Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Fašizmas

Autorius: Vilijus

Politinis režimas visada yra tiesiogiai priklausomas nuo socialinės diktatūros bazės. Dar prieš prasidedant bendrai kapitalizmo krizei buržuazija sistemingai ėmėsi autoritarinių ir teroristinių valdymo metodų. Po Pirmojo Pasaulinio karo ir Spalio Revoliucijos buržuazijos atsitraukimas įgavo praktiškai universalų charakterį. Būtent pirmaisiais pokario metais atsiranda toks visiškai naujas judėjimas, kaip fašizmas, kuris buvo visiškai nežinomas ankstesnėje epochoje. Fašizmas galėjo atsirasti tik kaip buržuazijos reakcija į jau laimėjusią proletariato diktatūrą. Todėl nekeista, kad savo tėvynėje, Italijoje, fašistinis judėjimas iš karto įgavo antibolševikinį charakterį. Iš šios sėklos vėliau vystėsi pagrindinis išskirtinis fašizmo bruožas – karingasis antikomunizmas, pagerintas nežabota socialine ir nacionalistine demagogija. Nežiūrint fašistinio judėjimo sudėties klasinio margumo ir sudėtingumo lemiantis yra jo antiproletarinis charakteris. Fašizmas yra tiesioginė viso antiproletarinio fronto reakcija į artėjančią socialistinę revoliuciją buržuazinės valstybės krizės arba suirimo, vadovaujančios klasės išsibarstymo, socialinės isterijos visuose visuomenės sluoksniuose sąlygomis. Pagal savo socialinę prigimtį fašizmas yra ne kas kita, kaip prevencinė kontrrevoliucija, turinti tikslą ne tik užkirsti kelią artėjančiai socialistinei revoliucijai, bet ir nukreipti mases į šalį nuo kovos už socializmą po pseudosocialistiniais ir šovinistiniais lozungais. Fašizmo įsigalėjimas yra esminis perversmas, sąlygojantis visišką ir galutinį buržuazinės demokratijos sunaikinimą pačios buržuazijos rankomis, kadangi jos diktatūros bazė iširo.
Įsigalint fašizmui nevyksta valstybinės valdžios klasinės esmės pasikeitimai, nesikeičia ir visuomeninės-ekonominės santvarkos charakteris. Įsigalint fašizmui į valdžią ateina pati reakcingiausia buržuazijos dalis, kuri įveda tiesioginės savivalės ir įstatymų nesilaikantį režimą. Kilęs iš bendros kapitalizmo krizės epochos, fašizmas yra atvira teroristinė reakcingiausių ir šovinistinių finansinio kapitalo elementų diktatūra.
FAŠIZMO IDEOLOGIJA
Fašizmas gali būti apibrėžiamas keliais aspektais – kaip ideologija, kaip politinis judėjimas ir kaip valdymo forma. Nors daugelio sąmonėje šis socialinis-politinis reiškinys siejasi su tarpukario Vokietija ar Italija, fašizmo tyrinėtojai jį apibūdina kaip pan-Europinį, šio reiškinio ištakų ieškodami 19 a. pabaigos socialinėje ir intelektualinėje raidoje. Istoriko Zeevo Sternhello teigimu, pirmasis pasaulinis karas ir 4-o dešimtmečio ekonominė krizė sukūrė socialines ir psichologines sąlygas, įtakojusias fašizmo populiarumą, tačiau pačios fašizmo ideologijos atsiradimas buvo nulemtas amžių sandūros intelektualinio gyvenimo, bei masėms suteiktos galimybės dalyvauti politikoje (Šliavaitė K., 2002).
Intelektualinio pateisinimo fašizmas ieškojo daugelyje filosofinių bei sociologinių mokyklų, dažnai grubiai ar klaidingai interpretuodamas jų atstovų mintis. Šiai ideologijai paranki buvo Johano Fichtes bei Johano Herderio “tautos dvasią” aukštinanti, bei individo subordinaciją tautai propaguojanti filosofija. Kritikuodami liberalizmą ir parlamentarizmą, fašizmo apologetai rėmėsi Georgo Hegelio individualizmo kritika. Didelę įtaką fašizmo ideologijai padarė socialinis darvinizmas, kurio atstovai Čarlzas Darvinas suformuluotus natūraliosios atrankos principus, reguliuojančius gyvūnijos pasaulį, pritaikė žmonių visuomenei, ir tokius išsireiškimus kaip “geriausiojo išlikimas”, “kova dėl būvio” bei “biologinis determinizmas” vartojo socialinio reiškinių analizei. Fašizmo apologetai aprobavo ir grubiai interpretuotas Friedricho Ničės elitarizmo, autoritarizmo, gyvenimo kaip nuolatinės kovos dėl išlikimo idėjas (Gellner E., 1996).
