Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Fašizmas

Autorius: Vilijus

Politinis režimas visada yra tiesiogiai priklausomas nuo socialinės diktatūros bazės. Dar prieš prasidedant bendrai kapitalizmo krizei buržuazija sistemingai ėmėsi autoritarinių ir teroristinių valdymo metodų. Po Pirmojo Pasaulinio karo ir Spalio Revoliucijos buržuazijos atsitraukimas įgavo praktiškai universalų charakterį. Būtent pirmaisiais pokario metais atsiranda toks visiškai naujas judėjimas, kaip fašizmas, kuris buvo visiškai nežinomas ankstesnėje epochoje. Fašizmas galėjo atsirasti tik kaip buržuazijos reakcija į jau laimėjusią proletariato diktatūrą. Todėl nekeista, kad savo tėvynėje, Italijoje, fašistinis judėjimas iš karto įgavo antibolševikinį charakterį. Iš šios sėklos vėliau vystėsi pagrindinis išskirtinis fašizmo bruožas – karingasis antikomunizmas, pagerintas nežabota socialine ir nacionalistine demagogija. Nežiūrint fašistinio judėjimo sudėties klasinio margumo ir sudėtingumo lemiantis yra jo antiproletarinis charakteris. Fašizmas yra tiesioginė viso antiproletarinio fronto reakcija į artėjančią socialistinę revoliuciją buržuazinės valstybės krizės arba suirimo, vadovaujančios klasės išsibarstymo, socialinės isterijos visuose visuomenės sluoksniuose sąlygomis. Pagal savo socialinę prigimtį fašizmas yra ne kas kita, kaip prevencinė kontrrevoliucija, turinti tikslą ne tik užkirsti kelią artėjančiai socialistinei revoliucijai, bet ir nukreipti mases į šalį nuo kovos už socializmą po pseudosocialistiniais ir šovinistiniais lozungais. Fašizmo įsigalėjimas yra esminis perversmas, sąlygojantis visišką ir galutinį buržuazinės demokratijos sunaikinimą pačios buržuazijos rankomis, kadangi jos diktatūros bazė iširo.

Įsigalint fašizmui nevyksta valstybinės valdžios klasinės esmės pasikeitimai, nesikeičia ir visuomeninės-ekonominės santvarkos charakteris. Įsigalint fašizmui į valdžią ateina pati reakcingiausia buržuazijos dalis, kuri įveda tiesioginės savivalės ir įstatymų nesilaikantį režimą. Kilęs iš bendros kapitalizmo krizės epochos, fašizmas yra atvira teroristinė reakcingiausių ir šovinistinių finansinio kapitalo elementų diktatūra.
FAŠIZMO IDEOLOGIJA
Fašizmas gali būti apibrėžiamas keliais aspektais – kaip ideologija, kaip politinis judėjimas ir kaip valdymo forma. Nors daugelio sąmonėje šis socialinis-politinis reiškinys siejasi su tarpukario Vokietija ar Italija, fašizmo tyrinėtojai jį apibūdina kaip pan-Europinį, šio reiškinio ištakų ieškodami 19 a. pabaigos socialinėje ir intelektualinėje raidoje. Istoriko Zeevo Sternhello teigimu, pirmasis pasaulinis karas ir 4-o dešimtmečio ekonominė krizė sukūrė socialines ir psichologines sąlygas, įtakojusias fašizmo populiarumą, tačiau pačios fašizmo ideologijos atsiradimas buvo nulemtas amžių sandūros intelektualinio gyvenimo, bei masėms suteiktos galimybės dalyvauti politikoje (Šliavaitė K., 2002).
Intelektualinio pateisinimo fašizmas ieškojo daugelyje filosofinių bei sociologinių mokyklų, dažnai grubiai ar klaidingai interpretuodamas jų atstovų mintis. Šiai ideologijai paranki buvo Johano Fichtes bei Johano Herderio “tautos dvasią” aukštinanti, bei individo subordinaciją tautai propaguojanti filosofija. Kritikuodami liberalizmą ir parlamentarizmą, fašizmo apologetai rėmėsi Georgo Hegelio individualizmo kritika. Didelę įtaką fašizmo ideologijai padarė socialinis darvinizmas, kurio atstovai Čarlzas Darvinas suformuluotus natūraliosios atrankos principus, reguliuojančius gyvūnijos pasaulį, pritaikė žmonių visuomenei, ir tokius išsireiškimus kaip “geriausiojo išlikimas”, “kova dėl būvio” bei “biologinis determinizmas” vartojo socialinio reiškinių analizei. Fašizmo apologetai aprobavo ir grubiai interpretuotas Friedricho Ničės elitarizmo, autoritarizmo, gyvenimo kaip nuolatinės kovos dėl išlikimo idėjas (Gellner E., 1996).

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9

Rašykite komentarą

-->