Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Europa

Autorius: Laimonas

Ar likimas, ar Dievas lėmė, kad lietuviai gyvena tokioje “audringoje” teritorijoje. Nebuvo ne šimtmečio, kad lietuvis neturėtų kovoti už save, savo laisvę, žemę ar šeimą. Galbūt ne visada mūsų protėvių, ar net senelių kova buvo tokia sėkminga, tačiau į istorinį Lietuvos paveldą pateks kiekvienas kraujo lašas, pralietas už nepriklausomybę.

2004 – ųjų metų gegužės 1 – oji tai dar viena didžiosios pergalės diena. Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. Šio reikšmingo įvykio išvakarėse 21.30 val. Lietuvoje sužibo daugybė lempučių. Tokiu būdu mūsų tautiečiai norėjo įrodyti, jog Lietuva – šviesiausia Europos valstybėlė. Iš tikrųjų, lietuviai turi kuo didžiuotis. Mūsų garbinga istorija, literatūra, kalba ir papročiai įamžino Lietuvą pasaulio žemėlapiuose kaip narsių didvyrių, sugebančių iki paskutinio kraujo lašo kovoti už savo Tėvynę, šalį. Todėl Vakarų Europos valstybių piliečiai, visų pirma, privalėtų domėtis mūsų tautos didinga praeitimi, garbingais pasiaukojimo tėvynei pavyzdžiais.


Justinas Marcinkevičius dramoje “Mindaugas” atskleidžia vieną iš tragiškiausių ir didingiausių mūsų tautos istorijos momentų – Lietuvos valstybės kūrimą.

Pagrindinis dramos herojus – Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas. Mindaugo didžiausia svajonė – tai nauja, stipri ir galinga tėvynė, pajėgi atremti didį pavojų – Kryžiuočius. Svarbiausia visiems Lietuvos kunigaikščiam susivienyti, nes “kol mes kiekvienas atskirai, mes – niekas”. Mindaugas bet kokiomis priemonėmis siekė įveikti didikų ambicijas, jų susiskaldymą ir nepasitikėjimą. Tačiau užsibrėžto tikslo įgyvendinimas pasirodo esąs sudėtingesnis, nei Mindaugas manęs. Siekdamas vieningos Lietuvos, valdovas sukūrė aplink save nepasitikėjimo bei neapykantos atmosferą. Skaudu tai, jog teko tą pajusti artimiesiems, mylimiausiems žmonėms. Mindaugas liko vienišas, visų apleistas, tačiau jo sulipdyta iš “mažių gabalėlių” valstybė, pradėjo klestėti, sėkmingai atremti kryžiuočių antpuolius. Tėvynė augo ir skleidė tarsi pražydusi gėlė. Vertėtų su Europos Sąjungos piliečiais pasidalinti ir rūpesčiais, skaudžia………………………..

Valdovas, siekiantis tėvynės labo, buvo Skirgaila (Vinco Krėvės “Skirgaila”). Jis buvo Lietuvos kunigaikštis, Jogailos brolis. Tai tragiška asmenybė, kadangi visą jo gyvenimą lydėjo sunkios problemos. Skirgaila buvo žiaurus žmogus, nesiskaitė su kitų žmonių nuomone. Tačiau labai mylėjo savo tėvynę. Tėvynės likimas jam rupėjo labiau, negu atskirų žmonių likimai. Jis pasikrikštijo, bet jo sielą valdo dar senovės dievai. Tikėjo “Perkūno” galia. Iš meilės tėvynei pagrobė Lydos kunigaikštytę – Oną Duonytę, kuri keliavo pas savo sužadėtinį – Mozūrijos kunigaikštį. Juk kunigaikštytei ištekėjus už Mozūrijos valdovo, Lietuva prarastų daug žemių.

Duonytė tapo Skirgailos kaline. Kunigaikštis buvo nepalaužiamas savo sprendimuose. Ketino paaukoti merginos laimę, gelbėdamas mylimą tėvynę. Skirgaila ruošėsi vesti Duonytę. Nenorėjo, kad Podolė ir Volynė atitektų Mozūrijos kunigaikščiui. Nenorėjo, kad Lietuva būtų “suskaldyta”.

Skirgaila suprato, kad viskas keičiasi, ir niekada jau negrįš protėvių laikai. Jo ramybę blaškė vaidilos Stardas ir Skurdulis. Stardas stipriai laikėsi nuomonės, kad naujas tikėjimas yra blogas. Jis nesutiko su Skirgailos požiūriais ir įsakymais ir todėl sudaužė savo kankles. Skurdulis tikėjo, kad Dievas yra niekur kitur, tik žmogaus sieloje. O Skirgaila nesuvokė, kodėl reikėjo tiek kovoti, tiek žudyti. Pradėjo suprasti, kad tik jis skleidė blogį. Galvojo, kad kalavijas yra jau nereikalingas, kadangi dabar turėjo gyventi draugiškai su lenkais ir kryžiuočiais. Žmonių akivaizdoje jautėsi didelis niekšas. Jis nepasitikėjo savo “naujais draugais”. Kiekvienas iš jų norėjo sukelti kuo malonesnių įspūdžių kunigaikščiui. Skirgaila juos niekino, ignoravo. Savo pokalbiuose su lenkais ir kryžiuočiais dažnai pabrėžė, kad valdovu yra tik jis ir niekas daugiau.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->