Kadangi fašizmas kaip ideologija, judėjimas ar valdymo forma turėjo skirtingus atspalvius skirtingose visuomenėse, problematiška yra pati šio reiškinio definicija. Remiantis trumpu enciklopediniu apibrėžimu, bet kokia nacionalizmo ir totalitarizmo idėjų kombinacija yra vadintina fašizmu. Daugelis autorių fašizmą sieja su Benito Musolinio valdymo forma ir ideologija Italijoje, o kalbėdami apie hitlerinę Vokietiją vartoja nacizmo ar nacionalsocializmo terminus. Tuo tarpu politologo Riko Vilfordo nuomone, “vietoj ginčytino nacizmo ir fašizmo atskyrimo remiantis skirtingais šių ideologijų akcentais, siūlomas požiūris yra ne toks griežtas pačios doktrinos apibrėžimas. Šio skyriaus teiginys yra tas, jog įvairiuose nacionaliniuose variantuose galėjo būti akcentuojamos skirtingos idėjos, tačiau kiekvienam fašistiniam judėjimui yra būdinga tapačių idėjų, ilgą laiką egzistavusių Europos politinėje mintyje, skalė”. R. Vilfordo teigimu, nors nevienodai akcentuojami, tačiau tokie bruožai kaip valstybės galios šlovinimas, rasizmas, imperializmas, elitarizmas ir nacionalsocializmas yra būdingi visų klasikinių fašistinių judėjimų ir partijų ideologijoms (Šliavaitė K., 2002).
B. Musolinio žodžiai puikia atskleidžia italų fašizmui ypač būdingą valstybės galios aukštinimą – “fašizmo pagrindas – tam tikra valstybės, jos pobūdžio, jos pareigos ir jos tikslo samprata. Fašizmas suvokia valstybę kaip absoliutą, kurio atžvilgiu visi individai ar grupės yra santykiniai, apibrėžiami tik pagal jų santykį su valstybe… Valstybė yra vidinio ir išorinio saugumo garantas, bet ji taip pat yra globėja ir perdavėja tautos dvasios, per šimtmečius ugdytos kalboje, papročiuose ir religijoje. Valstybė yra ne tik gyvoji dabarties tikrovė, ji taip pat yra susieta su praeitimi ir, svarbiausia, su ateitimi, ir tokiu būdu peržengdama trumpas individualaus gyvenimo ribas, ji atstovauja imanentinei tautos dvasiai…”. Tad valstybė yra suvokiama kaip besąlygiškai esanti aukščiau už individą, aukščiau už atskiras socialines grupes, kaip viršlaikė – sujungianti praeitį ir ateitį ir tuo pačiu garantuojanti “tautos dvasios” išlikimą. Drauge ši citata leistų teigti, jog šioje ideologijoje valstybė yra organiškai susiejama su tauta kaip vieniu ir faktiškai yra tapatinama su viena, valstybėje dominuojančią padėtį užimančia tauta (Šliavaitė K., 2002).
Rasizmas, kuris trumpai gali būti apibrėžtas kaip “doktrina, dalijanti pasaulį į rasines kastas, susikibusias nuolatinėje kovoje dėl viešpatavimo, kurioje tariamai fiziškai stipresnėms – rasiniam elitui – skirta valdyti silpnesnes”, tapo Vokietijos nacizmo pagrindu. Adolfas Hitleris valstybę traktavo kaip priemonę, užtikrinančią viešpatavimą “geriausios” rasės atstovams. Nacių doktrinoje pasaulis buvo padalintas į hierarchiškai išsidėsčiusias, “aukštesnes” ir “žemesnes” rases. Žydas šioje doktrinoje buvo traktuojamas kaip rasinio blogio įsikūnijimas “piktybinės bacilos atmaina, antirasiniu elementu, griaunančiu visas grynas rases, arijų rasės pragaištimi ir nematoma liga”.
Imperializmas, ideologiškai pagrįstas tikėjimu prigimtine tautos didybe, jos kultūriniu ir rasiniu pranašumu prieš kaimynus, kovos kaip gyvenimo būdo aukštinimu, puikiai atsiskleidžia vokiečių generolo Friedricho von Bernhardio teiginyje, jog “jėga duoda teisę okupuoti ir pavergti. Tai yra aukščiausioji teisė, tad karas išrenka teisųjį. Karas padaro biologiškai teisingą sprendimą, nes šis sprendimas yra apspręstas pačios visa ko prigimties” (Šliavaitė K., 2002).
