Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Etika ir socialinė atsakomybė

Autorius: Goda

ĮVADAS

Šio referato tema yra etika ir socialinė atsakomybė. Nagrinėjamas klausimas yra aktualus šiuolaikinėje visuomenėje,taip pat ir verslo pasaulyje, kur dažnai nepaisomos paprasčiausios moralinės normos, neatsakoma už savo poelgius ir veiksmus.

Etika – žmonių dorovinių normų sistema, jų pareigos visuomenei, šeimai, vienas kitam. Autoriai, kalbėdami apie moralę (dvasines vertybes, vidinę kultūrą, atsakomybę), pamini ir etiketo dalykus bei socialinę atsakomybę.

Pažinti profesinės (šiuo atveju – verslo) etikos ir socialinės atsakomybės pagrindus ypač svarbu tiems, kuriems bendravimas su žmonėmis yra darbo veiklos pagrindas, tai būtent verslininkams. Visi tie, kurie save laiko verslininkais, turi mokėti vadovauti žmonėms, savo elgesiu pelnyti pagarbą, padaryti gerą įspūdį, rasti geriausią išeitį iš konfliktinių situacijų, atsakyti už kiekvieną savo veiksmą, kuris paveikia žmones, jų bendruomenes ir aplinką.

Galima teigti, kad verslo etika – verslo žmogaus reikmėms adaptuoti duomenys apie pagrindines etikos sąvokas, dėsningumus, kolektyvinių santykių formavimą, dorovines vertybės, poveikį visuomenei ir darbo stiliaus moralinius reikalavimus.

Apibendrintai galima būtų teigti, jog moralės įgyvendinimas yra etiškas elgesys. etika ir socialinė atsakomybė, tai tarsi sėkmingo vadovavimo slaptažodis, kurį privalu žinoti, norint išlaikyti savo reputaciją, išvengti susikirtimo su bendradarbiais, konkurentais ar su įstatymu.

Šiame darbe apibūdinama etikos teorija, aprašoma verslo etikos būklė Lietuvoje, etikos kodeksai bei kiti naudingi patarimai bei taisyklės, kaip verslininkas turėtų elgtis su savo darbuotojais, partneriais bei konkurentais. Referato tikslas – atskleisti, jog etika bei socialinė atsakomybė egzistuoja ir versle. Manome, jog ši tema yra aktuali ne tik verslininkams, bet ir studentams, besirengiantiems jais tapti. Naudojomės literatūrinės analizės metodu. Šia tema literatūros nebuvo daug, bet informacija įdomi ir naudinga.

1.5 Verslo etikos būklė Lietuvoje

Lietuva jau žengia pirmuosius žingsnius į rinkos ekonomikos sistemą ir privalo suformuoti civilizuotos šalies įvaizdį. Ne visi Lietuvos verslininkai reikiamą dėmesį skiria verslo etikai, yra netgi manoma, jog visi verslo santykiai turi plėtotis spontaniškai ir jokios metodikos negali būti taikomos, nes Lietuva – specifinė šalis. Žengdami į Europą, į laisvą rinkos ekonomikos sistemą verslo žmonės pivalės būti panašūs į užsienio kolegas verslininkus, nes kitaip negalimi bus jokie sandėriai ir t.t Juk netgi ekonomiškai išsivysčiusios šalys gana daug dėmesio skiria etikai, nes tai – sėkmingo vadovavimo slaptažodis, tik taip galima įsilieti į padorių verslininkų bendriją.1

Verslo Etiką reikia suvokti kaip bendrosios etikos dalį, turinčią vieningus moralės principus, bet skirtingą tam tikrais specifiniais aspektais. Lietuvoje kol kas verslo etikos supratimas ir dėstymas yra gana ribotas, ką galima aiškinti maža šalies patirtimi rinkos pasaulyje. Lietuvoje leidžiama versta literatūra labiau orientuota į etiketą, visiškai nepaisant ir neįvardijant bendro konteksto. Todėl Lietuvos verslininkams etikos samprata dažniausia apsiriboja etiketo išmanymu, neapimant etikos visumos, individo teisių bei atsakomybės, verslo pasaulio santykio su aplinka. Pedantiškas etiketo laikymasis , atskirų “girdėtų” taisyklių taikymas, bandymas save pristatyti koncentruotam

lygmeniui, nejaučiant bendro verslo rinkos etikos pulso, yra juokingas ir beprasmis.2

