Studijoms.lt

Referatai, konspektai

EUROINTEGRACIJA IR SOCIALINĖ RAIDA

Autorius: Mantas

Turinys


ĮVADAS

1. EUROINTEGRACIJA IR SOCIALINĖ RAIDA

2. EUROINTEGRACIJA IR TEISINĖS BEI ADMINISTRACINĖS PRIEMONĖS

3. SOCIALINĖS APSAUGOS PRIEMONĖS

3.1. Socialinės apsaugos koordinavimas ir derinimas

3.2. Privalomų socialinės apsaugos koordinacijos Reglamentų taikymo pasekmės Lietuvai

3.3. Europos Sąjungos socialinės politikos dokumentai

3.4. Europos Sąjungos socialinės politikos nuostatų rekšmė Lietuvai

4. ĮSIDARBINIMO LAISVĖ, DARBO SANTYKIAI IR DARBO SĄLYGOS

4.1. Įdarbinimas lygiateisiais pagrindais

4.2. Reikalavimai dėl darbo santykių ir sąlygų

4.3. Teisinės ir administracinės darbo santykių reguliavimo pasekmės

5. LYGIŲ VYRŲ IR MOTERŲ GALIMYBIŲ ĮGYVENDINIMAS

6. ĮŠVADOS IR SIŪLYMAI

LITERATŪRA

Įvadas


Temos aktualumas. Lietuvoje gyvenimo lygis yra gana žemas, daug žmonių yra bedarbiai. To pasekoje sumažėja socialinis apsaugos lygis. Išsilavinimo galimybės prieinamos ne kiekvienam, žemas paauglių užimtumas skatina juos nusikalsti. Taip pat sveikatos paslaugų kokybė nėra pati geriausia. Tie, kieno mažos pajamos, negali įsigyti gydymui reikalingų medikamentų.

Problema. Neturintis darbo, o kartu ir mažiai užimti paaugliai tampa nusikalteliais. Daugelis žmonių negali tinkamai išsigyditi, nes kai kurie medikamentai yra brangūs. Blogas profesinis parengimas mažina atlikto darbo kokybę. Dėl darbo stokos visuomenės grupių apsauga yra pažeidžiama.

Tikslas. Išnagrinėti socialinius pasikeitimus įstojus į ES.

Uždaviniai. Ištirti:

1) kaip pasikeis socialinė padėtis, Lietuvos žmonių gyvenimo kokybė ir pagrindiniai socialinės raidos veiksniai, tokie kaip gyvenimo lygis, užimtumas, išsilavinimo galimybės, saugumas, sveikatos paslaugų kokybė bei prieinamumas ir t.t.;

2) kokių teisinių bei administracinių priemonių šalis turės imtis dėl Europos Sąjungos keliamų reikalavimų socialinei sferai, taip pat kokios galimos šių priemonių finansinės pasekmės.

Objektas. Socialinė žmonių padėtis.

Tyrimo metodas. Literatūros analizė.

Hipotizė. Geresnė socialinė padėtis pagerinis gyvenimo kokybė.

1. EUROINTEGRACIJA IR SOCIALINĖ RAIDA

Socialinės integracijos pasekmės daugiausia yra išvestinės iš ekonomimių. Todėl norint jas numatyti, pirmiausia reikia turėti kuo patikimesnę ekonominių integracijos pasekmių analizę. Visiškai aišku, kad jungimasis į bendrają Europos rinką reiškia rimtą Lietuvos ūkio restruktūrizavimą. Norėdami sėkmingai konkuruoti bendroje ekonominėje erdvėje, turėsime atsisakyti vienų veklos sferų ar jas radikaliai sumažinti ir išplėtoti kitas. Tikriausiai dar didesnę vietą šalies ūkyje užims paslaugų sektorius. Taigi keisis užimtumo struktūra, dalis dirbančiųjų neteks tradicinių darbo vietų ir pajamų iš jems įprastos veiklos, bus priversti prisitaikyti ir persikvalifikuoti. Tai vienuose regionuose bei veiklose gali padidinti nedarbą ir skurdą, tačiau kitur ženkliai pakelti gyvenimo lygį, sulyginti apmokėjimą už darbą ir verslo pajamas su Europos standartais.

Laisvo darbuotojų judėjimo reikalavimas gali turėti pasekmių, išplaukiančių iš ekonominių realijų, pirmiausia iš ekonominio išsivystymo ir gyvenimo lygio skirtumų.

Viena iš tokių pasekmių – pigios darbo jėgos pasiūla iš naujai įstojusių šalių, nes panaikinami visi barjerai ieškoti darbo bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Sąjungos valstybių vyriausybės ir jų profesinės sąjungos derybose dėl įstojimo gali baimintis šio reiškinio. Vis dėlto, ekspertų nuomone, prognozuoti darbo jėgos antplūdį į dabartines Europos Sąjungos valstybes būtų klaidinga. Pateikiami faktai, kad netgi liberalizavus migraciją iš

Lenkijos, Čekijos,Slovakijos, Vengrijos, atvykstančiujų labai nepadaugėjo, o migracija iš Lenkijos 1990-aisiais buvo netgi mažesnė negu 1980-aisiais. Galima manyti, kad nebus didelio migracijos srauto ir iš Lietuvos. Tačiau tikėtinas ‚protų nutekėjimo‘ iš Lietuvos reiškinys, nes daugeliui intelektualių veiklų šalyje gali nelikti vietos ar sąlygų.

Kalbant apie darbo jėgos migraciją, reikia turėti galvoje, kad Europos Sąjunga gali sustiprinti reikalavimus dėl imigravimo ir darbo Lietuvoje asmenims iš trečiųjų valstybių. Praktiškai turės būti taikomi tie patys standartai, kokie galioja Europos Sąjungos valstybėse trečiųjų šalių atžvilgiu.