Fašizmui taip pat būdinga elito, turinčio prigimtinę teisę valdyti mases, idėja. Tiek Italijos, tiek Vokietijos fašistai troško parlamentinę sistemą pakeisti aplink vadą susibūrusio elito hierarchija. Nacių doktrinoje elitą reprezentavo rasiškai gryni, rinktiniai vokiečių rasės atstovai.
Nacionalsocializmas gali būti trumpai apibrėžtas kaip organiško, gentinio nacionalizmo, paremto biologiniu determinizmu ir “perinterpretuoto” marksizmo sąsaja. Šioje doktrinoje “proletariatas” buvo pakeista ‘tauta’, ir tokiu būdu gimė iš pirmo žvilgsnio patraukli, tačiau utopinė socializmo, materialinės gerovės visiems tautos nariams, o ne atskiriems socialiniams sluoksniams ar klasėms, idėja.

Fašizmo atsiradimo priežastys
Socialinė fašistinių judėjimų bazė visų pirma yra smulkioji buržuazija. Prie jos prisišlieja įvairūs neklasiniai elementai, o taip pat žymi bedarbių dalis. Tačiau tai visai nereiškia, kad kuriant fašizmą į valdžią ateina smulkioji buržuazija. Ši austrų marksistinė teorija savo laiku buvo plačiai paplitusi. Ja dažnai remiasi ir šiuolaikiniai mokymai. Tačiau iš tikrųjų smulkioji buržuazija dėl savo politinės psichologijos charakterio ir padėties visuomeninės gamybos sistemoje negali pati organizuoti valstybinės valdžios. Smulkiaburžuazinė daugelio fašistinių vadų kilmė (Musolinis – kalvio sūnus, Hitleris – batsiuvio, vėliau tapusio muitinės tarnautoju, sūnus), išeivių iš šios aplinkos būvimas svarbiuose fašistinės diktatūros mechanizmo postuose nekeičia jos esmės. Faktiškai valdžia yra reakcingiausių monopolistinio kapitalo elementų rankose. Fašizmas įsigali ne iškarto. Prieš įsigalint fašistinei diktatūrai buržuazinės vyriausybės paprastai praeina per keletą parengiamųjų etapų ir panaudoja keletą reakcinių priemonių, padedančių tiesioginiam fašizmo atėjimui į valdžią.
Politinio režimo perėjimas prie fašizmo paprastai vykdomas šiomis pagrindinėmis kryptimis: atviras buržuazinių-demokratinių teisių bei laisvių pažeidimas ir nesilaikymas; komunistinių ir darbininkų partijų, o taip pat profsąjungų ir progresyvių visuomeninių organizacijų persekiojimas ir uždraudimas; valstybinio aparato susiliejimas su monopolijomis; valstybės valdžios militarizavimas; centrinių ir vietinių atstovaujamųjų įstaigų vaidmens sumažinimas; valstybinės valdžios vykdomųjų organų diskrecinių teisių augimas; partijų ir profsąjungų suaugimas su valstybiniu aparatu; anksčiau išsiskaldžiusių fašistinių ir reakcinių-ekstremistinių partijų ir organizacijų konsolidavimasis; įvairų ekstremistinių judėjimų atsiradimas (Nacionalinis frontas Prancūzijoje, Italijos socialinis judėjimas ir kiti).
Fašizmui kaip ypatingam politiniam buržuaziniam režimui būdingi bruožai, išskiriantis jį kitų autoritarinių režimų tarpe (Norkus Z., 1993).
Fašizmas ne tik visiškai sunaikina buržuazinę demokratiją, bet ir teoriškai “pagrindžia” totalitarizmo įsigalėjimo būtinybę. Vietoje liberalinių-demokratinių individualizmo koncepcijų fašizmas iškelia koncepciją nacijos, tautos, kurios interesai visada, visur ir visame kame viršija atskirų asmenybių interesus (Norkus Z., 1993).
Fašizmas teorijoje ir praktikoje sugriovė visus politinius ir teisinius buržuazinės demokratijos principus, tokius, kaip liaudies suverenitetas, parlamento viršenybė, valdžių paskirstymas, rinkimai, vietinė savivalda, asmens teisių garantija, įstatymų viešpatavimas.
