Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Fausto Kiršos lyrikos raidos bruožai

Autorius: Tadas

„F. Kirša – pirmasis lietuvių poetas, ėmęs eilėraštyje kontempliuoti, ne ką nors teigti ar neigti, o tiesiog mąstyti, atsitraukęs nuo vaizduojamos padėties“.

F. Kiršos kūryboje pastebimi keli stiliai: lyrinė refleksija, filosofinė bei religinė meditacija, tikrovės simbolizacija, retorinė patriotika ir satyrinė publicistika. Žinoma, visi šie stiliai jo kūryboje nepasireiškė vienu metu, o vystėsi palaipsniui, priklausomai nuo tuometinės tiek politinės, tiek poetinės padėties.

Šio darbo pagrindinis tikslas ir yra atskleisti F. Kiršos lyrikos raidos bruožus. Šiam tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai: aptarti F. Kiršos biografiją bei paanalizuoti jo lyrikos raidos bruožus išskiriant keturis poeto lyrikos etapus. Šiems uždaviniams įgyvendinti yra pasitelkti tokie darbo šaltiniai: V. Kubiliaus knyga „XX amžiaus lietuvių lyrika“ bei pora straipsnių: V. Daujotytės „Poezijos piligrimas / Fausto Kiršos šimtmečiui“ ir E. Petruškevičiūtės „Nepelnytai užmirštas / Apie Faustą Kiršą“.

Darbas yra suskirstytas į dvi dalis, kaip jau minėta, pirmoje dalyje aptariama poeto biografija, antrosios dalies poskyriai sutampa su keturiais F. Kiršos lyrikos etapais. Pirmasis poeto lyrikos etapas yra sutapatintas su pirmojo eilėraščių rinkinio „Verpetai“ išleidimu, pagrindinė poeto lyrikos savybė – neapibrėžtumas. Antroji eilėraščių rinktinė „Aidų aidužiai“ – tai F. Kiršos bandymas daug atviriau atsigręžti į savo paties dvasinę patirtį kaip lyrikos šaltinį. Kartu su poema „Pelenai“ atsiveria kitas F. Kiršos kūrybos polius, besiremiąs akylu daiktų stebėjimu, įžvalgia kasdienybės analize. Vėlyvoji F. Kiršos lyrika („Suverstos vagos“, „Giesmės“ ir kt.) yra įtakota jaunesnios poetų kartos, tačiau nepaisant naujų tendencijų, ir toliau F. Kirša aukščiausia meno viršūne laikė intelektualinę lyriką, minties svorį.

1. FAUSTO KIRŠOS BIOGRAFIJA
Faustas Kirša gimė 1981m. vasario 13d. Senadvario vienkiemyje, netoli Antalieptės, prie Jūžinto ežero. Buvo vienkiemio vaikas, mėgo žemės darbus ir mokėjo juos dirbti. Mokėsi Vilniaus ir Maskvos gimnazijose, baigė pedagoginius kursus, klausė paskaitų Berlyno universitete, ypač gilinosi į filosofiją, vokiečių idealistinė filosofija padarė nemažą poveikį ir jo poetinei kūrybai, tačiau Berlyno universiteto diplomo negavo. Jį traukė liaudies dainos, kurių daug turėjo nusirašęs iš įvairių rinkinių. Žavėjosi M. K. Čiurlionio tapyba. Menas – tai tarnavimas Dievui, menininkas yra tarsi mediumas tarp Dievo ir žmogaus. Vėliau F. Kirša dirbo „Lietuvos aido“ (redagavo kultūrinį priedą), „Lietuvos“ redakcijose. 1920m. kartu su B. Sruoga redagavo literatūros ir dailės almanachą „Dainava“, vėliau žurnalą „Pradai ir žygiai“. Bendradarbiavo įsteigiant satyrinį teatrą “Vilkolakis”, kūrė tekstus jo spektakliams. 1927m. išrinktas Lietuvos meno kūrėjų draugijos pirmininku. Karo metais pirmininkavo Lietuvos rašytojų draugijai,
dirbo Šiaulių dramos teatre.

Iš nuošalaus Aukštaitijos vienkiemio į pasaulį išsineštą religinį tikėjimą poetas išlaikė visą gyvenimą. Buvo veiklus ateitininkas, pirmieji jo eilėraščiai išspausdinti 1912m. „Ateityje“. Iš atsiminimų nuotrupų F. Kirša ryškėja kaip pastovus, netgi konservatyvus žmogus, siekęs išsaugoti savo mąstymo ir matymo laisvę („Aš noriu laisvai alsuoti ir reikšti savo mintis taip, kaip noriu ir kada noriu“). F. Kirša savo jausena buvo Nepriklausomos Lietuvos vaikas ir pilietis, tautinė valstybė buvo ir liko jo visuomeninis idealas, nors mažai kas tos valstybės tikrovėje įžvelgė tiek ydų ir negerovių, kaip jis.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Rašykite komentarą

-->