Užsienio šalių verslo moralė Lietuvai negali būti vienintelis pavizdys, nes kiekvienije šalyje ji formavosi esant tam tikroms specifinėms sąlygoms. Tačiau visai nereiktų nuvertinti kitų šalių verslo etikos patirties. Nes iš jų verslo etikos programų galėtume paimti ir pabandyti pritaikyti Lietuvoje tai, kas mums yra artima ir neprieštarauja šalies tradicijoms ir papročiams. Iš tiesų, literatūros verslo etikos tema turime mažai. Dažniausiai ji yra versta iš kitų kalbų, ir dėl ankščiau minėtų priežaščių mums nelabai tinka. Tuo tarpu lietuvių autorių knygų verslo etikos tema mes turime vos kelias.

Mūsų šalies įstatymai garantuoja bendrovių, įstaigų ir organizacijų darbuotojams nemaža teisių:

į poilsio laikotarpį(mokamas atostogas, laisvas dienas);

į atsistatydinimą;

į pensiją(senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių);

į atleidimo užmokestį (išeitinę pašalpą, jei darbuotojas atleistas dėl pablogėjusios organizacijos finansinės padėties);

į nedarbingumo konpensaciją;

į tikslines atostogas (nėštumo, gimdymo, vaiko priežiūros, mokymosi, nemokamas);

į laisvą saviraišką3

1.6 Etikos teorijos

Specialistai išskiria tokias pagrindines etikos teorijas: deontologija, utilitarizmas, teisingumo teorija, teleologija, organizacijos suinteresuotųjų ir kt.

Dentologija yra etikos teorija, akcentuojanti paties veiksmo ar sprendimo turinį, pabrėžianti principus, susijusius su konkrečiu veiksmu, pareigos vykdymą ir kitų teisių gerbimą. Joje svarbios šios sąvokos:

Aš privalau;

Mano pareiga;

Pirmasis imperatyvas – dorovės. Jis primena pagrindines moralaus bendravimo taisykles:

Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi;

Nedaryk to, ko nenorėtum, kad kiti tau darytų (nieko neskriausk ir visiems, kam gali

padėk).

Antrasis – kategorinis imperatyvas yra žmonių lygybės reikalavimo išraiška. Pažymėtina,

kad šis dorovės dėsnis nenumato rangų – tik moralumas yra žmogaus vertės kriterijus.1

Dentologai mano, jog žmonių tarpusavio santykių įvairovė yra svarbi dėl pačių santykių, o ne dėl pasekmių. Keli jų teiginiai:

Verslo žmonės linkę elgtis su savo vartotojais, remdamiesi tarpusavio santykių

patartimi. Jeigu asmuo yra nuolatinis klientas ir perka prekes dideliais kiekiais – jam bus suteikiama pirmenybė, su juo bus elgiamasi išskirtinai, nes bendradarbiavimo ir pasitikėjimo sandėris jau įvyko.

2. Bankininkas kompiuterio pagalba pavagia nemažą sumą pinigų ir bankas subankrutuoja. Tokio poelgio pasekmės yra žymiai sunkesnės ir didesnės už tas kai geležinkelio klerkas vagia arbatpinigius iš kliento kišenės. Tačiau abiejų motyvai yra vienodai nedori ir smerktini.2

Utilitarizmas, kaip etinė teorija, siejama su 19amžiaus anglų filosofų Jeremy Benthamo ir Johno Stuarto Milelio teiginiais.

Utilitarizmą apibūdina keturi pagrindiniai principai:

1. Padarinio (pasekmių) principas. Poelgiai vertinami pagal jų sukeltus padarinius: moraliniu požiūriu teisingi ar neteisingi.

2. Naudingumo principas. Padarinių įvertinimo kriterijus yra jų naudingumas savaiminei gėrybei, t.y. laimei (malonumas ir skausmo nebuvimas). Laimė yra aukščiausia vertybė arba aukščiausias gėris.