Akivaizdžiai teroristinio režimo įkūrimas fašizme lydimas suįžūlėjusios socialinės demagogijos, kuri iškeliama iki oficialios ideologijos rango. Spekuliuodamas demagogine didžiausių kapitalizmo ydų kritika, fašizmas visada iškelia pseudosocialistinius lozungus, žongliruoja viena ar kita “nacionalinio socializmo” rūšimi. Fašizmas teoriškai “pagrindžia” antagonistinių klasių nebuvimą buržuazinėje visuomenėje. Vietoje klasių jis įveda korporacijos sąvoką. Korporatyvizmas skelbia “darbo ir kapitalo bendradarbiavimą”, kuriam esant verslininkas jau nėra eksploatatorius, o yra “industrijos kapitonas”, vadovas, atliekantis svarbiausią socialinę funkciją. Korporacijos tarytum bendradarbiauja viena su kita ir yra tam tikru būdu tarpusavyje pavaldžios. Pagal fašistinę ideologiją, kiekviena korporacija, užimanti jai priklausančią vietą hierarchinėje sistemoje, atlieka jai atitinkančią “socialinę funkciją”. Korporacinės teorijos išpažįsta nacijos vienybę ir monolitiškumą. Taip Musolinio Darbo chartijoje (1927m. balandžio mėn.) buvo sakoma: “Italų nacija yra organizmas, tikslas, gyvenimas ir priemonė veiksmo, kurį savo jėga ir tikslo, gyvenimo bei priemonės trukme viršija šį organizmą sudarančių atskirų asmenų ir jų grupių veiksmai. Ji yra moralinė, politinė ir ekonominė visuma ir pilnai įgyvendinama fašistinėje valstybėje”. Iš tikrųjų fašistinės “moralinės-politinės vienybės” sąlygomis atgimsta imperialistiniu pagrindu kastų sistema, kurios metu visi gyventojai skirstomi pagal fašistinei valstybei pavaldžias korporacijas, o klasių kova ir profsąjungų veikla draudžiami ir paskelbiami valstybiniu nusikaltimu (Norkus Z., 1993).
Kai tik socialinė demagogija ir visų pirma “nacionalinio socializmo” propagavimas skiria fašizmą iš kitų autoritarinių režimų, kuriuose taip pat likviduojama buržuazinė demokratija, bet tai nedaroma be “teorinio pagrindimo” ir ne su “socialistiniais” lozungais.
Šiuo metu fašizmas jo “klasikinėje” formoje neegzistuoja niekur. Tačiau gana plačiai išplito įvairūs ironiški režimai, kurie visiškai sunaikina visus buržuazinės demokratijos institutus.

Fašizmas Italijoje
Anksčiau, nei kitose Europos šalyse fašizmas įsitvirtino Italijoje. Čia jis ir atsirado.
Tarp visų Europos valstybių-nugalėtojų Italija buvo labiausiai nualinta Pirmojo Pasaulinio karo. Pramonė, finansai, žemės ūkis buvo apverktinoje padėtyje. Niekur nebuvo tokios bedarbystės ir skurdo. Niekur nebuvo atitinkamai tiek streikų pakilimo.
Viskas rodė į susidariusią revoliucinę situaciją: greitas profsąjungų augimas, neįprasta socialistų pergalė 1919m. rinkimuose į parlamentą, gamyklų ir įmonių bei dvarų užgrobimas.
Revoliucinė situacija vertė buržuazinę Italijos valdžią imtis svarbių reformų. Tarp jų pažymimi įstatymas apie bedarbystės socialinį draudimą, įstatas dėl nedirbamos žemės savavališko užgrobimo.
1921m. Italijoje atsirado komunistų partija.
Netrūkus po karo pabaigos, Italijoje atsirado pirmosios fašistinės organizacijos. Sudarytos iš skirtingų elementų, jie visų pirma skelbė programą, skirtą atitraukti darbininkus nuo socialistinio judėjimo. Programa buvo tokia melaginga, kad po to, kai fašistai atėjo į valdžią, apie ją nebuvo leidžiama net užsiminti. Buvo kalbama apie 8-ių valandų darbo dieną, apie visuotinę, tiesioginę rinkimų teisę vyrams ir moterims, apie spaudos laisvę ir netgi apie nacijų lygybę (Бланк А.С., 1978).
Pats žodis “fašio”, iš kurio kildinamas “fašizmas”, buvo pasiskolintas iš Sicilijos valstiečių organizacijų, kurie naudojo jį “vienybės” prasme (Бланк А.С., 1978).
