne tik mąstytojas, bet ir „veikėjas“. Čia jam padėdavo jo vidinis balsas, jo „daimoniom“, kuris vadovavo jo veiklai ir buvo sielos dieviškojo pašaukimo ženklas.

3. EPISTEME – tai žinios apie idėjas, kurios yra įgyjamos protu.Buvo atskirti du pažinimo šaltiniai: juslinė patirtis ir protas. Juslinė patirtis teikia mums informacijos apie konkrečius įvykius, daiktus ar asmenis, tačiau negali suteikti filosofinio pažinimo, kurį ir gali suteikti protas, intelektas. Protu mes galime įžvelgti tai, ko nemato mūsų akys, todėl remdamiesi loginiais argumentais, galime įrodyti tai, ko nežinojome iš patirties.Tokios žinios yra amžinos, nekintamos, tobulos, nes tokios ir yra idėjos.Žinojimo objektas yra grynoji, tikroji būtis. Žinojimas, įgyjamas grynojo mąstymo, intelektualinės žiūros būdu, visada yra eidų, idėjų žinojimas. Žinojimo objektai – vien protu suvokiami daiktai – yra amžini ir nekintami. Žinių ar bent jų pradų skiriamasis požymis yra akivaizdus. Šis požymis išryškėjo tyrinėjimo procese – jeigu daiktas nėra patirties objektas, tai negali būti ir tą daiktą atitinkančio tikro žinojimo. Žinojimas gali būti vadinamas žinojimu tik tiek, kiek jis yra tikras.

4. ŽINAU, KAD NIEKO NEŽINAU. (PAGAL SOKRATĄ)Žmogaus vertę sudaro ne informacijos turėjimas, bet sugebėjimas suvokti ribas.Žinių pervertinimas duoda pagrindą pasaulėžiūrai (visumai galimų požiūrių į pasaulį ir žmogų), kuri vadinama pseodooptimizmu. Abejones, riziką, vieni pirmųjųn išlkėlė Senovės Graikai or vadino tai skepticizmu. Jie rėmėsi prielaida, kad pažinti apskritai nieko neįmanoma juslėmis. Argumentai: Irklas vandenyje kreivas, ištrauktas iš vandens – tiesus, taigi tos savybės, kurias mes priskiriame daiktams – subjektyvios. Vadinasi pačioje daikto esmėje slypi nepažinimas.

Taigi tik žmogus nublokštas į baigtinumą ir stovintis begalybės akivaizdoje, gali klausti, tiksliau sakant, negali neklausti. Jis pasmerktas klausimui, vadinasi, pamatiniam įsibuvimui į nežinojimą, t. y. į žinojimą, kad jis yra nežinanti būtybė. Graikų filosofo Sokrato žodžiai „žinau, kad nieko nežinau“ išreiškia ne kokį nors paties Sokrato psichologinį ypatumą. Jais nusakoma žmogaus, kaip į savo nežinojimą įsibūnančios, todėl klausiančios būtybės, lemtis. Jei protą laikytume išskirtiniu žmogaus bruožu, tada pirmasis proto apibūdinamas galėtų būti toks: būti protingam reiškia atsiverti nežinojimo erdvei ir būti klausiančiajam.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7

Rašykite komentarą

-->