3. Hedonizmo principas. Žmonių laimė suprantama kaip galutinis moralės tikslas. Laimės kriterijus yra džiaugsmas (malonumas). Kiekvienas turi savo prioritetus, kurių ir siekia. Svarbu, kad kuo daugiau individų galėtų realizuoti savo prioritetus. Tam reikia dviejų sąlygų: laisvės (galimybių pasirinkti) ir gerovės (sąlygų, leidžiančių efektyviai pasinaudoti turima laisve). Gerovė apima minimalų turtą, fizinę sveikatą, išsilavinimą, o tai leidžia turėti kitus prioritetus.

4. Socialinis principas. Prisidedantys prie individo laimės veiksmai vertinami kaip geri, o sukeliantys nelaimės – kaip negeri. Universalusis hedonizmas veiksmus vertina pagal tai, kiek jie prisideda prie visų kitų žmonių laimės.

Utilitaristų nuomone, moralaus gyvenimo koncepcija yra pasiekti užsibrėžtą tikslą efektyviausiais būdais. Ir kai kuriems verslo žmonėms ši koncepcija yra pakankamai morali ir priimtina.

Teisingumo teorija. Teisingumas apibrėžiamas kaip pagrindinė visuomeninių institucijų vertybė, kaip visuomeninio idealo dalis. Net ir efektyvūs neteisingi įstatymai, institucijos ir teorijos turi būti naikinami arba reformuojami. Teisingumo teorijos idėja yra teisingumas kaip nešališkumas.

Etiškame bendravime turi lemti ne naudos, o teisingumo principas:

1. Kiekvienas turi lygias teises į plačią vienodų laisvių sistemą, kur visiems yra pasiekiama.

2. Socialinė ir ekonominė nelygybė mažiausiai privilegijuotiems turi atnešti kiek įmanoma didesnę naudą.

Teisingumo teorijos tęsėjas amerikiečių etikos profesorius R. De George šiuolaikinėje visuomenėje skiria keturis teisingumo tipus:

Kompensacinis teisingumas, kada yra atlyginama už praeities žalą ir neteisingumą.

Baudžiamasis teisingumas, kada yra baudžiami asmenys, padarę žalos kitiems.

Skirstomasis teisingumas liečia dorą gėrybių ir rūpesčių paskirstymą.

Procedūrinis teisingumas nustato sąžiningą sprendimų praktiką ir įvairių suinteresuotųjų

susitarimus.

Teleologija yra etikos teorija, akcentuojanti patį veiksmo ar sprendimo tikslingumą ir juos vertinanti pagal jų sukeltas pasekmes. Galima išskirti keletą pagrindinių tikslų, lemiančių, kas yra gera ar bloga etinėse sistemose:

Laimė.

Savirealizacija.

Vienybė su Dievu.

Organizacijos suinteresuotųjų etikos teorija. Bendrovėje ar kitoje organizacijoje dirbantis

personalas bendrauja tarpusavyje bei su išorės partneriais – tai sudaro vidinę jos socialinę sistemą (organizacija yra tarpinis elementas tarp individo ir visuomenės). Šio sistemoje yra daug suinteresuotųjų. Suinteresuotasis – tai individas arba grupė individų, kurie daro įtaką organizacijos veiksmams, sprendimams, politikai bei tikslams arba jų veikiami.

Suinteresuotųjų skirstymas.

SUINTERESUOTIEJI
PIRMINIAI

(pagrindininiai):

Savininkai

Klientai

Darbuotojai

Tiekėjai ir kt.

ANTRINIAI:

Masinės informavimo priemonės

Vartotojai

Lobistai

Teismai

Vyriausybė

Varžovai

Visuomenė ir kt.

Etikos teorijos yra reikšmingos tuo, jog jos susistemina įprastus principus, argumentuoja, kodėl kai kurie veiksmai yra moralūs, o kai kurie ne; nurodo tų veiksmų sprendimų variantus. Tačiau nėra tokios etikos teorijos, kuri būtų priimtina visiems filosofams ar verslininkams. Filosofijos istorijoje susiformavo nemažai skirtingų etikos teorijų, kurias galima būtų suskirstyti į kelias pagrindines kryptis: teleologinės krypties etikos teorijos ir neontologinės kryptie etikos teorijos.