Revoliuciniai įvykiai 1920m. privertė fašistus užimti tą klasinę poziciją, kuri atitiko jų tikruosius tikslus. Vyriausybė ne tik netrukdė fašistams, bet netgi skatino juos. Fašizmas įgavo galingų rėmėjų Visuotinės pramonininkų asociacijos ir dvarininkų sąjungų asmenyse. Kartu su paskatomis atkeliavo ir pinigai. Didėjo fašistinių organizacijų skaičius.
Fašistų vadas buvo Benitas Musolinis, kuris su savo bendraminčiais kritikavo silpną liberalų vyriausybę, socialistus, vėliau pradėjo kovą dėl valdžios. Fašistai greitai gavo tai, ko siekė, nes nuolat besikeičiančios vyriausybės nesiėmė jokių priemonių prieš fašistus. 1922 10 29 Italijos karalius pavedė Musoliniui sudaryti vyriausybę. Ji buvo koalicinė, o taip savo kalboje Musolinis pasakė “mums reikia visiškos valdžios ir mes patys prisiimam visą atsakomybę”. Atėjęs į valdžią Musolinis netapo kapitalistų įrankių, nes turėjo savo planų ir tikslų.
Užsitikrinęs armijos, bažnyčios, karaliaus bei įvairių partijų pritarimą, Musolinis pradėjo griauti liberaliąją parlamentinę Italijos valstybės santvarką. Musolinis pasiekė, kad vykdomoji valdžia pasidarytų aukštesnė už įstatymų leidžiamąją.
Ekonominę politiką fašistai grindė “produktyvizmo” principu. Valstybė nutraukė subsidijas nerentabilioms įmonėms ir pramonės šakoms, uždėjo pelno mokestį žemdirbystės ūkiams.
Musolinio užsienio politiką, pagrįsta gretimu šalių raminimu “draugystės ir širdingo bendradarbiavimo paktais”, prekybos susitarimu.
Italijoje įvedus Musolinio diktatūrą buvo uždraustos visos kitos partijos. Fašistai sukūrė savas profsąjungas, uždraudė streikus, įmonininkų ir darbininkų ginčus sprendė valstybė. Ji taip pat tvarkė ekonomiką, kišosi į kultūros ir mokslo veiklą. Teisingumo organai neteko savarankiškumo ir tarnavo diktatūrai.

Fašizmas Vokietijoje
Veimaro respublikos istorija parodo tikrąjį aštrios kovos tarp galingų finansinių-pramoninių monopolijų, iš vienos pusės, ir gerai organizuotų darbininkų klasės būrių – iš kitos, vaizdą. 1923m. Vokietija iš naujo išgyveno revoliucinę situaciją. Saksonijoje ir Tiuringijoje atsirado darbininkų vyriausybės (Бланк А.С., 1978).
Padėtis vos stabilizavosi, kai prasidėjo 1929 metų ekonominė krizė. Pramonės produkcijos lygis sumažėjo beveik per pusę, o bedarbystė pasiekė 9 mln. lygį. Liaudies masės perėjo į komunistų partijos pusę. 1930 metų rinkimuose ji gavo 4,5mln. balsų. Iš baimės prieš naują revoliuciją, Vokietijos monopolijos nusprendė išgelbėti Hitlerio fašistinės partijos valdžią (Бланк А.С., 1978).
Partija, oficialiai vadinosi “nacionalsocialistine darbininkų partija”, atsirado 1919m., jos programa, melaginga viešai skelbiamoje jos dalyje, buvo paskaičiuota pritraukimui tam tikros nepatenkintųjų dalies– nuo atsilikusių darbininkų iki krautuvininkų. Ji skelbė naujojo vokiečių “reicho”, didžiosios imperijos, sukurtos ant visų vokiškųjų tautų kaulų, “marksizmo ir komunizmo išnaikinimą”, fizinį žydų sunaikinimą.
Trys pagrindinės priežastys padėjusios įsitvirtinti fašistinei diktatūrai Vokietijoje (Бланк А.С., 1978):
1. monopolistinė buržuazija rado joje pageidaujamą išeitį iš aštrios politinės situacijos, susidariusios dėl ekonominės krizės;
2. buržuazija ir kai kurie valstiečių sluoksniai demagoginiame hitlerinės partijos pažaduose įžvelgė vilčių dėl ekonominių sunkumų, iškilusių dėl monopolijų augimo ir pagilėjusių dėl krizės, palengvinimo įgyvendinimą;
3. Vokietijos darbininkų klasė – ir tai buvo bene svarbiausia, pasirodė suskaldyta ir dėl to beginklė, komunistų partija buvo nepakankamai stipri, kad sustabdytų fašizmą.