Norėdama išvengti nelygios konkurencijos, Europos Sąjunga gali būti linkusi reikalauti iš besikreipiančių dėl narystės šalių pakelti jose atlyginimą ir socialinių išmokų lygį, taip pat sureguliuoti darbo rinką. Didelis skirtumas tarp darbo našumo valstybėse narėse ir pretendentėse sudaro potencialų pavojų pastarųjų darbo rinkai. Aukšti privalomi atlyginimai ir socialinės garantijos pabrangintų darbo jėgą tiek, kad ji būtų neįperkama potencialiam darbdaviui, todėl padidėtų nedarbas. Stojančios šalys tikriausiai stengsis išsaugoti jų darbo rinkos specifiką ir reikalauti pereinamo laikotarpio neišvengiamam susiderinimui.

Norint bent kiek įvertinti, kaip galėtų klostytis adaptavimosi prie bendros rinkos procesas, itin svarbu atlikti ne tik viso ūkio, bet ir atskirų jo sektorių plėtros perspektyvų analizę. Nuo to, kaip įvertinsime galimą Lietuvos vietą Europos Sąjungos ūkyje, šalies pramonės, žemės ūkio, paslaugų ir kitų sektorių perspektyvas, priklausys ir socialinės Lietuvos žmonių ateities įvertinimas. Ypač svarbūs čia yra Lietuvos žemės ūkio perspektyvų bendrosios rinkos kontekste tyrimai. Dabartinis užimtumo lygis žemės ūkyje ir jo efektyvumas vargu ar suderinami su eurointegracija. Kitas svarbus sektorius – Lietuvos energetika. Ignalinos atominės elektrinės uždarymas – ne tik ekonominė, bet ir rimta socialinė problema, gresianti nemažo regiono nuskurdimu.

Deja, pagrįstos ir visapusiškos Lietuvos ūkio perspektyvų analizės dėl eurointegracijos šiuo metu neturime. Todėl nėra pakankamai tvirto pagrindo daryti pagrįstų išvadų apie socialines eurointegracijos pasekmes žmonių gyvenimo kokybei. Tačiau jau dabar galima numatyti, kad intensyvių socialinės apsaugos priemonių pareikalaus restruktūrizavimo procese atsirandantis nedarbas, ypač kaime, kuriame reikės imtis papildomų priemonių.

Kita vertus, Lietuvos narystė Europos Sąjungoje gali paskatinti racionalių socialinės gerovės programų atsiradimą ir įgyvendinimą, juo labiau, kad minėtas, nors ir skausmingas, ūkio restruktūrizavimas pagaliau turi suteikti šaliai ekonominės plėtros pagreitį, leidžiantį įgyvendinti minėtas programas.

Lietuva gali sėkmingai pasinaudoti Europos struktūrinių fondų, tarp jų ir Socialinio fondo lėšomis. Pastarasis fondas veikia Europos Bendrijos steigimo sutarties 123 straipsnio pagrindu. Fondas „siekia palengvinti darbuotojams įsidarbinti ir padidinti jų galimybes laisvai rinktis gyvenamąją ir darbo vietą Bendrijoje, padėti prisitaikyti prie gamybos sistemų ir pramonės pokyčių, ypač profesinio rengimo ir perkvalifikavimo būdu“. Valstybės narės, kurių BVP, tenkantis vienam gyventojui, yra gerokai mažesnis už Europos Sąjungos vidurkį, gali naudotis šio fondo lėšomis. Lietuva, įstojisi į Sąjungą, be abejo, būtų viena iš tokių šalių.

Vertinant eurointegracijos pasekmes, tolesniuose tyrinėjimuose būtų labai naudinga išnagrinėti procesus, vykusius jungiantis į Sąjungą palyginti neturtingoms valstybėms, tokioms kaip Graikija ar Portugalija. Taip pat būtų labai vertinga Vokietijos Rytų žemių patirtis: jos atsidūrė Europos Sąjungoje iš karto, be ilgo parengiamojo laikotarpio. Be to, Lietuva, matyt, nebus pirmoji iš stojančių į Sąjungą valstybių, todėl pastarųjų patirtis, kai tik ji atsiras, turės būti Lietuvos atidžiai stebima.


2. EUROINTEGRACIJA IR TEISINĖS BEI ADMINISTRACINĖS PRIEMONĖS

Vienas svarbiausių veiksnių, sąlygojančių eurointegracijos reikalavimus socialinei sferai, yra fundamentalus laisvo darbuotojų judėjimo principas. Jis sudaro vieną iš keturių Europos Sąjungos vidaus rinkos atramų (šalia laisvo prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo). Laisvo darbuotojų judėjimo principas įteisintas Europos Bendrijos steigimo sutarties 48 ir 49 straipsniuose, jo taikymą reguliuoja atitinkami valstybėms narėms privalomi Reglamentai ir Europos Teisingumo teismo sprendimai.

Europos Bendrijos steigimo sutarties 48 straipsnyje sakoma, kad „Bendrijoje turi būti garantuota darbuotojų judėjimo laisvė“. Šiai laisvei užtikrinti turi būti panaikinta „bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl jų pilietybės, kai tai susiję su darbu, atlyginimu ir kitomis darbo bei įdarbinimo sąlygomis“. Sutarties straipsnis suteikia teisę bet kurios valstybės narės piliečiui įsidarbinti kitoje valstybėje narėje, laisvai tuo tikslu judėti valstybėse narėse; jam turi būti taikomi tokie pat darbo santykių reguliavimai, kaip savos valstybės piliečiui. Pagal tos pačios sutarties 49 straipsnį, bet kokie nacionalinės teisės arba dvišalių bei daugiašalių susitarimų nustatyti laisvo darbuotojų judėjimo ar kitų valstybių narių piliečių darbo teisių apribojimai, lyginant su savos valstybės piliečiais, turi būti naikinami. Be to, reikalaujama sukurti tokį mechanizmą, „kuris leistų pasiūlymus ir prašymus įdarbinti ir pasiūlą bei paklausą darbo rinkoje taip subalansuoti, kad įvairiuose regionuose ir pramonės šakose būtų išvengta rimtos grėsmės gyvenimo ir įdarbinimo lygiui.“

