Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Esė artimo meilės tema

Autorius: Povilas

Esė

,,Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mintis iš Biblijos)

Kasdien susiduriu su žmonėmis. Vieni mane traukia, žavi, man su jais gera ir malonu. Su kitais dėl išorinio įspūdžio ar gilesnių priežasčių nenorėčiau bendrauti. O Biblija mus moko mylėti savo artimą- kiekvieną žmogų- Dievo kūrinį, prie kurio neretai nelabai linksta širdis. Šis artimo meilės uždavinys dar visai neseniai atrodė man neįveikiamas, nerealus. Juk tas ,,artimas“ yra ne tik man mielas žmogus, bet ir man visiškai neįdomus asmuo ar net mano priešas. Tačiau mano akys atsivėrė…


Įsitikinau, kad meilė kiekvienam savo artimui, arba broliška meilė, yra svarbiausia, pamatinė meilės rūšis, grindžianti kitas meilės rūšis. Čia įžvelgiu atsakomybę, rūpestį, pagarbą kiekvienam žmogui, pažinimą, norą padėti gyvenime, nes pagaliau patyriau- ką reiškia tikra broliška meilė, regis, man visiškai svetimam žmogui. Jį sutikau vasaros Jaunimo lyderių stovykloje, į kurią, kas mane nustebino, susirinko labai daug dvasingo jaunimo. Mano jau minėtasis žmogus iš matymo ir nuogirdų man buvo pažįstamas: keistuolis, tylus, užsisklendęs savy, dažnai susigūžęs, keistai besirengiantis, užgauliojamas ir atstumtas klasiokų… ,, Toks vaikinukas nepanašus į mano draugus, mes nieko bendro neturim…“- tokios mintys sukdavosi mano galvoje, tad ir nesistengiau jo geriau

pažinti. O pats likimas ir gyvenimas stovykloje su juo privertė jį pažinti: kartu ruošiant pusryčius, žaidžiant futbolą, dainuojant, rengiant vaidinimus ir komandinėse rungtyse dalyvaujant. Mes visi, stovyklautojai, supratome, kad jis šaunus, muzikalus, artistiškas, protingas ir kilnios sielos žmogus, kaip ir mes, nepaisant kai kurių jo skirtumų, kompleksų, kuriuos ir išugdė aplinkinių nemeilė, netolerancija, atstūmimas ir patyčios. Ir tarp mūsų atsirado besąliginis draugiškas ryšys, neišaukštinant savęs ir nežeminant jo. Žvelgiant į vaikino pagaliau švytintį veidą man buvo neapsakomai gera. Juk broliška meilė ir remiasi supratimu, kad visi mes esame vienodi. Talento, išvaizdos, aprangos stiliaus, inteligencijos, pažinimo skirtumai yra ne tokie jau ir dideli, palyginti su pačia žmogiškumo esme, bendra visiems žmonėms. Kad tai pajustum, būtina pažinti žmogaus vidų. Jei aš su kitu žmogumi bendrauju tik išoriškai- matau tik skirtumus, o jei įsiskverbiu į gelmę- suvokiu mūsų brolybės faktą. Tad vargšo, atstumtojo, ar mums, rodos, svetimo meilė yra broliškos meilės pradžia. Mylėti savo kūną ir kraują, mums simpatiškus asmenis nėra laimėjimas. Gyvuliukai taip pat myli savo jauniklius ir jais rūpinasi. Bejėgis myli savo gelbėtoją, nes jo gyvenimas priklauso nuo jo; vaikas myli savo tėvus, nes jam reikia jų pagalbos. ,,Tik ten, kur meilė nesiekia naudos, ji ima skleistis“-teigia filosofas E. Fromas. Neveltui ir Senajame Testamente pagrindinis žmogaus meilės objektas yra vargšas nepažįstamasis, našlaitė ar netgi tautos priešas. Užjausdamas kenčiantį, skirdamas jam savo dėmesį ir laiką, žmogus pažadina meilę savo broliui, kuriam reikalinga pagalba, kuris yra silpnas ir nesaugus. Užuojautoje yra pažinimo ir savęs įsivaizdavimo kenčiančiojo vietoje. ,, Jūs pažįstate svetimojo širdį,- sakoma Senajame Testamente,- nes patys buvote svetimi Egipto žemėje…todėl mylėkite nepažįstamąjį“.

Taigi būtina mokytis mylėti supančius žmones nekreipiant dėmesio į jų išorę, socialinę padėtį ar kokius nors mums nepriimtinus būdo bruožus, nesitikint jokios naudos, gerovės sau. Nes mylint dvasiškai tobulėjama, ugdoma asmenybė, pajuntamas moralinis pasitenkinimas. Tai tikrai labai sunkus uždavinys, tačiau juk ir žmogaus esmė Žemėje yra siekti tobulumo, taurumo, stengtis ugdyti savąjį ,,aš“, išmokti mylėti ir galų gale tapti tikru mylinčiu žmogumi. Be to, ir Šventasis Raštas teigia, kad didžiausias meilės ir žmogiškumo išbandymas ir yra artimo meilė.

Rašykite komentarą

-->