Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Fantastika – svajonių ar realių prognozių pasaulis?

Autorius: Rūta

Fantastika – tai, apie ką žmogus gali svajoti, bandymas nuspėti jau buvusius ar būsiančius įvykius, tik vieną kartą įvykstančius ar, susiklosčius palankioms aplinkybėms, vėl galinčius pasikartoti. Tai ir mokslinė fantastika, su visomis žmonijos ateities ir praeities teorijomis, besiremiančiomis mokslinėmis hipotezėmis bei civilizacijų progresu ir regresu, ir pasakų bei legendų pasauliai su ryškiais žmonijos civilizacijos praeities elementais.

Apie fantastines knygas vienas žmogus yra pasakęs: „Man vis labiau atrodo, kad tik rašytojai fantastai tobulina, brandina mūsų pasaulį. Tik apsidairykite ir pamatysite, kiek daug fantastinių idėjų šiandien jau pritaikytos!“ Čia derėtų paminėti prancūzų rašytoją Žiulį Verną. Per visą savo gyvenimą jis parašė 60 nuotykių bei mokslinės fantastikos romanų, apysakų. Populiariausi – „Kapitono Granto vaikai“, „Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu“, „Paslaptingoji sala“, „Penkiolikos metų kapitonas“, „Aplink žemę per 80 dienų“… Tikrai neperdėsime sakydami, kad Žiulis Vernas išpranašavo daug mokslo atradimų: rašytojo romanuose minimi povandeniniai laivai, malūnsparniai, iš žemės valdomos raketos ir „gyvieji paveiksliukai“ (kinas). Šis kūrėjas pirmas prakalbo apie skrydžius į kosmosą ir jo erdvių tyrinėjimą. Būtent Žiulio Verno knygos „Iš patrankos į Mėnulį“ veikėjai pirmieji pateko į šį žemės palydovą. Herojai keliavo reaktyvine raketa, paleista iš didžiulės patrankos. Patranka buvo sukonstruota Floridoje (JAV).

Po šimto metų fantazija tapo realybe – buvo paleista raketa „Saturnas – 5“. Iš jos išleistas kosminis laivas „Apolonas – 11“. Iš jo Mėnulyje išsilaipinę 3 amerikiečių kosmonautai pirmieji įgyvendino šią nepaprastą Žiulio Verno idėją.

Rengiamasi realizuoti dar vieną rašytojo kelionę – šį kartą ne į mėnulį, bet priešinga kryptimi – į Žemės centrą. To paties pavadinimo knygos herojai, radę ir iššifravę islandų manuskriptą (senovinį rankraštį), leidosi į kraterį, iš jo – dar giliau į požemius, kuriuose klajojo, ieškodami Žemės centro. Knygoje naudojamasi teorija, kad gelmės visai ne tokios karštos, kaip teigia geologai, todėl keliauti jomis įmanoma. Kalifornijos geofizikas Davidas Stivensonas taip pat norėtų nukeliauti į Žemės centrą. „Ten mūsų laukia tiek pat netikėtų dalykų, kaip ir kosmose“,- teigia mokslininkas. Pats Stivensonas vadina savo idėją kukliu bandymu. Sprogmenų pagalba jis nori atverti žemės plutoje 300 m gylio, 300 m ilgio ir 10 cm pločio plyšį. Į šį plyšį būtų įmestas greipfruto dydžio zondas, kuris būtų iškart užpiltas išlydyta geležimi, įkaitinta iki tūkstančių laipsnių temperatūros. Bendrai veikiant temperatūrai, sunkio jėgai ir slėgiui, geležis kartu su pačiu zondu prasiskverbtų per visus žemės rutulio sluoksnius, o plyšys vėl užsivertų veikiamas viduje kylančio slėgio. Po kokios, pagal Stivensono paskaičiavimus, savaitės milžiniškas geležies lašas, judantis 33 km/h greičiu, pasiektų Žemės centrą.

Kalbėdami apie Žiulio Verno romanus, galėtume teigti, kad fantastika – realių prognozių pasaulis. Kūrėjo „pranašystės“ išsipildė gana greit: po kelių dešimčių ar šimto metų. Gal todėl, kad 1828 – 1905 – rašytojui teko magiškas amžius: Europos civilizacijos suklestėjimas ilgos taikos laikotarpiu, neįtikinamas technikos progresas. Nieko keisto, kad būtent Ž. Vernas tapo to amžiaus vizijų pranašu.

Pasirodžius žymiojo prancūzo kūriniams, fantastinė literatūra tapo itin populiari. Nuolat daugėja ne tik ją skaitančių, bet ir rašančių. Dabar patys populiariausi autoriai – Stivenas Kingas, Kolinas Vilsonas, Zelanis Rodžeris ir kiti. Gal kada nors bus atrastos jų knygose minimos planetos ir sukurtos panašios mašinos? Gal žemės gyventojams kada teks susidurti su androidais, ateiviais ar kitomis būtybėmis? Tik 100 metų tokioms fantazijoms išsipildyti gali ir nepakakti. Juk kažkada buvo įsivaizduojama, kad 2000-aisiais net mokykloje dėstys ar parduotuvėje pirkėjus aptarnaus robotai.

Norėtųsi sakyti, kad tai nesąmonės, kad taip niekada nebus. Bet tada derėtų prisiminti vieno nežinomo išminčiaus žodžius: „Daugybė dalykų – nesąmonės. Bet tai nereiškia, kad mums neteks su jais susidurti.“

p.s. Rekomenduoju būti perskaičius nors vieną Ž. Verno knygą. Geriau – apie kurią nors kelionę. Atsakinėdami nemažai „teorijos“ tikrai pamiršite, o pasakodami skaitytos knygos epizodus, puikiai užpildysite spragas.

Rašykite komentarą

-->