Studijoms.lt

Referatai, konspektai

fenomenalizmas

Autorius: Rimantas

Fenomenalizmas

Fenomenalizmas — pažiūra, kuri mūsų pažinimą apriboja fenomeno sritimi. Fenomeno (gr. phenomenon — reiškinys, apraiška, faktas) sąvoka apibūdina visus tiesioginius išorinius ir vidinius patyrimo duomenis. Skiriami fiziniai (visa, kas prieinama jutiminiams organams) ir psichiniai (visa, kas atsiranda sąmonėje) fenomenai. Ugdymo praktikoje susiduriame ir su vienais, ir su kitais, todėl pedagogikos mokslas tiria ir vienus, ir kitus. Filosofijoje fenomeno sąvoka suprantama kaip: 1) viskas, kas rodosi arba reiškiasi taip, kaip yra. Šia prasme fenomenas yra tikra būtis. Ugdymo praktikoje — nuoširdus moksleivio elgesys, teisingas (žinant) ir neteisingas (nežinant) atsakinėjimas; 2) tai, kas atrodo ne taip, kaip iš tikrųjų yra. Tai tariamoji būtis, regimybė. Ugdymo požiūriu, tai gali būti veidmainiavimas, pataikavimas, melavimas, nusirašinėjimas irpan.; 3) būtis per fenomeną gali atsiskleisti tikis dalies, ne iki galo, netobulai. Fenomenas čia išreiškia tik tam tikrą daikto ar reiškinio esmės aspektą, perspektyvinį vaizdą. Pavyzdžiui, gabus, bet dar nepripažintas, nes nepakankamai išreiškęs savo galimybes mokslininkas, sportininkas, menininkas ir pan. Ugdymo praktikoje — dėl vienokių ar kitokių priežasčių nerealizuotas vaiko talentas, gabumai, kurie gali atsiskleisti vėliau; 4) fenomenas gali rodyti tai, kas savaime išorėje nepastebima, pavyzdžiui, liga, kurią atskleidžia simptomai, pasireiškiantys atitinkamais ženklais, nors ligos ir ženklų esmė skiriasi. Ugdymo praktikoje — tam tikras moksleivio elgesys, kaip ženklas, atspindintis jo neišsilavinimą ar neišsiauk-lėjimą, jam pačiam arba neprofesionaliam ugdytojui to nesuvokiant.

Visos minėtos fenomeno sampratos rodo, kad tai, kas pasirodo, iš esmės nesutampa su pačia būtimi (tai ypač būdinga pedagoginiams reiškiniams), nes fenomeno turinys ir sudėtis priklauso ne tik nuo per jį besireiškiančio objekto, bet ir nuo tų aplinkybių, kuriomis jis subjekto stebimas ir suvokiamas, nuo paties subjekto psichofizinės prigimties (nuo sielos dvasinės sąrangos tipo ir jos pažinimo pobūdžio: kaip ji suvokia, interpretuoja ir t.t.). Tokie fenomeno bruožai formuluoja esminį pažinimo teorijos klausimą: ar jis leidžia žmogui pažinti tikrąją būtį ir, jei leidžia, tai kokiu būdu ir kiek giliai?

Išorinės ir vidinės pažinimo aplinkybės nuolatos kinta, vadinasi, reiškinį galima pažinti įvairiapusiškai. Tačiau žmogaus psichofizinė organizacija yra pastovus veiksnys, kurio įtakos fenomeno turiniui bei sudėčiai jokiu būdu neįmanoma pašalinti. Vadinasi, fenomenalistų nuomone, tenka pripažinti, kad pažinimui prieinama ne pati būtis, bet tam tikri fenomeno aspektai, kuriuos apsprendžia mūsų psichofizinės prigimties reakcijos į daiktų poveikius. Ši nuostata atspindi fenomenalizmo esmę.