Europos Bendrijos steigimo sutartis numato ne tik vienodą darbo santykių teisės taikymą saviems ir kitų valstybių narių piliečiams, bet ir iš to išplaukiantį vienodą socialinės apsaugos teisės taikymą bei įgytų socialinės apsaugos teisių išlaikymą migruojant. Šios sutarties 51 straipsnis įpareigoja Tarybą nustatyti „socialinės apsaugos priemones, reikalingas darbuotojų judėjimo laisvei palaikyti“ ir „sukurti garantijų sistemą darbuotojams migrantams bei jų išlaikytiniams…“

Taigi laisvo darbuotojų judėjimo principo įgyvendinimas reikalauju pirmiausia imtis reikiamų teisinių bei administracinių priemonių tokiose srityse kaip darbo santykiai ir socialinė apsauga. Bandysime išnagrinėti šių priemonių pobūdį ir jų pasekmes Lietuvos socialinei apsaugai bei darbo santykių sferai.


3. SOCIALINĖS APSAUGOS PRIEMONĖS

3.1.Socialinės apsaugos koordinavimas ir derinimas

Socialinės apsaugos koordinavimo būtinybė kyla iš jau minėto Europos Bendrijos steigimo sutarties reikalavimo įgyvendinti laisvą darbuotojų judėjimą. Priemonių, kurių reikalauja imtis sutarties 51 straipsnis, pagrindinis tikslas yra tas, kad migruojantys iš

vienos valstybės į kitą darbuotojai neprarastų įgytų socialinės apsaugos teisių. Deja, taikant vien nacionalinius įstatymus, laisvam darbuotojų judėjimui gali būti sudaromos šios kliūtys:

• Nacionaliniai įstatymai paprastai pripažįsta saviems piliečiams kitokias socialinės apsaugos teises negu užsieniečiams;

• Socialinės apsaugos išmokos mokamos tik reziduojantiems šalyje asmenims, tuo trukdant darbuotojui grįžti į gimtąją šalį „parsinešant“ įgytas teises;

• Socialinės apsaugos išmokos apskaičiuojamos atsižvelgiant tik į skaičiuojančios šalies draudimo (gyvenimo) laikotarpius.

Šioms kliūtims pasalinti buvo priimtos tarptautinės socialinės apsaugos taisyklės. Jos remiasi prezumpcija, kad darbuotojas vengs vykti į užsienį, jei dėl to praras bent dalį socialinės apsaugos teisių. Ši prezumpcija tam tikra prasme abstrakti: darbuotojai gali nežinoti ar nepaisyti, ką jie praranda socialinės apsaugos srityje dėl migracijos (pvz., dėl pensijų tai gali paaiškėti po daugelio metų). Tačiau vis dėlto tai nepateisinimas panaikinti migruojančių darbuotojų diskriminavimą. Kadangi išspręsti šių problemų nacionalinės teisės priemonėmis negalima, buvo priimti privalomi valstybėms narėms dokumentai: Reglamentas dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbantiems asmenims bei jų šeimų nariams, persikeliantiems Bendrijoje, taip pat Reglamentas, nustatantis pirmojo reglamento įgyvendinimo tvarką. Reglamentai yra aiškaus koordinuojančio, o ne derinančio (harmonizuojančio) pobūdžio: jie nekelia jolių reikalavimų nacionalinės teisės (nacionalinės socialinės apsaugos sistemos, jos išmokų lygio) pakeitimui, jie reikalauja tik išspręsti transnacionalinius klausimus, kad būtų apgintos migruojančių darbuotojų teisės.

3.2.Privalomų socialinės apsaugos koordinacijos

Reglamentų taikymo pasekmės Lietuvai

Minėtieji Reglamentai privalomi visoms valstybėms narėms, dėl to taps privalomi ir Lietuvai, jai įstojus į Europos Sąjungą. Juos vykdant, įgyvendinami keturi svarbiausi principai:

1. bet kurios valstybės narės darbuotojui taikomi tik vienos valstybės teisės aktai. Šis principas skirtas išvengti kelių išmokų iš kelių skirtingų valstybių gavimui, taip pat įmokų (socialiniam draudimui ir pan.) mokėjimui vienu metu kelioms skirtingoms valstybėms narėms;

2. darbuotojams iš bet kurios kitos valstybės narės garantuojamos tos pačios teisės ir reikalaujama tų pat pareigų kaip ir savos valstybės darbuotojams;

3. vienoje valstybėje narėje įgytos socialinės teisės išsaugomos bet kurioje kitoje valstybėje narėje. Iš šio principo, be kita ko, išplaukia išmokų eksportas: vienoje valstybėje įgijęs teisę gauti išmoką, bet dirbantis kitoje valstybėje asmuo turi gauti šią išmoką iš pirmosios valstybės;

4. skiriant socialines išmokas, sumuojami visose valstybėse narėse įgyti socialinio draudimo ar gyvenimo laikotarpiai. Šis principas labai svarbus tada, kai socialinės išmokos skyrimas ir dydis priklauso nuo draudimo stažo ar gyvenimo šalyje trukmės. Jį taikant, būtina atsižvelgti ne tik į išmoką skiriančioje valstybėje, bet ir į bet kurioje kitoje valstybėje narėje įgytą stažą.