Vokietijoje fašistams (nacistams) vadovavo Adolfas Hitleris. Jis greitai pareiškė savo pretenzijas į valdžią ir siekė ją paimti. Nacistai ypač suaktyvėjo pasaulinės ekonominės krizės metais, kada daugelis manė, kad valstybė beveik sužlugo. Kaip tik tokiomis sąlygomis didėjo Hitlerio vadovaujamą nacistų įtaka įvairiems gyventojų sluoksniams. Dėl krizės nacistai kaltino demokratiją, Versalio taikos sutartį ir žydų kapitalistus. Krizei įveikti jie siūlė sustiprinti valstybės vaidmenį politikoje ir pradėti atvirai ginkluotis. Tokios propagandos davė daug naudos. 1932 m. rinkimuose gavo daugiausiai balsų, o stambieji verslininkai ir kariuomenės vadovybė nutarė palaikyti Hitlerį.
1933 01 30 Hinderburgas paskyrė Hitlerį Vokietijos vyriausybės vadovu. Per keletą mėnesių nacistai panaikino demokratiją, uždraudė kitas partijas ir padarė tą patį, ką Italijos fašistai.

Fašizmas kitose šalyse
Fašizmo atėjimas į Japonijos valstybinę santvarką prasidėjo Antrojo Pasaulinio karo pradžioje ir jo eigoje.
1940 metais japonų valdantieji sluoksniai, bet labiausiai generalitetas, ministru pirmininku paskyrė princą Konoe, kuris buvo totalitarinio karinio-fašistinio režimo ideologas. Svarbiausi postai vyriausybėje buvo paskirti sunkiosios pramonės koncernų atstovams (Gellner E., 1996).
Po to parsidėjo taip vadinamos naujosios politinės struktūros kūrimas. Vykdant šį planą politinės partijos (išskyrus, savaime aišku, komunistų) pranešė išsiskirstančios. Visos kartu jos sudarė “Pagalbos sostui asociaciją” – valstybinę organizaciją, finansuojamą vyriausybės ir jos vadovaujamą.
Organizacijos atstovai vietose buvo taip vadinamos kaimynų bendrijos – viduramžių institucija, kurią atkūrė reakcija. Kiekviena tokia bendrija jungė 10 – 12 šeimų. Keletas bendrijų sudarė “gatvės asociaciją”, gyvenvietės ir t.t.
Pagalbos sostui asociacija paskyrė bendrijos nariams stebėti kaimynų elgesį ir pranešti viską, ką pastebės. Viena bendrija turėjo stebėti kitą.
Gamyklose ir fabrikuose vietoje uždraustų profsąjungų buvo kuriamos “tarnavimo tėvynei per gamybą bendrijos”, kur darbininkus suvarydavo per prievartą. Čia taip pat buvo liepiama sekti vieniems kitus ir aklai paklusti.
Būtinas “naujosios politinės struktūros” elementas tapo spaudos unifikavimas, griežčiausia cenzūra, šovinistinė propaganda (Gellner E., 1996). Apie jokias laisves negalėjo būti ir kalbos.
Ekonominis gyvenimas buvo kontroliuojamas specialių pramonininkų ir finansininkų asociacijų, kurioms buvo suteiktos administracinės teisės. Tai buvo vadinama “naująja ekonomine struktūra”. Japonijos parlamentas, tiksliau tai, kas iš jo liko, prarado bet kokią reikšmę. Jos narius skyrė vyriausybė arba (tai buvo tas pat) jie buvo renkami pagal specialius sąrašus, sudarytus vyriausybės.
Taip įsigaliojo pagrindiniai fašizmo bruožai. Bet buvo ir kai kurių skirtumų (Бланк А.С., 1978):
1. Vokietijos ir Italijos fašistinės partijos kontroliavo armiją, Japonijoje kaip tik armija atliko pagrindinį valdančios politinės jėgos vaidmenį;
2. kaip ir Italijoje, taip ir Japonijoje fašizmas nesunaikino monarchijos; skirtumas tas, kad italų karalius neatliko nė mažiausio vaidmens, tuo tarpu kai Japonijos imperatorius nė kiek neprarado savo absoliučios valdžios, nei savo įtakos (išliko ir visos su monarchija susijusios įstaigos tokios kaip Slaptoji taryba ir t.t.).

Japonijos fašizmas buvo specifinė karinės-monarchinės diktatūros forma.