Visos naujausių laikų pažinimo teorijos pripažįsta fenomenalizmo reikšmingumą, tačiau skirtingai supranta fenomeno ir būties santykį, t.y. būties atžvilgiu sąmonę laiko uždara (empirinis arba apriorinis (imanentinis) fenomenalizmas) ir atvira (simbolinis arba intuityvinis fenomenalizmas). Pirmuoju atveju fenomenas ir pati būtis griežtai skiriami ir priešpastatomi vienas kitam kaip dvi nepalyginamos sritys. Mums žinomi tik fenomenai, t.y. tiesioginiai sąmonės duomenys. Daiktai savyje visuomet pasilieka už pažinimo, vadinasi, ir sąmonės, ribų. Tuo tarpu pačiam žmogui neįmanoma “išeiti” už sąmonės, nes pažinimas vyksta tik jos erdvėje. Bandymas “išeiti” už sąmonės ribų — grynas voliuntarizmas, nes šis išėjimas neturi materialaus, vadinasi, ir realaus, pagrindo, kurį apsprendžia mūsų juntamas (tiriamas) fenomenas. Tokia nuostata sutampa su subjektyviuoju idealizmu, tvirtinančiu,

kad fenomenai, sudarantys pažinimo medžiagą, tėra pažįstančiojo subjekto vaizdiniai. Subjektyvusis idealizmas gali įgyti empirinę arba apriorinę formą.

Empirinis uždarasis fenomenalizmas kaip pirminius pažinimo elementus pripažįsta mūsų išorinius ir vidinius jutimus, iš kurių pagal asociacijos dėsnius susidaro vaizdiniai ir jų sistemos. Proto veikla reiškiasi tuo, kad jis tvarko vaizdinius ir palyginimo būdu iš jų gauna bendras sąvokas (pažįsta).

Apriorinis uždarasis fenomenalizmas tvirtina, kad pažinimo sąrangą apsprendžia įgimtos sąmonės formos, kurios nepriklauso nuo patyrimo, o priešingai — lemia jo (patyrimo) pobūdį. Šios apriorinės sąmonės formos įformina tą medžiagą, kurią suteikia nežinomos priežasties veikiama juslė. Jos tą informaciją paverčia reiškiniais, vykstančiais erdvėje (išorinė pažinimo pusė) bei laike (vidinė pažinimo pusė) ir tarp jų nustato tuos būtinus ryšius, kurie laiduoja mokslinio pažinimo visuotinumą bei objektyvumą.

Apriorinis uždarasis (imanentinis) fenomenalizmas susiduria su dviem keblumais: viena vertus, išnyksta skirtumas tarp objekto, kuris reiškiasi, ir subjekto, kariame jis reiškiasi, nes ir pats subjektas, remiantis minėta logika, tėra tik vaizdinys. Antra vertus, daikto savyje arba nepriklausomos nuo sąmonės būties idėja nustoja reikšmės todėl, kad neatitinka jokio pažinimui prieinamo objekto, nes tam, ko iš esmės neįmanoma pažinti, negalima priskirti ir būties predikato. Paneigus “daikto savyje” sąvoką, koreliuojantis su ja fenomeno konceptas tampa beprasmiu: apie reiškinius galima kalbėti vien tik juos priešpastatant tam, kas jais reiškiasi. O tas, kas reiškiasi, aprioriniam fenomenalizmui (jo paties logikos požiūriu) neegzistuoja (nes neprieinama pažinimui). Tai ką pažįsta mūsų protas? Kaip galima pažinti tai, ko nėra?