1.7 Verslininko etika. Etikos kodeksai

Verslo etika – tai

etikos sritis, besiremianti moralės principų ir verslo pasaulyje veikiančių standartų visuma, atsirandanti sąveikaujant verslui ir etikai. Tai etikos kodeksų kūrimas verslo organizacijose, įmonėse ir bendrovėse, visuomenės priimtų etiketo taisyklių taikymas, moralinio švietimo ir pilietiškumo ugdymo gerinimas, machinacijų versle atskleidimas ir viešas paskelbimas, vartotojų interesų gynėjų, „žaliųjų“ ir kitų organizacijų veiklos aktyvinimas prieš aplinkos teršimą, nesaugius produktus ir kt.

Verslininkų etikos kodeksai adresuojami: profesijos nariams, jų klientams ar paslaugų pirkėjams bei institucijoms, turinčioms reikalų su ta profesija ar organizacija.

Etikos kodekso misija – tarpininkauti formaliuose santykiuose tarp visuomenės ir atskiros profesijos ar organizacijos atstovų, nustatyti profesijos ar organizacijos narių tarpusavio santykius.

Profesinio etikos kodekso reikšmė:

1. Pirmiausia etikos kodeksai nustato dorovės ribas ir įpareigoja jų lakytis. Tai ypač svarbu

tokioms profesijoms, kurioms palankio sąlygos savavaliavimui (politiko, verslininko…).

2. Etikos kodeksai suteikia visuomenei pasitikėjimo. Žinodama. Kad pareigūnas sąžiningai atlieka savo pareigą, jausis stabiliai.

Šiandieniniams vadovams yra keliamas svarbus reikalavimas – mokėjimas bendrauti ir dirbti su pavaldiniais. Tik jo dėka galima tikėtis efektyvios žmonių veiklos. Priešingu atveju, niekam tikęs vadovo ir pavaldinių bendravimas dažniausiai veda prie įstaigos krizės. Nes žema bendravimo kultūra – tai nuolatiniai nesusipratimai, stresai, konfliktai. O šios „kultūros“ neišvengiami padariniai – pačių žmonių nervai, tarpusavio priešiškumas, nesantarvė, slogi atmosfera darbe. Vadovas ir pavaldinys bendraudami ne tik keičiasi informacija, bet ir tiesiogiai ar netiesiogiai vieni kitiems daro įtaką, perima socialinį patyrimą, interiorizuoja dvasines bei dorovines vertybes. Ir būtent dėl šių priežasčių vadovo bendravimo kultūra turi būti pasiekusi aukščiausią lygį ir vis tobulinama.

Kalbos etika. Dėl nevykusiai reiškiamų minčių versle prarandama daugiau laiko ir pinigų nei dėl bet kurios kitos priežasties. Kasmet milijardai dolerių iššvaistomi neveiksmingai reklamai. Milijardai žmogaus darbo valandų pralekia vykdant neteisingas ar nereikalingas užduotis. Bendravimas versle turi būti tikslus, išsamus ir absoliučiai suprantamas. I rašytiniai , ir žodiniai pranešimai, ypač darbiniai nurodymai, turi būti dalykiški. Ilgi, nuobodūs, įmantrūs, profesinio žargono persunkti žargonai yra beverčiai.

Dažnai tenka pastebėti, jog daugelis verslininkų nejaučia būtinybės rūpintis savo kalba. Kalba ne tik atspindi žmogaus vidinę kultūrą, jo padėtį visuomenėje, bet ir daro poveikį žmonėms. Nuo vadovo mokėjimo naudotis žodžio galia – aiškiai ir darniai dėstyti mintis, mokėti įtikinti, patraukti paskui save – priklauso jo autoritetas, kuris lemia didesnį poveikio efektyvumą.