Taigi laisvo darbuotojų judėjimo įgyvendinimas pagal ES socialinės apsaugos koordinavimo Reglamentus gali turėti šių pasekmių Lietuvos socialinės apsaugos sistemai:

• teisės aktų pakeitimo ir naujų parengimo: gali prireikti patikslinti kai kuriuos Lietuvos socialinės apsaugos teisės aktus, pvz., tiksliau nustatyti savarankiškai dirbančių asmenų kontingentą, teises ir pareigas; aiškiau apibrėžti socialines išmokas gaunančio asmens šeimos narius, kuriems taikomos socialinės

apsaugos teisės; aiškiai atskirti bendro socialinio draudimo ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų sritį ir t.t. Tačiau neatrodo, kad reikalingos esminės pataisos Lietuvos socialinės apsaugos teisės aktuose. Bene sudėtingiausias dalykas bus parengti Lietuvai svarbus Reglamentų priedus, nurodančius išimtis dėl kai kurių Reglamento straipsnių taikymo tam tikroms socialinėms išmokoms (su tokiomis išimtimis turės sutikti visos kitos valstybės narės)

• administracinės: reikės sukurti kvalifikuotą administraciją, pajėgiančią taikyti Reglamentų nustatomas socialinių išmokų skyrimo, apskaičiavimo ir atsiskaitymo su kitomis valstybėmis narėmis procedūras. Tokia administracija turės būti sukurta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje (SoDra), Lietuvos darbo biržoje, Valstybinėje ligonių kasoje, taigi bus galima remtis jau egzistuojančių centrinių įstaigų pajėgumais. Tačiau reikės sukurti naują administraciją, kuri užsiimtų savivaldybių socialinės paramos skyrių mokamų socialinių išmokų (pvz., šeimos pašalpų) reikalais. Vienas iš galimų problemos sprendimo būdų-įgalioti kurio nors iš didžiųjų miestų socialinės paramos centrą vykdyti minėtas funkcijas. Turint galvoje Reglamentais nustatomų procedūrų sudėtingumą, reikalingi intensyvūs darbuotojų, vykdysiančių migruojančių darbuotojų socialinės apsaugos išmokų administravimą, mokymai;

• finansines: Lietuva turės eksportuoti socialinės apsaugos išmokas už laikotarpius, įgytus dirbant Lietuvoje, į valstybes ES nares. (Išmokos dvišalių sutarčių pagrindu į kai kurias valstybes eksportuojamos jau dabar.) Dėl palyginti nedidelių Lietuvos socialinių išmokų finansinis jų išmokėjimo krūvis neturėtų būti pernelyg didelis; gali būti, kad į šalį ateis daugiau pinigų, negu teks išmokėti. Tačiau fundamentalią problemą sudaro apmokėjimas už gydymą užsienyje. Jei Lietuvoje mokėjęs sveikatos draudimo įmokas asmuo pasirinks gydymą užsienyje, kur gydymas kainuoja keleriopai brangiau, apmokėti už gydymą privalės Lietuvos valstybinė ligonių kasa. Tokiu atveju nemažą Sveikatos draudimo fondo biudžeto dalį teks skirti išmokų eksportui, o sveikatos draudimo įmokos padidės. Numatant šią problemą, būtina ieškoti būdų jai spręsti. Vienas iš tokių būdų-dvišalės sutartys su Europos Sąjungos valstybėmis narėmis, pagal kurias jos įsipareigotų apmokėti Lietuvos piliečių gydymą savo šalyse mainais už tokį pat jų piliečių gydymo apmokėjimą Lietuvoje. Panaši sutartis tam tikriems gydymo atvejams yra pasirašyta tarp Lietuvos ir Švedijos. Tačiau mažai tikėtina, kad visos Europos Sąjungos valstybės sutiktų su joms aiškiai nepalankiomis sutarčių sąlygomis.


3.3 Europos Sąjungos socialinės politikos dokumentai

Europos konvencijos, ginančios socialines teisės

• Europos socialinė chartija, kartais traktuojama kaip Žmogaus teisių konvencijos sudedamoji dalis. Gina 23 pagrindines socialines teises.

• Europos socialinės apsaugos kodeksas ir jo Protokolas. Garantuoja minimalią apsaugą ligos, gamybinės traumos ir profesinio susirgimo, nėštumo, nedarbo, senatvės, invalidumo atvejais bei netekus maitintojo.

Apsauga užsienyje

Žemiau išvardintos sutartys lengvina tarptautinį darbininkų ir jų šeimų mobilumą, jų integraciją priimančiose šalyse neprarandant kultūros identiškumo, teisinę ir socialinę apsaugą:

• Europos socialinio saugumo konvencija garantuoja vienodas socialines teises svetimšaliams ir vientiniams gyventojams, įgytų ar įgyjamų teisių apsaugą bei sicialinių pašalpų pervedimą į užsienį.

• Europos socialinės ir medicininės pagalbos konvencijos tiklas yra panaikinti diskriminavimą užsieniečių, esančių valstybių, Konvencijos dalyvių, piliečiais.

• Europos konvencija dėl migrantų darbininkų teisinio statuso skelbia lygybės tarp migrantų darbininkų ir vietos gyventojų principą. Be to, ji garantuoja teisę į šeimos susijungimą. Konsultacinis komitetas kontroliuoja Konvencijos vykdymą.

Migrantų adaptacija

Kompleksiniame tyrime, kuriame svarstomi santykiai tarp imigrantų grupių ir juos priimančių visuomenių, padaryta išvada, jog būtina švetimo sistemą, socialines tarnybas ir visuomenės informavimo priemones pritaikyti prie daugianacionalines visuomenės reikalavimų. Norint giliau išanalizuoti diskriminaciją bei rasizmą sukeliančias problemas, 1992m. Buvo pradėtas naujas projektas, sprendžiantis lygių galimybių imigrantams klausimus.

Mažiausiai apsaugoti gyventojų sluoksniai

Šiuo metu yra ruošiamas pranešimas apie žmogiškąjį orumą ir visuomenės atstumtus žmones. Pranešime ypatingai akcentuojama būtinybė rodyti didesnį dėmesį skrudžiausiai gyvenantiems asmenims ir šeimoms.

Kovos su bendrabyste strategija

Buvo priimtos dvi rekomendacijos: viena – valstybinių tarnybų užimtumo rityje organizavimas, veikla ir vaidmuo, o antroji – dėl smulkių ir vidutinių įmonių vystymo.