Atvirasis (transcendentinis) arba objektyvusis fenomenalizmas tvirtina, kad mūsų pažinimas, nors jam tiesiogiai prieinami tik reiškiniai, vis dėlto per fenomeną gali pasiekti ir pačią daiktų būtį. Išskiriamas simbolinis ir intuityvinis fenomenalizmas. Simbolinis fenomenalizmas pripažįsta, kad fenomenai nėra pačios būties atvaizdai, bet tik jos simboliai (pavyzdžiui, matematika, kalba, informatika irpan.), kurių kokybė ir sudėtis priklauso nuo mūsų psichofizinės prigimties ir dėl to jie negali būti panašūs į pačius daiktus. Bet iš to, kad erdviniuose ir laikiniuose santykiuose pasireiškia tam tikras vienodumas ir būtinumas, leidžiantys mums numatyti įvykių eigą ir veikti išorinį pasaulį galima spręsti, kad fenomeną valdąs dėsningumas šiek tiek atitinka ir pačios būties sąrangą.

Intutityvinio fenomenalizmo požiūriu, griežtos ribos tarp fenomeno ir pačios būties nėra: ji pasireiškia fenomenu, nors ir nepilnai. Pastarasis mums suteikia tam tikrus žmogaus prigimties apibrėžtus būties aspektus. Jų analizė iš dalies leidžia nustatyti, kas jų turinyje bei sudėtyje objektyvu ir kas subjektyvu. Kadangi pats žmogus yra pasaulio padaras ir organiškai suaugęs su savo aplinka (ontologiškai arba gamtiškai — terra patria, psichologiškai arba istoriškai bei pietistiškai arba maldingai, tai reikia manyti, kad ir pažinimo pradai šiek tiek atitinka būties pradus.

Intuityviniam fenomenalizmui artima A. Šliogerio neometafizika. Aptariamo klausimo kontekste A. Šliogeris atskiria “fenomeno” ir “reiškinio” sąvokas. “Fenomenas” ir “reiškinys” traktuojami skirtingai: “Todėl “fenomeno” sąvoką mes griežtai priešpriešiname “reiškinio” sąvokai. Juslinis daiktas kaip fenomenas neatskleidžia jokios esmės, slypinčios už jo paties. Daiktas kaip reiškinys visiškai atsigręžia įžmogų ir jam atsiduoda, o daiktas kaip fenomenas nuo žmogaus nusigręžia ir jam priešinasi”. Vadinasi, kiekvienas daiktas suvokiamas dviem aspektais: panaudojamumo ir paslaptingumo. Daiktas, kaip fenomenas, nurodo į transcendenciją. Daiktas, kaip reiškinys, žmogų atsuka veidu į pragmatinį gyvenimo lauką, o kaip fenomenas — verčia susimąstyti apie pasaulio paslaptingumą ir nepaaiškinamumą, t.y. atsuka jį veidu į transcendenciją. Vadinasi, anot A. Šliogerio, žmogaus ir daikto, ypač gamtinio (kaip reiškinio ir fenomeno), sąveikos išdavoje susikuria bendras daikto ir žmogaus laukas, kuris yra “tarsi dvisluoksnis: vieną sluoksnį sudarytų reiškiniai, kitąfenomenai; viename sluoksnyje skleistųsi pragmatinės manipuliacijos, kitame— simpatinis dialogas”. Pedagogine prasme apmaudu, kad šiandien, žmogus, vis labiau traktuojamas pragmatiniu, bet ne transcendentiniu aspektu: klausimas “ką tu gali?”, “ką moki padaryti?” nustelbia klausimą “kas tu esi?”. Pastarasis dabarties žmogui, anot T. Sodeikos (1996), nesuprantamas. Kur link šis kelias veda žmoniją? Kiek tuo kalta pedagogika, ir kiek — filosofija?

Fenomenologija

Fenomenologija (gr. phenomenon — reiškinys, logos — mokslas) — mokslas apie reiškinius, fenomenus. Pasak G.W.F. Hėgelio, dvasios fenomenologija aprašo visą sąmonės raidą, pradedant pirmykščiu sąmonės ir objekto priešingumu ir baigiant absoliučiuoju žinojimu, kuriame subjektas ir objektas sutampa (A. Šliogeris tai įvardija kaip panlogizmą, 1997). Iš pradžių mąstymas būna subjektyvus: objektas stovi priešais subjektą kaip jam kažkas svetima ir nesuprantama. Subjektui savo matančiu mąstymu bei mąstančiu matymu (arba pažinimu) besiskverbiant gilyn į reiškinį pagal jam įgimtą dialektinį dėsningumą, jo santykis su objektu kinta. Pažinimas įgauna kas kart vis didesnį objektyvumą.