Taip pat derėtu paminėti, kad stipraus režimo, fašistinio arba pusiau fašistinio, modelis buvo labai madingas Europoje tarpukaryje. Daugiausia Rytų Europoje. Iki 1939m., be to, jau iki 1933m. (Hitlerio atėjimo į valdžią Vokietijoje data) daugelis šalių šioje Europos dalyje jau buvo užvaldytos atvirai fašistinių pusiau fašistinių arba autoritarinių režimų, palaipsniui evoliucionuojančių fašizmo link. Europa buvo apgyvendinta diktatoriais. Daugeliui žinoma, kad buvo Musolinis Italijoje, Salazaras Portugalijoje, Franko Ispanijoje, rasistinis maršalo Peteno režimas Prancūzijoje, Hitleris Vokietijoje, bet taip pat buvo ir Pilsudskis – mažasis Stalinas Lenkijoje, Voldemaras Lietuvoje, Karlis Ulmanis Latvijoje, Kornelijus Kordenau (ir vėliau maršalas Antonesku) Rumunijoje, maršalas Manerheimas Suomijoje, admirolas Horti (taip pat regentas) Vengrijoje, Ante Paveličius Kroatijoje, monsinjoras Tiso Slovakijoje… Bulgarijoje fašistiniu lyderiu tapo pats caras Borisas III (Gellner E., 1996).
1934m. gruodyje šešiolika Europos šalių buvo atstovaujamos internacionaliniame fašistinių partijų kongrese, kurį Monstro mieste sušaukė Musolonis. Duče, pirmosios fašistinės valstybės (1922m.) vadovas, svajojo apie fašistinį internacionalą ir tik atėjęs į valdžią pradėjo slaptai perginkluoti Vokietiją, Bulgariją ir šalis, atsiradusias suirus Austrijos-Vengrijos imperijai. Duče aprūpino ginklais Vengrijos admirolą Hortį ir Austriją (pagrindinis gavėjas buvo kraštutinė dešinioji organizacija “Heimvernas”, bet ne tik ji). Neapsiribodamas ginklų ir fašizmo eksportu, duče instruktavo ir vietoje. Nuo 1926m. vengrų kariai praeidavo karinį parengimą tiesiog Italijoje (Gellner E., 1996).

Rumunijoje 1931m. Kornelijus Kordenau įkūrė Fašistinę Geležinę Gvardiją.
1939m. buvo įkurta Slovakijos fašistinė valstybė, dalyvavusi kare prieš Lenkiją ir po dviejų metų – prieš TSRS, Hitlerio pusėje. 1940m. Vengrija oficialiai prisijungė prie Trijų pakto (Vokietijos – Italijos – Japonijos). Bulgarija, valdoma vokiškos kilmės dinastijos, kariavo Vokietijos pusėje jau Pirmajame Pasauliniame kare. 1919 – 1923m. Bulgarijoje buvo Stambolijskio diktatūra. 1935m. pats caras Borisas III įvedė savo diktatūrą, lyg jam būtu buvę maža to, kad jis yra caras. 1941m. Bulgarija pasirašė oficialų paktą su Vokietija. Fašistinė Kroatijos valstybė buvo įkurta tais pačiais metais. 1940m. maršalas Antonesku tapo Rumunijos diktatoriumi (“konduktoriumi”) (Бланк А.С., 1978). 1941m. Rumunija tapo Vokietijos sąjungininke…
Netgi pozityvūs tos epochos personažai neišvengė fašizmo poveikio. 1934m. Austrijos kancleris Dolfas (nužudytas provokiškųjų nacistų po kelių mėnesių) paskelbė apie vienpartinio “fašistinio modelio” režimo įvedimą ir, panaudojęs prievartą sunaikino socialistinę opoziciją Vienoje. Jugoslavijos karalius Aleksandras (1934m. užmuštas Antės Paveličiaus ustašų) šiandien atrodo kaip fašizmo auka, tačiau, 1929m. jis panaikino savo šalie konstituciją ir valdė vienas (Бланк А.С., 1978).
Čekoslovakija atidavė save Vokietijai 1938 ir 1939m. (lygiai taip, kaip vėliau, 1948 ir 1968m.) be pasipriešinimo. Nežiūrint to, kad 1938m. turėjo gerai ginkluotą šiuolaikinę armiją, o Vermachtas dar nebuvo pergalinguoju Vermachtu. Smerkti Čekoslovakijos už tai negalima. Už sulipdytą iš gabalų valstybę kareiviui nelabai norisi atiduoti gyvybę. Trys su puse milijono Sudetų vokiečių patys atidarė Hitleriui vartus. Jie sveikino Hitlerį lygiai taip, kaip 97% Austrijos gyventojų.
