Studijoms.lt

Referatai, konspektai

F. Dostojevskio”Nusikaltimas ir bausmė”

Autorius: Darius

Kodėl romano pavadinimas yra „ Nusikaltimas ir bausmė ”, jei realiai bausmei aprašyti skiriama tiek mažai vietos?
F.Dostojevskio romanas „ Nusikaltimas ir bausmė ” — vienas iš sudėtingiausių ir garsiausių kūrinių pasaulinėje literatūroje. Tai tarsi psichologinė vieno nusikaltimo ataskaita. Veiksmas vyksta 19 a. Rusijoje. Tai skurdus ir skaudus tautos gyvavimo laikotarpis. Pagrindinis romano veikėjas Raskolnikovas, baisiai skurdžiai gyvenantis, išbrauktas iš universiteto studentų tarpo per lengvabūdiškumą ir pašlijus įsitikinimams, pasidavęs įtakai kai kurių keistų „neišbaigtų” idėjų, kurios dar kabo ore, ryžtasi iš karto išsivaduoti iš savo bjaurios padėties. Jis ketina nužudyti senę, kuri skolina pinigus už palūkanas.

Jaunas studentas Rodionas Raskolnikovas pasiryžta ir nužudo senę iš idėjinių paskatų, apsėstas maniakiškos žudymo minties, taip pasikėsindamas į Dievo teisę spręsti, kas turi gyventi, o kas mirti.

Autorius koncentruoja dėmesį į pažeminto ir suvokiančio savo pažeminimą žmogaus dvasinę dramą. Raskolnikovas nusprendžia išbandyti save — kas jis: ar stipri asmenybė, Napoleonas, ar bailus sutvėrimas. Išdrįs jis ar neišdrįs peržengti ribą? Kuo gyvena, ką jaučia tie „stiprieji”, kad ir toks Napoleonas, sunaikinęs milijonus gyvybių?

Visą romaną herojų persekioja liguistos būsenos, baisūs košmarai, pereinantys į haliucinacijas, net kartais atrodo, kad Raskolnikovas išprotėjo. Sapnuose jis vis regi nužudymo scenas, kenčia ir nerimsta, pyksta ir džiaugiasi. Herojaus dvasinė būsena taip dažnai keičiasi, jog sunku nuspręsti, ką toliau veiks Raskolnikovas. Senės nužudymu jauno studento kančios nesibaigia. Sapnai labai svarbi romano dalis, nes būtent juose Raskolnikovas pirmą kartą pamato nužudymo įrankį, kirvį, kuris atrodo patikimas ir tobulas, bet neestetiškas, nors nusikaltime nėra nieko estetiško. Savo košmaruose Raskolnikovas regi iš jo besijuokiančius, jį teisiančius žmones, dėl to, kad manė, jog senės nužudymu pakeis pasaulį, padarys mažesnį blogį, vardan kitų jam artimų žmonių gerovės. Raskolnikovas tai ir nepakeitė pasaulio, nužudydamas senę, jis nužudo save. Be sapnų vaizdų, Raskolnikovo charakterio bruožai nebūtų išsamiai išanalizuoti. Jie atskleidžia dvasinę veikėjo būseną, padeda skaitytojams suprasti ir geriau pažinti pagrindinį ir tokį sudėtingą romano veikėją. Haliucinacijos persekioja veikėją ir prieš nužudymą, ir po jo. Raskolnikovas pasidaro dirglus ir įtarus, jis praranda sielos ramybę, pasitikėjimą savimi, tampa užsisklendusia ir atsiskyrusia asmenybe. Tokia nerami dvasios būsena lemia nelogiškus jo sprendimus.

