Studijoms.lt

Referatai, konspektai

fenomenalizmas

Autorius: Rimantas

Fenomenalizmas

Fenomenalizmas — pažiūra, kuri mūsų pažinimą apriboja fenomeno sritimi. Fenomeno (gr. phenomenon — reiškinys, apraiška, faktas) sąvoka apibūdina visus tiesioginius išorinius ir vidinius patyrimo duomenis. Skiriami fiziniai (visa, kas prieinama jutiminiams organams) ir psichiniai (visa, kas atsiranda sąmonėje) fenomenai. Ugdymo praktikoje susiduriame ir su vienais, ir su kitais, todėl pedagogikos mokslas tiria ir vienus, ir kitus. Filosofijoje fenomeno sąvoka suprantama kaip: 1) viskas, kas rodosi arba reiškiasi taip, kaip yra. Šia prasme fenomenas yra tikra būtis. Ugdymo praktikoje — nuoširdus moksleivio elgesys, teisingas (žinant) ir neteisingas (nežinant) atsakinėjimas; 2) tai, kas atrodo ne taip, kaip iš tikrųjų yra. Tai tariamoji būtis, regimybė. Ugdymo požiūriu, tai gali būti veidmainiavimas, pataikavimas, melavimas, nusirašinėjimas irpan.; 3) būtis per fenomeną gali atsiskleisti tikis dalies, ne iki galo, netobulai. Fenomenas čia išreiškia tik tam tikrą daikto ar reiškinio esmės aspektą, perspektyvinį vaizdą. Pavyzdžiui, gabus, bet dar nepripažintas, nes nepakankamai išreiškęs savo galimybes mokslininkas, sportininkas, menininkas ir pan. Ugdymo praktikoje — dėl vienokių ar kitokių priežasčių nerealizuotas vaiko talentas, gabumai, kurie gali atsiskleisti vėliau; 4) fenomenas gali rodyti tai, kas savaime išorėje nepastebima, pavyzdžiui, liga, kurią atskleidžia simptomai, pasireiškiantys atitinkamais ženklais, nors ligos ir ženklų esmė skiriasi. Ugdymo praktikoje — tam tikras moksleivio elgesys, kaip ženklas, atspindintis jo neišsilavinimą ar neišsiauk-lėjimą, jam pačiam arba neprofesionaliam ugdytojui to nesuvokiant.


Visos minėtos fenomeno sampratos rodo, kad tai, kas pasirodo, iš esmės nesutampa su pačia būtimi (tai ypač būdinga pedagoginiams reiškiniams), nes fenomeno turinys ir sudėtis priklauso ne tik nuo per jį besireiškiančio objekto, bet ir nuo tų aplinkybių, kuriomis jis subjekto stebimas ir suvokiamas, nuo paties subjekto psichofizinės prigimties (nuo sielos dvasinės sąrangos tipo ir jos pažinimo pobūdžio: kaip ji suvokia, interpretuoja ir t.t.). Tokie fenomeno bruožai formuluoja esminį pažinimo teorijos klausimą: ar jis leidžia žmogui pažinti tikrąją būtį ir, jei leidžia, tai kokiu būdu ir kiek giliai?

Išorinės ir vidinės pažinimo aplinkybės nuolatos kinta, vadinasi, reiškinį galima pažinti įvairiapusiškai. Tačiau žmogaus psichofizinė organizacija yra pastovus veiksnys, kurio įtakos fenomeno turiniui bei sudėčiai jokiu būdu neįmanoma pašalinti. Vadinasi, fenomenalistų nuomone, tenka pripažinti, kad pažinimui prieinama ne pati būtis, bet tam tikri fenomeno aspektai, kuriuos apsprendžia mūsų psichofizinės prigimties reakcijos į daiktų poveikius. Ši nuostata atspindi fenomenalizmo esmę.

Visos naujausių laikų pažinimo teorijos pripažįsta fenomenalizmo reikšmingumą, tačiau skirtingai supranta fenomeno ir būties santykį, t.y. būties atžvilgiu sąmonę laiko uždara (empirinis arba apriorinis (imanentinis) fenomenalizmas) ir atvira (simbolinis arba intuityvinis fenomenalizmas). Pirmuoju atveju fenomenas ir pati būtis griežtai skiriami ir priešpastatomi vienas kitam kaip dvi nepalyginamos sritys. Mums žinomi tik fenomenai, t.y. tiesioginiai sąmonės duomenys. Daiktai savyje visuomet pasilieka už pažinimo, vadinasi, ir sąmonės, ribų. Tuo tarpu pačiam žmogui neįmanoma “išeiti” už sąmonės, nes pažinimas vyksta tik jos erdvėje. Bandymas “išeiti” už sąmonės ribų — grynas voliuntarizmas, nes šis išėjimas neturi materialaus, vadinasi, ir realaus, pagrindo, kurį apsprendžia mūsų juntamas (tiriamas) fenomenas. Tokia nuostata sutampa su subjektyviuoju idealizmu, tvirtinančiu,

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->