Kai 1941m. biržely 5,5 –milijoninė Hitlerio armija įsiveržė į TSRS teritoriją, jos sudėtyje buvo 900tūkstančių sąjunginių šalių kareivių (Бланк А.С., 1978). Dučės italai, ispanų divizija, prancūzų ir olandų daliniai. Rytų “nekaltoji” Europa buvo žymiai plačiau atstovaujama, negu Vakarų: rumunų, vengrų, suomių, slovakų divizijos. Čekijos ir Austrijos vokiečiai kariavo Vermachto sudėtyje. Ir jei lenkų divizijų nebuvo Hitlerio “Didžiosios Armijos” sudėtyje, tai buvo istorijos atsitiktinumas – nepasotinamo apetito ūsuoto nacionalisto ir “socialisto” Pilsudskio pasekmė.

IŠVADOS
Fašizmas valdžioje – atvira teroristinė diktatūra, naudojant kraštutines prievartos formas, prieš tuos kas neįtinka režimui. Atvirai propaguojamos idėjos: rasizmas, šovinizmas, komandiniai rinkos reguliavimo metodai. Užsienio politika agresyvi, nukreipta į karus ir kitų valstybių teritorijų užgrobimą, tautų sunaikinimą. Tokioje valstybėje egzistuoja vado asmenybės kultas. Fašizmo ištakos – “pavyzdys sekimui” – tolimoje praeityje. Fašizmo elementai matomi Romos Imperijos, Osmanų Imperijos istorijoje, Napoleono laikais.
Didelė problema – rasizmas. Kurio pagrindus sudaro teiginiai dėl fizinio ir psichologinio žmonių rasių ne lygiateisiškumo ir apie sprendžiantį rasinių skirtumų sprendžiamąjį poveikį visuomenės kultūros istorijai, apie žmonių suskirstymą į aukštesnes ir žemesnes rases, kurių pirmieji – tai vieninteliai civilizacijos kūrėjai, pašaukti vadovauti, o antrieji pasmerkti eksploatavimui.
Fašistų veikla buvo grindžiama iš esmės tais pačiais principais bei metodais, jie siekė įvesti – totalitarinį režimą. Fašistinei valdžiai būdinga prievarta, griežta piliečių ir visuomeninio gyvenimo kontrolė. Fašistai remdamiesi viduriniais sluoksniais plačiai naudojo socialinę demagogiją, prievartos priemones, propagavo nacionalizmą, karines ekspansijas, rasinę nelygybę. Fašizmo ideologija buvo grindžiama geopolitika, rasistinėmis prancūzų rašytojo Ž.A de Gobino teorijomis, bei vokiečio filosofo O Špenglerio idėjomis. Fašizmas atsirado jau karo metais, susiformavus galingiems monopolijų susivienijimams, tarp verslininkų ir valstybės atsirado ekonominė trintis. Daug kas tuo metu palaikė fašistus, nes tada jie atrodė, kaip ryžtinga ir patikima jėga, galinti atkurti po karo sugriauta tvarką, pasipriešinti komunistiniam judėjimui ar net jį sutriuškinti, įveikti visuomenės pakrikimą.
Fašistiniams judėjimams įsigalėti padėjo jų metodai. Jie kūrė sukarintas draugoves, demagogiška propaganda formavo tautų “skriaudų jausmą”, įvedė griežta organizacinę struktūrą ir discipliną, neginčijamą vado autoritetą.
Šiuo metu fašizmas klasikine savo forma niekur neegzistuoja. Tačiau fašistinės ideologijos proveržių galima pastebėti daugelyje šalių. Fašistinės ideologijos palaikomos šovinistinių visuomenės sluoksnių aktyviai kovoja už vadovavimą valstybiniam aparatui arba, blogiausiu atveju, už dalyvavimą jo darbe.

LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Gellner E. Tautos ir nacionalizmas.— V., 1996
2. Norkus Z. Fašizmo diagnostikos elementai. // Politologija. Almanachas. T. 3-4. Vilnius, 1993.
3. Šliavaitė K. Neo-fašismo apologetų tobulos Lietuvos valstybės ir jos priešų vizija. (2002) http://www.artium.lt/archive/antras/sliavaite.html
4. Бланк А.С. Из истории раннего фашизма. Организация. Идеология. Методы. -М.: Мысль, 1978.

Rašykite komentarą

-->