Didelis sąžinės graužimas tapo viena iš Raskolnikovo bausmių. Nužudydamas palūkininkę jis suprato, jog netapo didžiu visagaliu, taip ir liko niekingas žmogus, negalintis nugalėti net savo sąžinės priekaištų. Praktikoje studento teorija, jog verta nusikalsti vardan gėrio, neatsipirko, jau nuo pat pirmos akimirkos jo planas žlugo: jis padarė tai, ko nenorėjo, nes netikėtai pro duris įžengusi senės sesuo, užguita ir bejėgė būtybė, sugriauna Raskolnikovo žmogžudystės planus, jis priverstas nužudyti ir ją. Jaunas studentas atsidūrė tokioje padėtyje, kai jo iš paskatų sugalvotas planas ne tik žlugo, bet ta pati galinga jėga atsisuka prieš jį ir priverčia stoti į kovą su visuomene.

Raskolnikovas trumpam pamiršta, jog peržengė žmogiškumo ribą ir praliejo kraują, jam tenka kentėti vienatvėje, net motina ir sesuo jam tampa svetimomis, studentas atviriau kalba tik su ciniku Svidrigailovu, nes pastarasis neiškelia didelių reikalavimų nei sau, nei kitiems.

Net katorgoje Raskolnikovas tvirtai tiki savo antihumaniškos idėjos teisingumu, bet jo dvasioje vis labiau stiprėja nauji jausmai. Ir mes aiškiai matome, jog išgelbėti šito žmogaus sielą gali tik meilė artimiesiems, pasitikėjimas.

Smerkdamas teorijas, įteisinančias smurtą, F.Dostojevskis verčia savo herojų kankintis dėl iš anksto numatytos žmogžudystės, kurią pats herojus pateisina, nelaiko nusikaltimu. Nusižengęs žmogiškumo principui, Raskolnikovas atsiskiria nuo žmonių, negali žiūrėti saviesiems į akis. Moralinio įstatymo galią autorius atskleidžia, parodydamas siaubingas Raskolnikovo kančias, jį persekiojančius košmarus, jo psichinę būseną, kuri panaši į pamišimą. Tam „ sielos pragarui ” negali prilygti jokios fizinės kančios. Ne būsima katorga, o tos kančios yra bausmė už nusikaltimą, nes ir nusikalsta jis, pažeisdamas moralinį, o ne visuomenės gyvenimo įstatymą, visuomenės, kurios gyvenimo principais vadovaudamasis jis susikuria savo teoriją. Protą, veikėjų teorijas Dostojevskis priešina su žmogaus prigimtimi. Raskolnikovo teorija atpalaiduoja jo sąžinę nuo atsakomybės, jis viską kruopščiai motyvuoja ir apskaičiuoja. Jau knygos pradžioje prasideda žmogaus prigimties protestas prieš nusistovėjusias visuomenės moralines vertybes, įsitikinimus ir taisykles.

Kūrinyje realioji bausmė nėra labai svarbi pačiam Raskolnikovui. Jis jaučiasi kaltas tik prieš save. Žmogžudystės įvykdymas pasmerkia jauną studentą baisiausioms kančioms. Tas įvykis nulėmė jo tolesnį gyvenimą, santykius su žmonėmis, pakeitė jo bendravimą, iš dalies net charakterį. Jis buvo sugniuždytas ne fizinės, o dvasinės bausmės. Raskolnikovas suprato, jog yra tik žmogus, toks pat kaip ir kiti, kad jam nesvetimi visi tie jausmai, kuriuos jaučia žmogus nužudęs, bet nepagautas. Sąžinės priekaištai, panika, baimė, kliedesiai, sielvartas buvo jo nepakeliama dvasinė bausmė už tai, ką padarė. Katorga nebuvo atpildas jam už žmogžudystę. Tai tik formalumas, nuteisimas. Raskolnikovas save pamerkė begalinėms kančioms jau tada, kai nusprendė atimti žmogaus gyvybę. Šita bausmė negali prilygti jokiai realiai, kurią Dostojevskis pamini tik romano pabaigoje.

Rašykite komentarą

-->