Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Europos viduramžių literatūra

Autorius: Rūta

Viduramžiai – tai labai plati sąvoka, apimanti daugelių žmonių gyvenimą. Jame vyko kone reikšmingiausi pasaulio įvykiai, kurie nulėmė daugelio žmonių gyvenimą. Viduramžiai dažnai yra apibūdinami kaip epocha, kurioje susipina skirtingos moralinės nuostatos ir idėjos. Būtent per šį laikotarpį buvo susidomėta dvasiniu gyvenimu, įvertinta jo įtaka visuomenei. Ši epocha ne vieną patraukė artimiau susipažinti su ja. Visų pirma viduramžiai, tai laiko tarpas, kuris vieniems suteikė kilnumo ir galybės, kitiems skurdą, skausmą ir daugybe netekčių. Net nepagalvotum, kad tuo metinį skurdą galėjo sukelti krikščionybės skleidimas, Dievo žodžio platinimas, bet visgi tuo kilniu tikslu buvo pasinaudota piktiems kėslams.

Viduramžiai – tai feodalinės santvarkos formavimosi, klestėjimo ir žlugimo laikotarpis. Liaudies kova su feodalais, kryžiaus karai, bažnyčios viešpatavimas – visa tai atsiliepė ir šios epochos menui. Viduramžiais sustiprėjus bažnyčios įtaka, muzikos raida gerokai sulėtėjo. Griežtų taisyklių suvaržytas vienbalsis giedojimas (grigališkasis choralas) neleido tobulėti ne tik religinei, bet ir pasaulietiniai muzikai. Menas, kultūra ir švietimas viduramžiais pateko į katalikų bažnyčios įtaką. Remdami feodalinę santvarką, dvasininkai stengėsi įvairiomis priemonėmis atitraukti liaudies mases nuo klasių kovos. Muzika tapo svarbia religinių apeigų dalimi, nes bažnyčia puikiai suprato jos emocinį poveikį klausytojui. Kadangi maldas giedodavo paprasti žmonės, ilgainiui į jas prasiskverbė liaudies muzikos intonacijos, bažnytinė melodijos pasikeitė.

Ankstyvaisiais viduramžiais dainininkų mokyklos prie bažnyčių buvo svarbūs profesionalios muzikos židiniai, o vienuolynai, kuriuose mokydavo graikų, lotynų kalbų, aritmetikos ir muzikos – švietimo bei muzikinės kultūros centrai. Nors liaudies menas, kaip “nuodėmingas” ir priešiškas bažnyčiai, buvo persekiojamas, jis nesustojo gyvavęs. Viduramžių Europoje garsėjo klajojantys liaudies muzikantai. Tai buvo universalūs menininkai muzikantai (mokėję groti įvairiais instrumentais, dainuoti, šokti), fokusininkai, akrobatai, dresuotojais. Juos mielai sutikdavo miestų ir kaimų gyventojai. Viduramžiais suklestėjo riterių muzikinis – poetinis menas. Prancūzijoje jį kultivavo (vystė) trubadūrai, Vokietijoje – minezingeriai. Riterių dainose garbinama širdies dama, apdainuojamas susitikimas ir liūdnas išsiskyrimas su ja. Vienu žymiausiu minezingerių laikomas Volframas fon Ešenbachas, kurį R.Vagneris pavaizdavo operoje “Tanhoizeris”.

Kultūros istorikai nėra suformavę vienos aiškios viduramžių sampratos. Kai kurie mokslininkai mano, kad Rytų tautų istorija visai negalima skirstyti į viduramžius ir naujuosius laikus. Dėl Europos vis dėlto vyrauja požiūris, kad viduramžiai truko nuo Vakarų Romos valstybės žlugimo (V a.) iki Renesanso pradžios (XV a.). Pritarus tokiai chronologijai, galima sakyti, kad viduramžiai nulėmė naujųjų laikų tautų bei jų kultūrų atsiradimą. Apie tūkstantmetį trukusio laikotarpio būdingas bruožas buvo naujų religijų – krikščionybės, islamo, budizmo išplitimas, be to, platus geografinis senųjų tautų kraustymasis, susidūrimai ir kova dėl gyvenamosios erdvės, vienų tautų sunaikinimas ir pergalingas kitų iškilimas.

Didysis tautų kraustymasis (IV-VI a.) ėjo iš šiaurės ir rytų pusės į Europos pietus ir vakarus ankstesnių Romos valstybės sričių link; ypač spaudė germanų gentys, kurios priėmė krikščionybę ir vėliau ėmė ją atkakliai skleisti “pagonių” žemėse. Imperatoriaus Konstantino valdymo laikais, IV a., Romoje krikščionybė buvo pripažinta oficialia religija, vėliau ten pastatyta didžiausia krikščionių šventovė – Šv. Petro bazilika. Roma tapo popiežiaus valdžios centru.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->