Vaikų ir šeimų apsauga

Europos Taryba vertina vaikystės ir vaikų vietos šeimoje bei visuomenėje politiką vadovaudamasi Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija. Europos Taryba kartu su Vokietijos vyriausybe Leipcige organizavo konferenciją „Vaikų teisės ir politika vaikystės klausimais Europoje: nauji sprendimai?“.

Gyventojų senėjimas ir socialinė apsauga

Vykstant greitam Europos gyventojų senėjimui ir dėl to susidarant išlaidomis, Europos Taryba, siekdama pagerinti pagyvenusių žmonių socialinę apsaugą, nagrinėja visus šios problemos aspektus.

Gyventojai ir demografija

Europos gyventojų problemų komitetas kontroliuoja demografinio vyatymosi tendencijas Europos Tarybos valstybėse narėse ir apibendrina bei analizuoja informaciją šiuo klausimu. Komitetas konsultuoja įvairius vadovaujančius centrus ir ruošia mokslinius leidinius įvairiais demografinių problemų klausimais Europoje.

Socialinė demografija asmenų su fizine negalia

Europos Taryba yra paruošusi tipinę readaptacijos ir socialinės integracijos programą. Ji skirta valstybinėms tarnyboms ir be viso kito numato medicininę readaptaciją, socialinę, mokymo ir profesinę integraciją. Ši programa papildyta tekstų rinkinių, kuriuo remiantis galima nustatyti teigiamas ir neigiamas readaptacijos puses kiekvienoje valstybėje, susipažinti su naujovėmis ir vystymosi tendencijomis.

Socialinio vystymo fondas

Šis fondas įkurtas 1956m. Jo tikslas – padėti valstybėms narėms spręsti problemas, kylančias dėl gyventojų pertekliaus (tame skaičiuje ir pabėgėlių) Europoje. Prioritetinis Fondo uždavinys yra padėti valstybėms, Europos Tarybos narėms, susiduriančiomis su pabėgėlių, persikėlusiųjų asmenų ar nukentėjusiųjų nuo gamtos ar ekologinių nelaimių problemomis.

Pagrindinis Fondo bruožas – socialinė pakraipa. Pastaraisiais metais, atsiradus naujiems ekonominiams bei socialiniams faktoriams, jo veikla suaktyvėjo.

Fondas teikia

paskolas iki 40% visų išlaidų projektams, skirtiems:

• darbo vietų smulkiose ir vidutinėse įmonėse, esančiose ekonomiškai nepalankiose zonose, steigimui bei profesiniam mokymui;

• pigių namų statybai;

• sudarymui socialinių infrastruktūrų sveikatos apsaugoje (ligonės, poliklinikos…), švietime (mokyklos, universitetai…), gamtos apsaugoje (panaudotų vandenų valymas, atliektų perdirbimas…), o taip pat modernizuojant kaimo vietoves (bazinės infrastruktūros).


3.4.Europos Sąjungos socialinės politikos nuostatų reikšmė Lietuvai

Socialinių reikalų svarba Vidurio Rytų Europos valstybėms rengiantis narystei Europos Sąjungoje pabrėžiama 1995 metų Koisijos „Baltojoje knygoje“. Joje teigiama, kad „socialinis matmuo yra esminis vidaus rinkos politikos elementas. Tai aiškiai išreikšta Sutartyje. Be to, daugelis teisės aktų socialiniais klausimais greta kitų pagrindimų yra paremti ir vidaus rinkos argumentais. Netolygios nacionalinės teisės nuostatos dėl darbininkų teisių ar sveikatos ir saugos darbo vietoje gali padaryti ekonomikos subjektų išlaidas nevienodas ir iškraipyti konkurenciją. Kita vertus, kai kurie teisės aktai socialiniais klausimais nėra skirti tik vienodų „žaidimo taisyklių“ sukūrimui. Aukštas socialinės apsaugos lygis yra vienas pagrindinių Sąungos tikslų. Ankstesnės Europos viršūnių tarybos leido aiškiai suprasti, kad asocijuotoms valstybėms nederėtų nepaisyti derinimo socialinėje srityje, nes tai yra svarbiausia joms rengiantis narystei Sąjungoje.“

Iš pateiktos citatos matome, kad Europos Sąjungos socialinės politikos reikalavimai valstybėms kandidatėms, tarp jų ir Lietuvai, kyla iš dviejų skirtingų sumetimų: pirma, siekdama, kad dėl žemesnių socialinių standartų nebūtų „iškraipyta konkurencija“ ir, antra, kad būtų pasiektas „aukštas socialinės apsaugos lygis“, būdingas Europos Sąjungos valstybėms.


4. ISIDARBINIMO LAISVĖ, DARBO SANTYKIAI IR DARBO SĄLYGOS

Laisvo darbuotojų yudėjimo principas, kaip jau minėjome anksčiau, Europos Bendrijos steigimo sutarties siejamas su įsidarbinimo lygiomis sąlygomis bet kurioje valstybėje narėje teise ir su iš to išplaukiančiomis socialinės apsaugos garantijomis. Pastarąsias kartu su Europos Sąjungos socialine politika mes jau aptarėme. Dabar atkreipsime dėmesį į įsidarbinimo lygybės įgyvendinimą ir į darbo santykių bei darbo sąlygų reguliavimą Europos Sąjungoje.


4.1. Įdarbinimas lygiateisiais pagrindais

Pagrindinis antrinės teisės aktas, reguliuojantis įsidarbinimo valstybėse narėse teises ir sąlygas, yra Reglamentas dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje. Reglamentas patvirtintas remiantis Europos Bendrijos steigimo sutarties suteiktu įgaliojimu Tarybai ir įgyvendina Sutarties. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, šį Reglamentą, kaip ir kitus, automatiškai taps privalu vykdyti šalyje.