Kontrolės etika. Ten kur darbas gerai organizuotas nereikalinga skrupulinga ir griežta priežiūra iš viršaus. Kai pavaldinys dirba tam tikromis autonomijos sąlygomis, jis dirba geriau, ir nuostoliai dėl galimų ar esamų klaidų mažesni už tuos, kurie susidaro dėl to, kad nepanaudotos darbuotojo potencinės galimybės, jo iniciatyva ir kūrybiškumas. Dėl šių priežasčių ir reikėtų pasitikėti pavaldiniais,

leisti jiems dirbti savarankiškai. Nes valdymo sistemos pagrindas ir yra pasitikėjimas pavaldiniais. Todėl ne be pagrindo galima teigti, jog kontrolė yra būtine ir ne mažiau svarbi. Vadovavimas pasireiškia tik iki to momento, kol yra kontroliuojama pavaldinių veikla. Ir dėl to vadovui mokėti kontroliuoti yra būtina, bet taip, kad poveikis nebūtų jaučiamas.

Kritikos etika. Valdymo specialistai neigia kritikos reikalingumą valdymo sistemoje. Anot jų, darbuotojas, kurio adresu buvo pasakyta kritinių pastabų, toliau dirba ne taip intensyviai. Be abejo, niekas nemėgsta būti kritikuojamas, o ypač jei žino, jog vadovas nepasižymi mokėjimu etiškai kritikuoti. Todėl vadovui labai svarbu mokėti etiškai kritikuoti, nes tik tokiu atveju kritika bus veiksminga ir atliks savo vaidmenį. Pagrindinis kritikos vaidmuo ir yra skatinti žmones gerinti savo veiklą, o ne sukelti nenorą dirbti. Vadovo pareiga yra visuomet būti reikliu – reikalauti darbą padaryti kuo geriau. Tačiau jis niekuomet neturi būti priekabus ir ginčytis dėl smulkmenų.

Vertinimo etika. Vertinimas yra ne mažiau svarbus ir reikšmingas pagalbininkas kelyje į sėkmingą verslą. Tinkamai įvertinkite kitų žmonių nuopelnus ir pagarsėsite kaip dalykiškas žmogus, kuriam verta dirbti. Jūsų pavaldiniai stengsis iš visų jėgų, nes žinos, kad jų nuopelnai bus teisingai įvertinti.

Pirmiausia pavaldinį reiktų vertinti pagal jo veiklą, nuopelnus, tačiau atsižvelgiant į jo individualias savybes. Vieni žmones labai jautriai reaguoja į neigiamą vertinimą, o kitiems tai sukelia norą imtis darbo ir įrodyti, jog jie verti teigiamo vertinimo. Pavaldinį taip pat reikėtų vertinti dabarties, o ne praeities požiūriu. Kadangi su laiku žmogus įgyja daugiau patirties i tampa geresnis specialistas, tad jo vertinimas turi būti aukštesnis. Taigi kiekvieną gerą darbą, poelgį, iniciatyvą vadovas turi laiku pastebėti ir įvertinti.

Skatinimo etika. Materialines skatinimo formas reiktų derinti su moralinėmis, nes tik jų derinys gali daryti teigiamą įtaką pavaldinio veiklai. Kai tik nustatysite tinkamą atlyginimo už pasiektus rezultatus sistemą, žmonės greitai taps geriausiais vadovais patys sau. Vadinasi, jūs turėsite daugiau laiko ir laisvės – pakankamai geras atlyginimas jums pačiam. Trumparegiai vadovai to nesupranta. Jie yra įsitikinę, jog žmonės visų pirma turėtų džiaugtis, kad turi darbą. Žmonės yra turtas, jie užtikrina investicijų pelningumą.

Klausymosi etika. Klausymasis yra kiekvieno vadovo profesinė pareiga. Mokėjimas klausyti yra tiesiausias kelias link darbuotojų supratimo, kas lemia jų veiklos gerinimą. Atvirkštinis procesas – kai vadovas neišklauso pavaldinio, motyvuodamas tuo, jog jo pareigos žemesnės ir todėl yra nekompetetingas – veda prie to, kad kitąkart iškilus problemai pavaldinys ją bandys spręsti pats. Darbuotojas ne visuomet yra pajėgus išspręsti kilusias problemas, neaiškumus.