Pasak E. Husserlio (1859-1938), fenomenologija yra mokslas, kuris aiškina fenomenų esmę ir kuriuo turi būti grindžiama ne tik filosofija, bet ir visi mokslai. Fenomenai — tiesioginiai sąmonės duomenys. Pamatinis fenomenologijos teiginys: “Pasaulis neturi kitos reikšmės be tos, kurią jis gauna iš sąjnonės. Tačiau santykis yra abipusis: sąmonė neturi kitos reikšmės be tos, kurią ji gauna iš pasaulio”. Daiktai pasirodo sąmonei tokiais būdais, kokiais sąmonė juos patiria, tačiau sąmonė patiria daiktus tik tais būdais, kokiais jie pasirodo. Šis teiginys pagrindžiamas formule: Ego-cogito-cogitatum. “Aš” (ego) yra neįmanomas be jo sąmonės gyvenimo (cogito), o sąmonės gyvenimas — be sąmonės turinio (cogitatum).

Fenomenologijos pagrindėjas E. Husserlis tikrovę skirsto į idealią ir realią būtį. Pirmoji yra grynosios sąmonės sritis, absoliučios būties rajonas, kuri, anot A. Šliogerio, yra pati pavojingiausia žmogaus egzistencijai (dėl to reikėtų diskutuoti). Antroji apima šią juslinę-patirtinę tikrovę:, visus pasaulio daiktus: ji ribota, laikina ir individuali. Orientuodamasis į šias dvi tikrovės būtis, E. Husserlis pažinimą suskirsto į: 1) suvokimą (kurį jis dalina į išorimį bei vidinį) ir 2) naująpažinimo rūšį— “esmės žvelgimą” (Wesenschau). Išoriniui suvokimu pažįstama realioji tikrovė, šis pasaulis. Vidiniu suvokimu pažįstama psichinė tikrovė:

mūsų “aš” ir mūsų sąmonės turiniai. “Esmės įžvelgimu” ifVesenscPiau) pažįstama idealioji būtis, “grynosios esmės” sritis. Norint pažinti šią idealiąją tikrovę, būtina pašalinti realaus pasaulio įtaką, nuo jo atsitraukti, nes tik tada atsiskleidžia “grynoji esmė” — eidos.

Fenomenologija, kuri tyrinėja tik tiesioginius sąmonės davinius, nesinaudoja jokiomis prielaidomis ar hipotezėmis, išeinančiomis už patyrimo ribų, ir tenkinasi tiksliu įvairių fenomenų rūšių aprašymu, linksta į empirizmą. Kita vertus, fenomenologijai būdingas ir apriorinis (racionalistinis) sąmonės reiškinių tyrinėjimas.

Sekdamas R. Descartesu, E. Husserlis ieškojo loginių principų, kurie įgalintų “apvalyti” sąmonę nuo empirinio jos turinio. Šis “apsivalymas” galimas minėtos “redukcijos” keliu. Jos akto esmė — turimos empirinės patirties “iškėlimas iš savęs ir jos pastatymas šalia savęs”. “Redukcijos” išdavoje lieka nedalomas sąmonės vienetas — intencionalija, t.y. sąmonės kryptingumas į daiktą, kurį E. Husserlis laikė gryna sąmonės struktūra, laisva nuo individualios empirinės patirties. Intencionalumas — pagrindinė sąmonės savybė. A. Šliogerio nuomone, tai vienas ir tas pats: “Sąmonė ir yra intencionalumas. Ji tiesiog sutampa su inten-cionalumu”(182, 726).