Reglamento 1-9 straipsniuose nustatomos įsidarbinimo teisės ir lygiateisiškumas įsidarbinant. Reglamentas suteikia teisę valstybės narės piliečiams užimti laisvas darbo vietas kitos valstybės narės teritorijoje tomis pačiomis sąlygomis kaip tos valstybės piliečams ir draudžia migruojančių darbininkų bei tarnautojų diskriminaciją sudaromose ir vykdomose darbo sutartyse.Draudžiamos tam tikros tiesiogiai ir netiesiogiai diskriminuojančios administracinės priemonės, tokios kaip dalies darbo vietų rezervavimas vietiniams darbuotojams, skelbimų dėl darbo vietų laisvės apribojimas užsienio dardaviams, specialių reikalavimų bei registracijos procedūrų nustatymas kitų valstybių narių piliečiams. Reikalaujama garantuoti vienodą įdarbinimo tarnybų pagalbą kaip savo, taip kitos valstybės narės piliečiams, draudžiama

taikyti diskriminuojančius pagal pilietybę profesinius ar medicininius kriterijus norint įsidarbinti ar priimant į darbą. Draudžiamas kitų valstybių narių piliečių diskriminavimas, nustatant atlyginimą už darbą, atleidžiant iš darbo ir grąžinant į jį, taikant socialines bei mokestines lengvatas. Nustatomos vienodos profesinio mokymo galimybės ir skelbuamos negaliojančiomis bet kokios kolektyvinės ar individualios darbo sutartys, jei jos yra diskriminuojančios pagal pilietybę. Kitų valstybių narių piliečiams taip pat numatomos lygios teisės su vietiniais piliečiais tapti profesinių sąjungų nariais, taip pat naudotis visomis teisėmis ir privilegijomis būstui įsigyti.

Reglamento 10-12 straipsniai skirti migruojančių darbuotojų šeimų teisėms. Kartu su darbuotoju šalyje gali gyventi ir imtis bet kokios teisėtos veiklos jo sutuoktinis ir artimti giminaičiai, net jei jie nėra kurios nors valstybės narės piliečiai. Migruojančio darbuotojo vaikams, gyvenantiems su juo, turi būti sudarytos vienodos kaip ir vietiniams galimybės lankyti bendrojo lavinimo, amatų ir profesines mokyklas.

Antroji Reglamento dalis (13-23 straipsniai) reguliuoja laisvų darbo vietų nustatymo ir darbo prašymų pateikimo tvarką. Valatybės narės jų įdarbinimo tarnybų jėgomis ir Komisija įpareigojami „bendromis jėgomis ieškoti Bendrijoje esančių laisvų darbo vietų ir nagrinėti darbo prašymus, o vėliau suteikti darbuotojams darbą“.

Trečiojoje Reglamento dalyje nustatoma institucinė (atitinkamų komitetų) struktūra, turinti užtikrinti glaudų valstybių narių bendradarbiavimą darbuotojų judėjimo laisvės ir įdarbinimo srityje.


4.2 Reikalavimai dėl darbo santykių ir sąlygų

Šie reikalavimai keliami siekiant užtikrinti bent minimalias visoje Europos Sąjungoje darbuotojo garantijas santykiuose sudarbdaviu.

Svarbiausios darbo santykius reglamentuojančios direktyvos yra šios:

• Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų, skirtų kolektyviniam atleidimui, derinimo nustato, kad darbuotojai turi būti išsamiai informuojami prieš atleidimą ir su jais turi būti konsultuojamasi, be to, apie atleidimus turi būti iš anksto pranešama atitinkamoms valstybės institucijoms.

• Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atvejų, derinimo garantuoja darbuotojų teisių apsaugą, verslą perduodant kitam darbdaviui. Direktyva siekiama apsaugoti darbuotojus nuo atleidimo ir garantuoti jų socialinės apsaugos teises.

• Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, derinimo įpareigoja valstybes nares sudaryti garantijas, kad būtų patenkinti atleidžiamų darbuotojų reikalavimai dėl nesumokėtų atlyginimų.

• Tarybos direktyva dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie darbo sutarties arba darbo santykių sąlygas reikalauja, kad darbdaviai pateiktų darbuotojams informaciją apie darbo užmokestį ir jo mokėjimo būdą, darbo vietą ir pobūdį, įdarbinimo terminus, darbo dienos trukmę, teisę į kasmetines atostogas, teisę būti iš anksto įspėtiems apie atleidimą.

• Tarybos direktyva dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų suteikia darbuotojams teisę atsisakyti dirbti daugiau kaip 48 valandas per savaitę, minimalią 11 nepertraukiamų valandų poilsio pertrauką per parą, keturių savaičių metines mokamas atostogas, apriboja naktinį darbą iki 8 valandų vidurkio.

• Tarybos direktyva dėl Europos darbų tarybos steigimo arbo Bendrijos įmonių arba Bendrijos įmonių grupių darbuotojų informavimo bei konsultavimo tvarkos sukūrimo įkuria Europos darbo tarybą, su kuria stambesnės įmonės privalo tartis dėl kolektyvinių atleidimų ir kitų klausimų.

• Tarybos direktyva dėl jaunimo apsaugos darbe reguliuoja jaunimo iki 18 metų įdarbinimo specifiką. Be kita ko, direktyva draudžia vaikų iki 15 metų darbą.

Svarbiausi Europos Sąjungos reikalavimai dėl darbo sąlygų, įskaitant saugą darbe, taip pat nustatomi specialiomis direktyvomis. Svarbiausia iš jų – „rėminė“ direktyva dėl priemonių, skatinančių gerinti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą darbe. Direktyva uždeda darbų saugos reikalavimus darbdaviams ir patiems darbuotojams, tačiau darbdaviui tenka kur kas didesni įpareigojimai rūpintis darbuotojų saugumu, informacija bei mokymu ir prevencijos priemonėmis.