Reiklumo etika. Vadovo reiklumo svarba valdymo procese pasireiškia tuo, jog nuo mokėjimo būti reikliam priklauso sprendimo įgyvendinimas. Todėl reiklumas turi būti kiekvieno vadovo asmeninė savybė ir bendravimo su pavaldiniais forma. Vadovo reiklumas priklauso ir nuo to, kiek jis reiklus pats sau. Vadovo teigiamas pavyzdys formuoja pavaldinių pasitikėjimą juo, o tai turi didelės įtakos vykdant savo reikalavimus. Akivaizdu, jog vadovo reiklumas pasireiškia mokėjimu perduoti pavaldiniams įgaliojimus. Tai lemia firmos sėkmę.

Nuo vadovo visų šių sričių įvaldymo tobulumo priklauso jo vadovaujamų žmonių pasitenkinimas darbu, kolektyvo psichologinis klimatas. Visų šių veiksnių galutinis rezultatas yra didesnis darbo produktyvumas. O tai kiekvienos firmos pagrindinis tikslas.

Etikos taisyklės verslo specialistams

Taisyklės pavadinimas Taisyklės paaiškinimas

1. Nauda ir moralė Išsiugdykite įprotį visur ieškoti ne tik naudos savo verslui, bet neužmiršti ir moralės normų.

2. Pažado laikymasis Laiku įvykdykite pažadus; jeigu jūs to negalėjote atlikti, paskirkite kitą terminą ir ištesėkite pažadą.

3. Įtartinas pasiūlymas Būkite atidus ir objektyvus siūlomoms idėjoms, įtartinus pasiūlymus mandagiai atmeskite.

4. Kuklumas Venkite būti pernelyg pasitikintis savimi

5. Kompromitavimas Labiausiai verslininką kompromituoja jo pasimetimas.

6. Kitų nuomonės vertinimas Neužmirškite, kad jūsų pozicija ne visada optimali, išklausykite kitu nuomonę

7. Nesėkmių analizė Nepalikite kruopščiai neišanalizavęs nei vienos nesėkmės, nei vienos kam nors padarytos moralinės žalos.

8. Neverbalinis bendravimas Bendraudami su žmonėmis, stenkitės suvokti tai kas neišsakyta.

9. Trys „ne“ Versle vadovaukitės trimis „ne“: nesinervinkite, nepasimeskite, nesiblaškykite.

10. Pakantumas Būkite pakantūs žmonių trūkumams.

11. Įžeidimas Atsiminkite, kad žmogų galima įžeisti net to nenorint.

12. Kategoriškumas Venkite pokalbyje kategoriško, savimi patenkinto ir pasipūtėliško tono, kuris liudija apie jūsų nepagarbą aplinkiniams.

13. Pažeminimas Nieko nėra žmogui skausmingesnio kaip pažeminimas; venkite savo veikloje neteisingumo.

2. SOCIALINĖ ATSAKOMYBĖ

Socialinė atsakomybė – sąmoningai formuojamų ekonominių, politinių, teisinių, dorovinių santykių tarp organizacijos ir visuomenės, įvairių jos struktūrų forma; pasirengimas atsakyti už savo poelgius ir veiksmus, gebėjimas atlikti pareigą ir prisiimti sau visuomenės sankcijas, esant tam tikroms teisingumo arba kaltumo sąlygoms.

Socialinė atsakomybė reiškia, kad priimant sprendimus specialistai už kiekvieną savo veiksmą, kuris paveikia žmones, jų bendruomenes ir aplinką. Neigiama verslo įtaka žmonėms ir visuomenei turi būti pripažįstama, padaryta žala atlyginama iš bendrovės pelno. Paveiksle apibūdinamos JAV profesoriaus A. Carrollo minimos tarpusavyje susiję socialinės atsakomybės rūšys: ekonominė, juridinė, etinė ir filantropinė.

FILANTROPINĖ ATSAKOMYBĖ

Įnešti didelį indėlį į bendruomenės gyvenimą, įrodyti gyvenimo kokybę.

ETINĖ ATSAKOMYBĖ

Įsipareigoti daryti tai, kas yra teisinga, sąžininga ir dora. Vengti žalos.

JURIDINĖ ATSAKOMYBĖ

Laikytis įstatymų.

EKONOMINĖ ATSAKOMYBĖ

Gauti pelno. Tai visų kitų atsakomybių pagrindas.

Rašykite komentarą

-->