Intencionalijos (lot. esse intentionale — sąmoningumas; lot. intentio — siekimas, ketinimas, sumanymas) sąvoką pirmasis įvedė F. Brentano’as (1838-1917). Jis siekėja pabrėžti, kad visi žmogaus protiniai veiksmai tikslingi, t.y. nukreipti į tam tikrą objektą, tikslą, kurie nebūtinai realiai egzistuoja. Tai gali būti vaizduotė, jausmai, mąstymas irpan., kuriuos jis laikė skirtingomis sąmoningumo pasireiškimo formomis. Redukcijos būdu tyrinėtojas psichinį reiškinį gali izoliuoti nuo aplinkos įtakos, “išgryninti” jį ir padaryti “akivaizdžiu”. Tačiau šis akivaizdumas neatitinka dekartiškojo “clara et distinctaperceptio”. Tai tik įžanga į begalinį aiškinimosi procesą, kuriame atsiveria vis naujos supratimo galimybės, o kiekvienas supratimo momentas iššaukia tam tikrą naują pažinimo horizontą, kuris yra bet kurios prasmės suvokimo prielaida. Redukavimo reiškinys gali būti dažnai pastebimas mokymo ir mokymosi procese, kai vaikas stengiasi geriau suvokti tai, kas jam sudėtinga. Pavyzdžiui, mokydamasis ir norėdamas ką nors geriau įsivaizduoti, jis užsimerkia, o siekdamas suvokti, — užsikemša ausis, nes realusis pasaulis jam trukdo “įžvelgti”, suprasti esmę.

Redukavimo būdu pasiektą esmės įžvalgą E. Husserlis vadina tiesiogine,

pasiekta laipsnišku turimos patirties redukavimu. Šiuo “grynosios esmės” intuityviu įžvelgimu remiasi E. Husserlio fenomenologinė filosofija. Vadinasi, fenomenologijos esmę galima išaiškinti tik gvildenant būtiną ir bendrą sąmonės sąrangą. Tačiau ji negali būti tinkamai suprasta laikant ją vien gyvenimo funkcija. Priešingai — gyvenimas esąs sąmonės funkcija. Gyvenimas yra tik vienas iš daugelio sąmonei atvirų reiškinių. Todėl pastarosios funkcionavimas yra platesnis negu gyvenimo, kurį apriboja tam tikras laikas ir vieta, tuo tarpu sąmonė šių apribojimų nepažįsta. Tačiau sąmonė nėra vienintelis gyvenimo reikšmės davėjas: “Pasaulio (gyvenimo. — K.P.) ir sąmonės santykis yra abipusis; sąmonė pasiima savo prasmę iš pasaulio, o pasaulis gauna savo prasmę (per žmogaus kūrybą. — K.P.) iš sąmonės” (112, 70-71). Todėl fenomenologinis metodas visiškai skiriasi nuo induktyvinio apibendrinimo: jis gali pasitenkinti vienos konkrečios ir net įsivaizduojamos situacijos analize (tai dažnai pasitaiko praktiniame mokytojo darbe), jeigu joje aiškiai pasireiškia esminės fenomeno ypatybės, bendra ir būtina struktūra, nepriklausanti nuo jo empirinio (realaus) buvimo. Tik atsiejant fenomeną nuo realybės, o sąmonę nuo visų jos patirtinių elementų, galima įvykdyti tą idealią intuiciją (redukavimą), kuriai atsiskleidžia pati fenomenų esmė — eidos. Tokį sąmonės “išgryninimo” nuo empirinės patirties “priemaišų”, trukdančių suvokti daiktų ir reiškinių esmę, būdą E. Husserlis pavadino fenomenologija. Anot jo, tai mokslas apie grynąją sąmonę.