4.3. Teisinės ir administracinės darbo santykių reguliavimo pasekmės

Lietuviai įstotus į Europos Sąjungą, kaip jau sakyta, šalyje įsigalioja visi Tarybos Reglamentai, tarp jų ir 1612/68. Todėl visi Lietuvos teisės aktų nustatomi užsieniečių įdarbinimo apribojimai (Darbo sutarties, Užsieniečių teisinės padėties ir kt. Istatymuose) netenka galios Europos Sąjungos valstybių piliečių atžvilgiu, bet lieka galioti trečiųjų šalių gyventojų atžvilgiu. Europos Sąjungos valstybių piliečiams bus taikomi tokie pat kaip ir Lietuvos piliečiams teisiniai darbo sferos reguliavimai. Jokių esminių Lietuvos teisės aktų pakeitimų daryti nereikia, tačiau tam tikri patikslinimai ir korektyvos gali būti reikalingi.

Norint įgyvendinti Reglamento 1612/68 penktoje straipsnio reikalavimus, reikės pakeisti poįstatyminius aktus, reguliojančius Lietuvos darbo biržos veiklą. Jai būtina suteikti įgaliojimus veikti darbo ieškančių užsieniečių atžvilgiu taip pat kaip ir savo piliečių atžvilgiu, jei tai nustatyta tarptautinėmis sutartimis arba šalyje tiesiogiai galiojančiais Europos Sąjungos teisės aktais. Taip pat Lietuvos darbo biržą būtina įgalioti tvarkyti informavimo apie laisvas darbo vietas reikalus, laikantis Reglamente nustatytos tvarkos. Stojimas į Europos Sąjungą kelia reikalavimus dėl leidimų Lietuvoje įsidarbinti trečiųjų šalių piliečiams. Įsidarbinant prioritetas turi būti suteikiamas Europos Sąjungos piliečiams.

Profesinių sąjungų įstatymas turės būti pakeistas, leidžiant tarpti profsąjungų nariais visiems užsieniečiams, legaliai dirbantiems Lietuvoje.

Administravimo pokyčių požiūriu, papildomi krūviai tenka Lietuvos darbo biržai ir su ja susijusioms tarnyboms. Darbo birža turės išplėsti savo veiklą, tarpininkaudama įdarbinant ne tik Lietuvos piliečius, bet ir užsieniečius, taip pat operatyviai veikti keičiantis informacija dėl laisvų darbo vietų su Europos Sąjungos valstybėmis.

Nemaži teisiniai bei administraciniai pokyčiai bus reikalingi prisitaikant prie pakankamai griežtų Europos Sąjungos reikalavimų dėl darbo sąlygų ir saugos. Tam tikrais atvejais jie gali padidinti produkcijos savikainą.


5. LYGIŲ VYRŲ IR MOTERŲ GALIMYBIŲ ĮGYVENDINIMAS

Vienas iš svarbiausių Europos Sąjungos socialinių principų yra lygių vyrų ir moterų galimybių reikalavimas, kuris remiasi Europos Bendrijos Sutarties. Jis nustato, kad kiekviena valstybė narė „…garantuoja, o vėliau taiko principą, kad

ir moterys už vienodą darbą gauna vienodą atlyginimą“. Socialinės apsaugos srityje jis buvo detaliau reglamentuotas tokiomis direktyvomis:

• Direktyva 79/7 dėl lyčių lygybės principo nuoseklaus įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje. Kadangi Sutarties tiesiogiai netaikomas socialinei apsaugai, ši direktyva praplečia lygių galimybių nuostatą socialinės apsaugos sferai. Nors direktyva reikalauja lygių socialinės apsaugos teisių vyrams ir moterims, ji leidžia nustatyti skirtingą pensijos amžių ir toleruoja iš to išeinančias pasekmes kitoms išmokoms;

• Direktyva 86/378 dėl lyčių lygybės principo įgyvendinimo profesinės socialinės apsaugos sistemose;

• Direktyva 86/613 dėl lyčių lygybės savarankiškai dirbančių asmenų, taip pat ir dirbančių žemės ūkyje atžvilgiu bei dėl savarankiškai dirbančių moterų apsaugos nėštumo ir motinystės metų.

PHARE ekspertų atlikta Lietuvos socialinės apsaugos įstatymų analizė parodė, kad jie beveik visiškai atitinka direktyvų keliamus reikalavimus.Nors Lietuvos įstatymuose yra diskriminacinė nuostata dėl nevienodo vyrams ir moterims pensinio amžiaus, ir iš to atsiranda diskriminacinės pasekmės skiriant kitas socialinės apsaugos išmokas (moterys, anksčiau įgydamos pensininkų statusą, anksčiau įgyja įvairių teisių, kurių neturi vyrai), tokia diskriminacija socialinės apsaugos teisėje leidžiama minėtų direktyvų požiūriu, todėl neprieštarauja Europos Sąjungos teisei. Tačiau, ekspertų teigimu, minėta nuostata neleidžiama darbo įstatymuose, kuriuose įvairių teisių siejimas su pensijos amžiumi iš karto sukelia diskriminaciją. Ji taip pat neleidžiama reguliuojant pensijų fondus, todėl koreguotinas Lietuvos Pensijų fondų įstatymas, nustatantis, kad pensijų programose leidžiama nurodyti išėjimo į pensiją amžių ne daugiau kaip 5 metais mažesnį už įstatymais nustatytą pensijos amžių (vadinasi, nevienodą vyrams ir moterims).

Vis dėl to eurointegracijos Lietuva bus skatinama atsisakyti dabar galiojančių diskriminacinių pensijos amžiaus nuostatų. Tos Europos Sąjungos valstybės, kuriose tebėra nevienodas išėjimo į pensiją amžius, yra priėmusios laipsniško jo suvienodinimo programas. Toks žingsnis buvo žengtas ir Lietuvoje, 1994 metų vasarą priėmus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą, nustačiusį, kad ilgainiui (iki 2024 metų) pensinis amžius turėtų suvienodėti. Deja, jau tų pačių metų rudenį Seimas atšaukė šį sprendimą, įstatymo

pataisa įtvirtinęs nevienodą pensijos amžių vyrams ir moterims.

Daugiau pastabų PHARE ekspertai išsakė Lietuvos darbo įstatymams.

Darbo sutarties įstatymo sakoma, kad „darbo sutartis negali būti nutraukta su motina, auginančia vaiką iki 3 metų“. Iš tikrųjų direktyvos draudžia atleisti nėščias ar neseniai pagimdžiusias moteris. Bet pasibaigus su gimdymu susijusioms atostogoms, vyrų ir moterų teisės turi būti lygios. Lietuvoje po gimdymo moteriai pripažįstamas 56 dienų mokamas laikotarpis. Toliau motinystės atostogas gali imti ir tėvas. Vadinasi, nuo šio laikotarpio pradžios motinos ir tėvo teisės atleidimo atžvilgiu turi būti vienodos.

Atostogų įstatymo sakoma, kad pasirinkti atostogų laiką turi teisę „moterys, turinčios vaikų iki 14 metų arba vaiką invalidą“. Ši nuostata taip pat diskriminacinė. To pat įstatymo motinai suteikiamos atostogos vaikui prižiūrėti, ir tik po to tokia galimybė numatoma tėvui ar kitam asmeniui. Dar blogesni reikalai su šio įstatymo, kuriame papildomos neapmokamos atostogos pripažįstamos tik motinai, auginančiai vaiką iki 14 metų. Tėvui šios atostogos gali būti pripažintos tik tuo atveju, kai nėra motinos.

Žmonių saugos darbe įstatyme taip pat pažymėtina nemažai atvejų, kai moterims nepagrįstai nustatomos kitos taisyklės negu vyrams. Šio įstatymo neleidžia dirbti nakties metu moterims, turinčioms vaikų iki 3 metų. Ne tik direktyvos, bet ir Europos teisingumo teismas pripažįsta tokią normą kaip diskriminacinę. Kaip jau minėta, ypatingos teisės moterims gali būti nustatomos tik motinystės, o ne vaiko priežiūros laikotarpiu. Pastaruoju laikotarpiu ypatingos teisės gali būti nustatomos tik abiems tėvams ar bet kuriam iš tėvų. Tas pat pasakytina apie įstatymo, reikalaujantį iš darbdavio nustatyti ne visą darbo laiką moters, turinčios vaikų iki 14 metų prašymu; atleidžiantį nuo viršvalandinio darbo moteris su vaikais iki 3 metų; tvirtinantį, kad „moteris turi teisę pasirinkti dirbti visą ar ne visą darbo laiką, dirbti jos ir jos vaikų sveikatai nekenksmingą darbą“.


ĮŠVADOS IR SIŪLYMAI

Įšvada. Dėl aukšto nedarbo lygio daugelis išvyksta iš Lietuvos, tikėdamiesi rasti gerai apmokamą darbą.

Siūlimas. Turėtų būti didinamas darbo vietų skaičius.

Įšvada. Išsilavinimo stoka, blogos profesinis parengimas kenkia darbo kokybei.

Siūlimas. Kiekvienam žmogui išsilavinimas turėtų būti prieinamas, profesinis parengimas tiretų būti privalomas kiekvienam darbe. Kiekvienas žmogus turėtų dirbti pagal savo išsilavinimą. Tik savo srities specialistas gali tinkamai atlikti darbą.

Įšvada. Brangus gydymas prienamas ne kiekvienam. Todėl daugelis atsisako brangių medikamentų, mokamų operacijų.

Siūlimas. Bedarbiam, socialiem ar mažas pajamos gaunantiems žmonėms, turėtų būti teikiamas kokios nors lengvatos gydymui.

Įšvada. Moterys, besilaukančios kūdikio arba neseniai pagimdiuisios, yra atleidžiamas iš kai kurių darbų.

Siūlimas. Moterys turėtų kreiptis į teismą, nes įstatymas draudžia neščias ar neseniai pagimdiuisias moteris atleisti iš darbo. Darbo sutartis negali būti nutraukta su motina, auginančią vaiką iki 3 metų.

Darbo rinkų reguliavimas garantavo minimalių darbo sąlygų apsaugą, socialinė politika – išsilavinimą, profesinį tobulėjimą, gyvenimo sąlygas ir sveikatą.


LITERATŪRA

1. Europos Taryba: pagrindinės veiklos kryptys ir rezultatai. – Vilnius: Europos tarybos informacijos ir dokumentacijos centras, 1996.- ISBN 9986-13-342-4.

2. Europos Taryba – 800 milijonų europiečių.- Vilnius: Europos Tarybos informacijos biuras, 2001.-ISBN 9986-409 05-5.

3. Junevičius A. Europos Sąjunga. Istoriniai, politiniai, teisiniai aspektai. Kaunas: Technologija, 1999.-ISBN 9986-872-16-2.

4. Maniokas K. Europos Sąjungos plėtra ir europetizacija. Vilnius: „Eugrimas“, 2003.-ISBN 9955-501-40-5.

5. Navickas V. Europos Sąjungos rinkų ypatumai. Kaunas: Technologija, 2003.ISBN 9955-501-45-6.

6. Pagrindinės veiklos kryptys ir rezultatai.- Vilnius: Europos Tarybos informacijos ir dokumentacijos centras, 1998.-ISBN 9986-872-16-2.

7. Pukelienė V, Mačys G. Europos integracijos politiniai ir ekonominiai procesai. Kaunas: Technologija, 1997.-ISBN-9986-409-23-3.

8. Tatham Allan. Europos sąjungos teisė.- Vilnius,1999.

9. Veidenfeldas V, Veselsas V. Europa nuo A iki Z. Europos integracijos vadovas. Vilnius: Europos politikos instituas, 1997.

Rašykite komentarą

-->