Sąmonė iš esmės visada nukreipta į kažką, kas turima omenyje (pavyzdžiui, į daiktą, norimą įgyti profesiją, žmogų, Dievą ir t.t.). Todėljoje reikia skirti dvi puses: sąmonės aktą (minties judėjimą) ir tą.objektą, į kurį mintis (intencija) yra nukreipta. Sąmonės veiksmas apsprendžia, kaip objektas mums atrodo. Nuo objekto priklauso, kas ir kaip mums atrodo (pavyzdžiui, nuo mokinio poelgio priklauso mokytojo nuomonė apie jį). Fenomenologija vienodai nagrinėja ir sąmonės aktų (mūsų atveju — pedagoginį mąstymą arba minties judėjimą mokytojo sąmonėje), ir jos objektyviojo turinio (mokinio poelgio) struktūrą, nes kiekvieną aktą atitinka ir tam tikras turinys, o aktas nulemia turinio būseną (pavyzdžiui, mokytojo veiksmas gali nulemti mokinio būseną).

Tolimesnis, “transcendentinis redukavimas”, t.y. realių psichinių aktų “išgryninimas”, E. Husserlio nuomone, parodo, kad pasaulis ir visa jo esmė pagrįsta transcendentiniu subjektyvumu. Savo paskaitoje “Filosofija ir Europos žmonijos krizė” (“Philosophy and the Crisis ofEumpean Humanity”), kurią skaitė Vienoje 1935 m., E. Husserlis paskelbė svarbiausias savo paskutinio veikalo “Europos mokslų krizė ir transcendentinė fenomenologija” (E. Husserlis, 1970) išvadas. Šioje paskaitoje jis pristatė “gyvenamo pasaulio” (“Lebenswelt”) idėją, kaip iš anksto duotą, dovanotą. Joje filosofija ir mokslas pasireiškia kaip žmogaus veikla. Pirminiame žmogaus sąmonės sąlytyje su realybe atsiranda savotiškas supratimo pamatas, įgalinantis prasminių struktūrų funkcionavimą. Racionalumo (nereikia painioti su racionalizmu) krizė tuometinėje Europoje, anot E. Husserlio, kilo būtent dėl to, kad buvo atitrūkta nuo jo (racionalumo) pamatų. Mokslas tapo abstrakčių ir formalių idėjų rinkiniu, nebeturinčiu ryšio su žmogaus gyvenimu ir to gyvenimo prasme. Filosofija, paklaidinta “natūralistinio objektyvizmo”, pasinėrė į pasaulį, nebesigilindama į jo subjektyviąją kilmę. Tik transcendentinė fenomenologija, E. Husserlio nuomone, gali atgaivinti filosofiją ir grąžinti Europos kultūrą į tikrąjį kelią.

Fenomenologijos kritikai pastebi, kad vargu ar galima tiksliai aprašyti tikrą, niekuo nepakeistą ir neiškreiptą fenomeno prigimtį. Juk aprašymas remiasi sąvokomis (pedagogai, apibūdindami vaiką, beveik visada iškreipiajo poelgių, vadinasi, ir paties vaiko, esmę), kurios apibrėžiamos tam tikra pasaulėžiūra. O tai sudaro sąlygas vienašališkai, netobulai fenomenų interpretacijai. Fenomenologija, apsiribodama vien fenomenais, būtį suteikia tik tokiems reiškiniams ir daiktams, kurie pasireiškia žmogaus sąmonėje (pedagogai pripažįsta tik tuos vaiko poelgius, kuriuos mato). Tačiau toks griežtas požiūris yra vienašališkas ir negali būti pateisintas fenomenų prigimtimi, nes juose glūdi ir tam tikras transcendentalus momentas, nurodąs į tai, kas yra už sąmonės ribų. Ypač aiškiai tai atsiskleidžia pažinimo aktuose, kurių intencija iš esmės yra transcendentiška. Todėl fenomenologija nesugeba išspręsti nei pažinimo problemos (kritikų nuomone), nei pagrindinių metafizikos klausimų ir tegali atlikti tik parengiamąjį darbą filosofijos siste

Rašykite komentarą

-->